Rugsėjo 21 d. savivaldybės Kultūros skyrius kvietė susipažinti su Jurbarko rajone esančiu Lietuvos kultūros paveldo objektu – Melno taikos siena, skyrusia Vokietijos ir Lietuvos valstybes. Renginys įsiliejo į Europos Tarybos dar 1991 m. inicijuotus Europos paveldo dienų renginius. Šiemet Europos paveldo dienų tema buvo „Genius loci. Vietos dvasia“ (lotyniškai genius loci senovės Romoje vadinta dvasia – vietos globėja). Daugiau kaip penkis šimtmečius egzistavusi siena, kurios netrumpas ruožas ėjo ir mūsų rajono vakarine dalimi, suformavo ypatingą pasienio vietos dvasią, juolab kad skyrė ne tik valstybes, bet ir skirtingose sienos pusėse gyvenusius lietuvių tautybės žmones.
Europos paveldo dienų renginys prasidėjo kelione prie sienos. Kartu su būriu krašto istorija besidominčių įvairaus amžiaus jurbarkiečių keliavo Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė, vyr. specialistė Regina Kliukienė, paminklotvarkininkas Viktoras Klepikovas bei svečiai – istorikas dr. Vytenis Almonaitis ir Tauragės r. savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas.
Keliautojai stabtelėjo prie Šventosios upės, už kurios iki Antrojo pasaulinio karo buvo Mažoji Lietuva. Paskui autobusas suko plentu link Tauragės, kur Vidugirio miške išlikęs Lietuvos ir Vokietijos valstybių sieną žymėjęs griovys. Nors ir priaugęs medžių jis puikiausiai matomas, bet grybautojai jį, ko gero, ir laiko paprasčiausiu grioviu, perskirtu į miško gilumą vedančio keliuko. Stovėdamas ant to keliuko dr. V. Almonaitis kalbėjo: „Esame ypatingoje vietoje, menančioje Melno taikos sutartį ir Vytauto Didžiojo laikus. Čia dar Didžiajam kunigaikščiui gyvam esant buvo supiltas istorinis kapčius, nes siena šioje vietoje sukosi šiaurės vakarų kryptimi. Analogiškų kultūros paveldo objektų Lietuvoje reikėtų paieškoti su žiburiu.“
Istorikas apgailestavo, kad sovietmečiu čia buvo padarytas keliukas ir dalis sieną žymėjusio griovio su tuo istoriniu kapčiumi likviduota. „Laikas atkurti istorinę teisybę – atlikus archeologinius tyrimus supilti kapčių ir pastatyti simbolinį riboženklį. Tokį pasiūlymą jau įteikiau Jurbarko rajono merui ir savivaldybės administracijos direktoriui, – sakė V. Almonaitis ir rodė susirinkusiesiems savo nupieštą riboženklio projektą. – Tai keturkampis stulpas, kokiu žymimos valstybių sienos, būtų galima surašyti abiejose sienos pusėse buvusias valstybes, tačiau sąrašas būtų labai ilgas, tad užtektų parašyti Lietuva: Mažoji ir Didžioji, tai primintų istorinę realybę, juk abipus sienos gyveno lietuviai.“
1422 m. tarp Kryžiuočių ordino ir LDK pasirašyta Melno taikos sutartis, kurios svarbiausias punktas – sienos nustatymas. Po sutarties ratifikavimo 1424 m. birželio 7 d. siena pradėta žymėti. Ji tęsėsi nuo Luko upės ir Elko miesto dabartinėje Lenkijoje iki Baltijos jūros, ėjo vandens telkiniais ir sausuma ir egzistavo iki pat 1923-ųjų, kai Lietuvos Respublika prisijungė Klaipėdos kraštą – iš viso 501 metus ir yra viena stabiliausių sienų Europoje. Bet tai, pasak V. Almonaičio, ne rekordas: kitoje Nemuno pusėje nuo Ramoniškių iki Vištyčio ežero ta pačia sutartimi nustatyta siena tebėra po šiai dienai.
„Rekordiškas šis kultūros paveldo objektas ir savo dydžiu, didesnis yra tik Aukštaitijos siaurukas“, – teigė V. Almonaitis, kuris dar 2003 m. pasiūlė Kultūros paveldo departamentui tarpvalstybinę sieną įtraukti į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.
Bet prieš tai reikėjo identifikuoti sienos liniją ir tą darbą atliko Tauragės r. savivaldybės Kultūros paveldo tarnyba. Šios tarnybos vadovas E. Mažrimas teigė, kad daugiausia autentiškų dalykų išliko sienos ruože nuo Šventosios iki Jūros upės, iš viso saugotina apie 25 kilometrai buvusios sienos linijos.
Sienos identifikavimui reikėjo sukaupti daug istorinės medžiagos, išstudijuoti daug žemėlapių, ypač pravertė vokiški Antrojo pasaulinio karo žemėlapiai. Paskui dvi vasaras sienos linija buvo nustatinėjama natūroje. „Įrankiai buvo paprasčiausi – dvimetris, kompasas, fotoaparatas, žemėlapiai. Matavome, dėjome skaičius, žymėjome žemėlapyje“, – pasakojo E. Mažrimas, sienos linijos identifikavimą pavadinęs ne tik titanišku, bet ir egzotišku darbu – į miškus kultūros paveldo specialistai išeidavo ketvirtą ryto, nes įdienojus negalėdavo atsiginti uodų.
Pažintinio renginio dalyviams E. Mažrimas parodė ir už poros šimtų metrų išlikusį sienos kapčių. Tokie kapčiai buvo supilti ties sienos posūkiais ir kas keli šimtai metrų, visų viršūnėse būdavo įkastas akmuo. Kapčių išlikę daug, o akmenys dažniausiai dingę, galbūt dėl neišmanymo juos nuspardė grybautojai. Sieną žymėjęs griovys daugelyje vietų Antrojo pasaulinio karo metais pritaikytas apkasams.
Toliau renginys persikėlė į Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto Smalininkų kultūros centrą. V. Almonaitis čia surengė virtualią kelionę „Melno taikos siena amžių bėgyje“. Istorikas pats nukeliavo nuo Lenkijos Elko (lietuviškai – Luko) miesto iki Baltijos jūros palei 1422 m. nustatytą sieną, fiksavo išlikusius jos ženklus, tad virtuali kelionė buvo turtinga ne tik istorinių faktų, mokslininko pastebėjimų, bet ir į skaidres perkeltų vaizdų.
Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė R. Kliukienė skaitė pranešimą apie knygnešystę – fenomeną, padėjusį išlikti lietuvių kalbai.
Kontrabanda visada buvo (ir tebėra) pasienio vietų būdingas reiškinys, savotiškas verslas, teikiantis tai vietai savitą veidą. Tačiau knygnešių misija buvo ypatingesnė už verslą, o jų tykoję pavojai kur kas didesni nei eilinių kontrabandininkų. Per keturis spaudos draudimo dešimtmečius žandarai sulaikė apie 3 tūkstančius knygnešių, tad nesunku įsivaizduoti, kiek daug žmonių dalyvavo šiame prasmingame darbe! R. Kliukienė priminė, kad Knygnešių sienelėje Kaune, kuri 1940 m. buvo atidengta Karo muziejaus kiemelyje, sovietmečiu sunaikinta, o 1997 m. vėl atkurta, įrašytos ir keturių jurbarkiečių pavardės: Pranas Juškys, Martynas Survila, Juozas Kasputis ir Jonas Kumetis. Per knygnešius spaudos draudimo laiku Lietuvą pasiekė daugiau kaip 3 tūkst. pavadinimų lietuviškų knygų. Jų platinimą organizavo ir Jurbarko klebonas Kazimieras Marcinkevičius.
E. Mažrimas Smalininkų kultūros centre pristatė fotografijų parodą apie identifikuotą Melno taikos sieną. Atliktas didelis darbas, kad istorinis objektas būtų įrašytas į Kultūros paveldo registrą. Dar daug reikės nuveikti, kad jis taptų įdomus turistams, o labiausiai – kad jį žinotų ir pažintų vietos gyventojai. Pradžia jau padaryta – Europos paveldo dienų organizatoriai surado genius loci.
Danutė Karopčikienė
