Vieni žmonės įgytai specialybei išlieka ištikimi visą gyvenimą, kiti gi – gal dėl nenustygstančio charakterio ir žingeidumo, o gal dėl keistai susiklostančių gyvenimo aplinkybių – išbando save įvairiose srityse, daug kuo domisi ir mokosi, ir niekada nesėdi sudėję rankų. Antrajam tipui žmonių drąsiai galima priskirti jurbarkiškę Dianą Straukienę. Moteris galėtų dirbti daug darbų, nes daug išmoko ir išbandė, bet ne visi darbai buvo mieli širdžiai.
Reikia darbo? Mokykis.
Mokslas Dianos Straukienės gyvenime visada buvo šalia. Kiekviename naujame etape, keičiant profesiją ar darbą teko išmokti vis naujų dalykų. Nuo chemijos studijų Vilniaus universitete iki rektorės pareigų Jurbarko trečiojo amžiaus universitete – kelias ilgas, bet be galo įdomus.
Universitete baigusi chemijos studijas kartu su vyru Vidu, taip pat chemiku, pradėjo dirbti Teismo ekspertizės institute, įgijo kriminalisto-eksperto kvalifikaciją. Trejus metus jaunoji kriminalistė važinėjo į įvykių vietas, rinko ir tyrė audinių, dirvožemio pavyzdžius. Gal būtų ir ilgiau dirbusi, tačiau menkos gyvenimo sąlygos – kai tekdavo kraustytis iš vieno nuomojamo kambarėlio į kitą, o dukrytei vis keisti darželius – jauną šeimą vertė ieškoti išeities.
Jurbarko Ugniagesių g. gyveno jau ne pirma Dianos giminės karta, tad čia šeima būtų turėjusi bent būstą, o ir tuometinis Jurbarko r. meras Aloyzas Zairys įkalbinėjo jaunus specialistus grįžti, žadėdamas rasti darbo.
„Vyras gavo darbų mokytojo vietą mokykloje, o chemikų, pasirodo, niekam nereikėjo. Tiesa, policijai prireikė kriminalisto – norėjau dirbti, tačiau netikau po sveikatos tikrinimo. Jauna tuomet buvau, nesupratau, kodėl komisija nereikšmingus sveikatos sutrikimus priima kaip didžiausią kliūtį dirbti. Dabar jau aišku, kad reikėjo „duoti“, o to aš nemoku“, – juokiasi D. Straukienė.
Pagal specialybę darbo nerado, tad pasuko į visiškai naują sritį – prekybą. Prekybininko profesija tais laikais buvo prestižinė – galėjai gauti deficitinių produktų, tačiau nemiela ji buvo širdžiai, negera buvo dirbti. Todėl neapsikentusi D. Straukienė darbą metė ir išėjo į niekur.
Naujas iššūkis
Savivaldybėje D. Straukienė sutiko panašaus požiūrio į darbą ir gyvenimą žmogų – Kristiną Vančienę. Ji buvo pilna idėjų, planų, tad sugalvojo, kad Jurbarkui reikia specialisto, dirbsiančio su silpnaregiais ir aklaisiais – tiflopedagogo. Sulaukusi pritarimo iš LASS Jurbarko skyriui tuomet vadovavusio Vytauto Andrijūno Diana išvažiavo į Šiaulių universitetą studijuoti naujos specialybės.
„Mokslai buvo įtempti, bet darbas man patiko. Dirbau ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, ir su dar šiek tiek matančiais, ir su visiškais neregiais. Išmokau pati ir tuomet neregius mokiau Brailio rašto. Neregintis žmogus kitoks, labai pažeidžiamas – kartais net nepagalvojame, kaip jiems sudėtinga pasirūpinti savimi, judėti aplinkoje. Mokiau juos, kaip elgtis buityje su prietaisais, kaip atpažinti pinigus, vaistus, produktus, naudotis lazdele. Bandėme sudarinėti maršrutus, kad galėtų vaikščioti gatvėmis vieni, tačiau tai pasirodė per sudėtinga. Išėjus su neregiu į gatves pastebi, kaip čia niekas jam nepritaikyta – įsidėmėjus kelią ant jo bet kada gali atsirasti šiukšlių krūva ar dar kas nors – tai taps neįveikiama kliūtimi vienam aklajam. O ir drąsos milžiniškos reikia išeiti į gatvę tik su lazdele. Mano globotiniai sakydavo, kad geriau leisis vedžiojami visą gyvenimą, negu vieni išeis į nesaugias gatves“, – mielo darbo prisiminimais dalijosi D. Straukienė.
Tiflopedagoge D. Straukienė išdirbo 12 metų. Dirbo ne tik mieste, bet važinėjo pas silpnaregius ir akluosius po visą rajoną, lankydavosi mokyklose. Diana sako, kad tuomet klasėje būdavo po kelis vaikus su akinukais, o dabar – klasėje vos keletas gerai matančių. „Mokyklose labai reikalinga prevencija – paskaitos, mokymai apie tai, kaip saugoti, tausoti regėjimą. Kai daug kalbi ir aiškini, vis tiek pasieki rezultato“, – sako moteris.
Ypatingi žmonės
Aktyvi jurbarkietė neapsiriboja vien darbine veikla – jai įdomūs ir kiti užsiėmimai, dalyvauja politinės partijos veikloje, daug bendrauja su visuomeniškais žmonėmis. Tokiuose susirinkimuose sutikta Danutė Rapševičienė vis užsimindavo, kad Jurbarke reikalingas Trečiojo amžiaus universitetas (TAU), kad miesto senjorai turėtų kuo užsiimti ir tobulėti. Mintis ilgai sklandžiusi aplink netrukus tapo kūnu.
Medicinos mokslų daktaras, docentas, signataras Medardas Čobotas pirmąjį Trečiojo amžiaus universitetą (TAU) Vilniuje įkūrė dar 1995 m. Kai toks universitetas buvo pradėtas kurti Jurbarke 2014 metais, Lietuvoje jau veikė apie 30 tokių įstaigų. Raginti mokytis visą gyvenimą ir skatinti bendradarbiauti vyresnio amžiaus žmones – toks buvo šių mokymosi įstaigų tikslas. Jurbarke universiteto steigėjais tapo Jonas Ivanauskas, Alvydas Šimaitis bei Diana Straukienė, kuri tapo universiteto rektore, šių pareigų atsisakius idėjos autorei D. Rapševičienei.
„Nesiveržiau vadovauti, bet kai neliko kam, nusprendžiau, kad negalima laukti, kol kažkas kitas imsis – reikia imti ir daryti! Nuvykome į Tauragės ir Marijampolės TAU pasižvalgyti, gavome įstatų pavyzdžius ir įregistravome savo universitetą, o jau 2014 m. vasario mėn. pradėjome dirbti. Mokytis pradėjo net 186 studentai iš Jurbarko miesto ir rajono, yra atvažiuojančių net iš Šakių. Tai nuostabūs žmonės – buvę mokytojai, gydytojai, ekonomistai, siuvėjai ir kitų profesijų atstovai. Į universitetą priimame nuo 45 metų, tačiau studentų amžiaus vidurkis – 67 metai. Antraisiais mokslo metais liko 128 lankytojai – kai kas nesitikėjo, kad teks rimtai mokytis, pervertino savo jėgas. Bet likusieji žavi pozityvu, energija, noru mokytis, sužinoti. Jie ypatingi“, – pasakoja rektorė.
Apie universiteto veiklą Diana galėtų kalbėti be galo. Be taip trokštamo bendravimo su įvairiais žmonėmis dar reikia rūpintis finansavimu, kad ši įstaiga galėtų kokybiškai funkcionuoti. Studentai moka simbolinius stojimo bei metinį mokestį, dekanai, kaip ir pati rektorė, dirba be atlyginimo, tačiau pinigų reikia užsiėmimams, kelionėms, lektoriams samdyti. Tad tenka rašyti šūsnis projektų, ieškoti rėmėjų. Kol kas viskas pavyksta – per universiteto veiklos metus buvo pakviesta bene 30 įvairių sričių lektorių.
Rektorė džiaugiasi visų fakultetų veikla ir dekanų darbu: populiariausiu Geografijos ir turizmo fakultetu bei jo dekane – Naujamiesčio pagrindinės mokyklos mokytoja Ovidija Unčiuriene, Sveikatos fakultetu su dekanėmis teoretike Jolanta Jokšiene bei praktike Tatjana Bastiene, Istorijos fakultetu ir dekanu – mokytoju-ekspertu Jonu Laurinaičiu, studentų mėgiamu Kalbų fakultetu ir jo dekanėmis – charizmatiškaja Karile Baltrušaityte bei Daiva Ambrutaityte, menininko gyslelę kiekviename atrandančiu tos pačios Karilės vadovaujamu Menų fakultetu bei naujuoju Teisės fakultetu su labai atsakigai į darbą žiūrinčiomis dekanėmis – teisėja Jūrate Lukšiene bei teisėjo padėjėja Virginija Bankauskiene.
2016 m. vasarį baigimo pažymėjimai bus įteikti pirmiesiems universiteto absolventams, bet jie galės ir toliau mokytis bei dalyvauti įvairiose veiklose – juk TAU esmė ir yra mokytis visą gyvenimą.
Laisvalaikio pramogos ir darbai
Smagiausias D. Straukienės hobis – protų mūšiai. Su TAU komanda Diana dalyvauja visose protų kovose, kurios vyksta Jurbarke. Ir jiems neblogai sekasi! Galbūt todėl, kad šis žaidimas populiarus ir Dianos šeimos ar giminės šventėse, o lentynose guli visi leidiniai šia tema.
Veikli moteris užimta ne tik visuomenine veikla. „Prie namų vietos vejai nėra. Užtat yra vaismedžių, vaiskrūmių, lysvių, pilnų daržovių, arbatžolių, prieskonių, gėlių. Domiuosi sveika mityba, parduotuvėje renkuosi lietuvišką produkciją. Žiemai konservuoju įvairias mišraines, agurkėlius. O jau grybauti – visada pirma! Tačiau aplink puodus suktis ir gaminti kasdienius pietus – nemėgstu ir nemoku“, – šiek tiek pavydi geroms šeimininkėms Diana.
Pavydėti galima ir pačiai Dianai, nes, be visų savo pomėgių, ji dar ir mezga. Jei dukra sugalvoja – net batus! Na, bet mezgimas – šaltų žiemos vakarų užsiėmimas, o kol kas – daržas ir, žinoma, universitetas.
D. Straukienė norėtų dirbti mėgiamą darbą, už kurį dar ir mokėtų, tačiau kol kas džiaugiasi, kad namie laukia visada palaikantis, visoms idėjoms ir užmojams pritariantis, pats TAU studentu tapęs vyras Vidmantas bei į namus retsykiais iš sostinės parvykstanti, taip pat galvą dėl mokslų pametusi, be penkių minučių filosofijos mokslų daktarė dukra Ieva.
Dianos kredo: ką darai – daryk gerai! Ir ji siekia tobulumo visose gyvenimo srityse, o galvoje tik viena mintis: „Gal galima padaryti dar geriau?“
Jūratė Stanaitienė
