Šaltas vėjas, atvira jūra, bangos, palapinė ant kranto ir ilgos valandos irkluojant. Tokia kasdienybė šią vasarą tapo iš Jurbarko kilusio Eimanto Daunio gyvenimu. Dar vasaros pradžioje mūsų skaitytojams pasakojome apie jo sumanymą baidare iš Vilniaus pasiekti Taliną.
Per 50 dienų Eimantas perplaukė Lietuvos upes, Kuršių marias, Baltijos jūra pasiekė Latviją ir Estiją. Kelyje netrūko nei sunkių akimirkų, nei pavojų, nei visiškai neplanuotų susitikimų. O svarbiausia – žmonių, kurie nepažįstamam keliautojui atvėrė savo namų duris, pasiūlė maisto, paskolino įrangą ar tiesiog padrąsino tęsti kelionę.
Kelionė Baltijos kelio dvasia
Ekspedicijos pradžioje Eimantas turėjo ne vieną tikslą, tačiau svarbiausias jų – paminėti Baltijos kelią. „Ši kelionė man buvo ne tik fizinis iššūkis, bet ir būdas pagerbti Baltijos kelio dvasią – laisvę, bendrystę, istoriją ir ryšį tarp trijų sesių valstybių“, – sako jis.
Kelionės maršrutas buvo ambicingas: Neris, Nemunas, Kuršių marios ir galiausiai atvira Baltijos jūra. Iš pradžių Eimantas planavo dar ir rinkti vandens mėginius bei perduoti juos tyrėjams. Jis ieškojo kontaktų, kalbėjosi su Klaipėdos universiteto profesoriais, kreipėsi į Vandens tyrimų centrą, tačiau susidomėjimo rasti nepavyko, todėl šio sumanymo teko atsisakyti.
Nerimi ir Nemunu
Liepos 4-ąją Vilniuje Eimantas į baidarę sėdo kartu su vaikystės draugu Mykolu, kurio seneliai gyveno Jurbarke. Jau pati kelionės pradžia nebuvo lengva – pirmąsias dešimt dienų beveik be perstojo lijo. Netrukus prie jų trumpam prisijungė Julius su greitesne sportine baidare. Vaikinai užsuko į Kernavę, kur tuo metu vyko festivalis, o vėliau teko irkluoti per žaibus, griaustinį ir priešpriešinį vėją, kol galiausiai pasiektas Kauno kraštas.
Čia prie Eimanto prisijungė dar vienas jurbarkietis – Justas Ališauskas. Kelionė Nemunu tapo kur kas linksmesnė, nes pakeliui dar netrūko ir susitikimų. Vilkijoje keliautojus aplankė Seredžiaus senelių globos namų gyventojai. Vaikinai jiems parodė savo įrangą, papasakojo apie ekspediciją.
Prie Dubysos pradžioje nakvynei, o vėliau ir paplaukioti kartu prisijungė sutiktas baidarininkas Gediminas, plaukęs kartu su jais iki Plokščių stovyklavietės. Eimantas juokauja, kad plaukimas upe buvo kone vieni juokai: „Molynėje stojome pažaisti krepšinį, kaip tikri lietuviai!“
Gimtajame Jurbarke Eimanto jau laukė šeima ir draugai. Čia prie komandos prisijungė Augustas Povilaitis iš Smalininkų.
Kelionė pasieniu su Karaliaučiaus sritimi Eimanto dienoraštyje gavo iškalbingą pavadinimą – „mordoras“. Čia teko kovoti ne tik su vėju ir bangomis, bet ir su gerokai kitokiomis stovyklavimo sąlygomis.
„Visą dieną plaukėme pasieniu iki Bitėnų. Prieš užmiegant teko maisto maišus kabinti į orą, nes laukiniai gyvūnai pradėjo tampyti maistą po stovyklavietę. O netoli Tilžės sutikome ginkluotus rusų pasieniečius motorinėje valtyje“, – pasakoja Eimantas.
Ties Ventės ragu jo kelionės draugams jau teko grįžti į darbus. Nuo šios vietos Eimantas liko vienas. Ir tada prasidėjo tikrasis išbandymas – jūra.
Pirmasis susitikimas su Baltija
Perėjimas iš Nemuno į Kuršių marias ir Baltijos jūrą nebuvo toks paprastas, kaip galėjo atrodyti žemėlapyje. Svencelėje vėjas pūtė tiesiai į veidą, netrukus užėjo tirštas rūkas.
Klaipėdos uosto teritorijoje irklinėms priemonėms plaukioti draudžiama, todėl Eimantui nepavyko gauti leidimo į jūrą išplaukti pro jūros vartus. Teko rinktis kitą kelią – baidarę apie penkis kilometrus tempti sausuma ir persivežti per Neringą iki paplūdimio.
Pirmoji diena jūroje greitai parodė, kad Baltija neketina būti lengva kelionės palydovė. Kovodamas su bangomis Eimantas taip išseko, kad stovyklavietę netoli Palangos pasiekė tik po vidurnakčio.
Šventojoje jo laukė seneliai. Jie atvežė ne tik naują irklą, bet ir, ko gero, tuo metu ne mažiau svarbų dalyką – sočius pietus.
Dar vienas netikėtas susitikimas laukė jau Latvijoje. Papėje Eimantą pasitiko mamos giminaitė, kurios iki tol jis niekada nebuvo matęs. Ir nors tolimesnėje kelionėje giminių jau neteko sutikti, gerų žmonių jo kelyje netrūko. „Pamatę baidarę su Lietuvos vėliava, mane užkalbindavo visiškai nepažįstami žmonės“, – prisimena vaikinas.
Sutikti žmonės
Būtent žmonės, Eimanto teigimu, tapo viena gražiausių visos ekspedicijos dalių. Latvijoje vietinis irkluotojas Toms jam atvežė šaltibarščių. Carnikavoje Eimantą priėmęs Vents Strautmanis ne tik iškepė picų, bet ir padėjo suderinti leidimą praplaukti pro vikingų filmo filmavimo aikštelę. Maža to, Eimantas tapo ir „picos valgytojo modeliu“.
Estijoje netrūko ne mažiau netikėtų istorijų. Po vienos audros Eimantas pastebėjo, kad dingo jo baidarės prijuostė, sauganti nuo vandens. Laimė, vietinis irkluotojas Alainas paskolino savo atsarginę.
Kitą vakarą situacija buvo dar paprastesnė ir kartu labai estiška. Krantas buvo apaugęs nendrėmis, išlipti nebuvo kur, todėl pro šalį plaukęs estas pakvietė Eimantą į savo sodybą. „Gavau ne tik lovą, bet ir karštą vakarienę bei pirtį!“ – juokiasi keliautojas.
Jūra neleido atsipalaiduoti
Jūra greitai parodė, kad su ja juokauti negalima. 20-ąją kelionės dieną, vėjui pučiant tiesiai į veidą, o vandens temperatūrai nukritus kaip vėlyvą rudenį, Eimantas patyrė pirmąjį apsivertimą: „Užsižiobsojęs pagavau pasalūnišką bangą ir apsiverčiau. Gerai, kad namų darbai buvo atlikti – be problemų atsiverčiau atgal.“
Kitą kartą, bandant išsipompuoti vandenį atviroje jūroje, bangos taip pripylė baidarę, kad ši prarado bet kokį stabilumą. „Aš jau po vandeniu be prijuostės ir su pompa tarp kojų! Pavyko nesunkiai atsiversti, bet teko irkluoti su pilna baidare vandens, kol bangos aprimo“, – dienoraštyje rašė keliautojas.
Estijoje Eimanto laukė dar vienas pavojingas incidentas krante. Verdant kavą, staiga sprogo dujų balionėlis: „Pamačiau ugnies kamuolį! Aš arba buvau nublokštas pusmetį atgal, arba labai greitai sureagavau. Laimė, nukentėjo tik sulūžęs degiklis, išlieta kava ir nusvilę rankų bei kojų plaukai.“
Be fizinių pavojaus momentų, išlindo ir nepatirti organizmo pokyčiai – ilgai irkluojant per stiprias bangas, pasireiškė jūros liga. „Pradėjo labai pykinti. Maniau neištversiu. Pasikankinau porą valandų, kol pasikeitė vėjo kryptis ir vėl galėjau irkluoti su šypsena,“ – prisimena vaikinas.
Grikiai, konservai
ir… folija
Maisto atsargų Eimantas su savimi veždavosi maždaug trims–penkioms dienoms – kareiviškus davinius, grikius, konservus. Papildyti atsargas kas kelias dienas užsukdavo į parduotuves, o kartais save palepindavo ir paplūdimio užkandinėje nusipirktu mėsainiu.
Kelionei buvo pasiruošęs net folijos – jeigu pavyktų pagauti žuvį. Tačiau folija taip ir liko nepanaudota.
„Kiek suvalgydavau, tiek ir sudegindavau irkluodamas“, – juokiasi jis, paklaustas, ar po 1300 kilometrų liko bent keli papildomi kilogramai.
Estija nustebino skardžiais ir ruoniais
Jeigu Lietuvos ir Latvijos pakrantės Eimantui atrodė gana panašios, Estija jau buvo visai kitokia. Akmenuoti paplūdimiai, nendrynai ir iki 25 metrų aukščio skardžiai tapo nauju kelionės fonu.
Salose keliautoją lydėjo smalsūs ruoniai. Plaukdamas pro Ahelaid salą Eimantas net buvo trumpam susipainiojęs, nes prie kompaso padėta konservų skardinė sutrikdė orientaciją. Vieną naktį jis apsistojo saloje, kurioje kadaise buvo filmuojamas pirmasis lietuviškas realybės šou „Robinzonai“.
O dar viena įsimintina istorija – su dingusiu sijonėliu turėjo laimingą pabaigą. „Po audros paliktas džiūti, baidarę nuo vandens turėjęs apsaugoti sijonėlis taip gerai „išdžiūvo“, kad niekur nebeatsirado!“ – juokauja Eimantas.
Vėliau paaiškėjo, kad sijonėlis tiesiog buvo nuneštas į paplūdimį. Jį radęs žmogus įdėjo daiktą į paštomatą, o kol Eimantas galėjo jį atsiimti, jam dar kartą gelbėjo Alainas, paskolinęs savo atsarginį.
Rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną, Eimantas pasitiko jau irkluodamas Estijos vandenimis.
Paskutinę kelionės dieną prie Eimanto prisijungė dar keli vietiniai irkluotojai. Likus vos keliems kilometrams iki Talino, per bangas atplaukė dar viena baidarė su Latvijos vėliava. Paaiškėjo, kad tai ta pati latvė Gundega, nusprendusi atvykti ir kartu užbaigti žygį.
Po kiek daugiau nei 50 dienų, įveikęs 1300 kilometrų Eimantas pagaliau pasiekė Taliną. Krante jo laukė mama ir kiti šeimos nariai.
Paklaustas, ar jaučiasi nugalėjęs jūrą, jurbarkietis tik nusišypso. „Ne, greičiau susidraugavęs su ja. Nelabai ką ten nugalėsi – bet nuveikta gana nemažai kilometrų.“
Galbūt būtent šis sakinys geriausiai apibūdina visą Eimanto kelionę. Jis nebandė įrodyti, kad žmogus gali nugalėti jūrą. Jis tiesiog pasirinko su ja susitarti. Dabar jo laukia trumpas poilsis, darbas ir naujų kelionių planai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
