Vinco Grybo memorialiniame muziejuje pastarosiomis dienomis virė neįprasti darbai. Iš M. K. Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus atvykusi didelė specialistų komanda pradėjo išsamų skulptūrų dokumentavimą ir skaitmeninimą. Šio proceso tikslas – įkelti tikslius duomenis į nacionalinę LIMIS sistemą, kuria naudojasi Lietuvos mokslininkai ir tyrinėtojai.
Priklauso kitam muziejui
Šis skaitmeninimas yra išskirtinis, nes fotografuojami kūriniai teisiškai priklauso Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui Kaune. Istorija siekia praėjusio amžiaus vidurį: kai Jurbarko muziejus buvo perduotas vietos savivaldai, jam atiteko tik pastatai, o vertingos skulptūros liko Kauno muziejaus nuosavybe.
Muziejininkė ir vyriausioji rinkinių kuratorė Eglė Blažiūnaitė pasakoja, kad dabar atėjo laikas šį turtą užregistruoti elektroninėje erdvėje. „Kadangi šis muziejus kažkada priklausė Čiurlionio muziejui kaip padalinys, jį perduodant Jurbarkui buvo atiduoti tik pastatai. Visos skulptūros liko Kauno nuosavybe. Dabar jų planuose atėjo momentas, kai reikia susifotografuoti ir įtraukti į sistemą šiuos kūrinius. Mes juos saugome, todėl kartu dirbame, prižiūrime ir padedame.“
Pasak muziejininkės, tai pirmas kartas, kai skulptūros fiksuojamos taip išsamiai. Iki šiol sistemingo skaitmeninimo nebuvo – prireikus būdavo daromos tik paprastos nuotraukos telefonu.
„Sistemoje LIMIS iš mūsų muziejaus dar nieko nebuvo. Anksčiau būdavo tik periodiniai fondų patikrinimai. Gavę užklausą iš Kauno, tiesiog nufotografuodavome telefonu kokią medinę skulptūrą ar spintelę, kad įrodytume, jog daiktas tikrai yra vietoje“, – tvirtina E. Blažiūnaitė.
Salė virto profesionalia studija
Skaitmeninimo procesas reikalauja ypatingo tikslumo. Viena muziejaus salė vienai dienai buvo visiškai pertvarkyta ir paversta fotostudija su specialiais fonais bei profesionalia apšvietimo technika. E. Blažiūnaitė aiškina, kad vaizdas negali būti gražinamas jokiomis programomis: „Atvažiavo didelė komanda: du fotografai su asistentais, skulptūrų skyriaus vadovė. Yra taisyklės – fonas turi būti švarus, viskas matytis labai ryškiai. Skulptūra fotografuojama iš visų kampų – priekio, nugaros, šonų. Viskas matuojama centimetrais ir milimetrais. Nuotrauka turi būti visiškai neretušuota – turi matytis visi įtrūkimai, nulūžimai ar defektai, tokie, kokie yra realybėje.“
Per pirmąją dieną pavyko nufotografuoti apie 80 procentų salėje esančių eksponatų. Tačiau darbai tuo nesibaigia – komandos dar laukia objektai palėpėje, fonduose ir medinių skulptūrų ekspozicija. Tam prireiks dar mažiausiai dviejų fotosesijų.
Skaitmeninimo svarba
Muziejaus istorija nebuvo lengva. Įkurtas 1947 metais, jis susidūrė su sovietų valdžios pasipriešinimu – Vinco Grybo kūryba neatitiko tuometinės ideologijos. Dėl to įstaiga buvo paversta kraštotyros muziejumi, į kurį buvo nešami ir mažai vertingi daiktai, pavyzdžiui, paprasti lauko akmenys. Tik 1960 metais, po kilusių viešų skandalų, nuspręsta gelbėti vertingą menininko palikimą ir įstaiga tapo Kauno muziejaus filialu.
Šio muziejaus direktorė Rasa Grybaitė prisimena, kad per ilgus dešimtmečius muziejus patyrė skaudžių nuostolių, o tai tik dar labiau įrodo, kodėl būtina turėti tikslius skaitmeninius dokumentus.
„Muziejuje yra dingusių dalykų iš senesnių laikų – iki 1973–1976 metų. Taip pat skaudūs praradimai įvyko per pastato restauraciją 1991 metais. Tada dingo laiptinėje kabojęs V. Grybo laikrodis su švytuokle, dėžutė su jo pinigais, monetomis ir prancūziškais frankais. Senose knygose įrašyti ir dingę šautuvų buožės fragmentai. Jei viskas būtų buvę suskaitmeninta anksčiau, šiandien turėtume tikslius duomenis“, – pasakoja R. Grybaitė.
Nematomas muziejininkų darbas
E. Blažiūnaitė atkreipia dėmesį, kad visuomenė ir vertintojai dažnai nesupranta tikrosios muziejaus paskirties. Įstaigos vertinamos pagal renginių ar koncertų skaičių, nors tikroji jų misija – eksponatų kaupimas ir saugojimas. Neseniai vykusioje Lietuvos muziejų asociacijos konferencijoje paaiškėjo liūdna statistika: šalyje eksponuojama tik 6–10 procentų vertybių, o net 90 procentų guli fonduose. Muziejininkė atskleidžia, kad didžioji dalis kasdienio paveldo saugojimo darbo lankytojams yra nematoma. „Muziejus turi kaupti, saugoti, edukuoti, aprašyti ir tyrinėti. Pas mus viskas vertinama pagal renginių skaičių, nors jie yra tik priedas. Žmonės nemato saugojimo darbo, o mes atsiskaityti turime už tai, kiek populiariname istoriją ar rodome parodų. Tai sudaro tik kokius dvidešimt procentų muziejaus veiklos, o didžioji dalis – saugojimas ir priežiūra.“
Už šio matomo fasado slepiasi didžiuliai iššūkiai. Muziejuose trūksta patalpų, eksponatai kartais guli sukrauti vienas ant kito, o seni pastatai nepritaikyti palaikyti reikiamą klimatą (18–20°C temperatūrą ir 50 proc. drėgmę).
„Žiemą muziejaus skulptūrų salėje temperatūra stipriai nukrito. Nors šildė šildytuvai, nieko negalėjome padaryti – patys pastatai nėra pritaikyti. Specialistai iškart paklausė, kur mūsų drėgmės surinkimo aparatai. Mes jų neturime. Kai rašomi projektai finansavimui gauti, jie vėlgi rašomi dėl renginių, o ne dėl šių svarbių fondų problemų“, – tvirtina E. Blažiūnaitė.
Tikimasi, kad šiais metais Vinco Grybo muziejuje surinkta skaitmeninė medžiaga bus sėkmingai apdorota ir dar iki metų pabaigos atsiras viešoje LIMIS sistemoje.
šviesos inform.
