Kas yra menininkas? Ar tai – asmuo, pabaigęs meno studijas, dirbantis meno srityje ir iš to uždirbantis? Ar tai žmogus, kurio profesija – toli nuo meno, tačiau jis kiekviename akmenėlyje ar šakelėje, paprasčiausioje, kitų akimis, šiukšlėje įžvelgia meno kūrinį? Ir ne tik mato, bet degdamas begaline aistra ir paskendęs euforijoje kuria neįtikėtinus dalykus. Tikriausiai abu apibrėžimai tinka. Sandrą Mielkaitytę drąsiai galima priskirti antrajai grupei – širdies menininkams.
Aplinkkeliais meno link
Vištyčio miestelis Suvalkijoje – Sandros gimtinė. Gražios gamtos ir vandenų apsuptyje auganti mergaitė visada jautė potraukį kurti ir buvo skatinama tą daryti. S. Mielkaitytė mokykloje turėjo nuostabią dailės mokytoją, kuri vadovavo ir dailės būreliui. Ji mokė meną kurti iš visko: vytelių, šiaudų, švendrių, lipdydavo ir degdavo gaminius iš molio ir dar daugybės medžiagų – visur atrasti užuomazgas būsimiems kūrinėliams išmokė ir Sandrą.
Didelio palaikymo S. Mielkaitytė sulaukdavo ir namuose – ir mama, ir tėvelis skatino mergaitę kurti. Iš viešnagės didesniame mieste tėvai dažnai grįždavo su naujų dažų palete, teptukais. Tėvelis – didelis mėgėjas pasivaikščioti po mišką iš jo grįždavo nešinas tai kreiva šaka, tai išpuvusiu medžio gabalu – skatindavo mergaitę pagalvoti, ką galima iš to padaryti.
Ne vienas S. Mielkaitytės giminaitis susijęs su menu – yra skulptorius, pynėjų, dirbančių su stiklu, ažūru. Tad niekas nesistebėjo į menus linkusia mergaite, tačiau tėveliai buvo tos nuomonės, kad iš meno – nepragyvensi, ir jis turi eiti šalia rimtos profesijos.
Baigusi vidurinę S. Mielkaitytė pabandė Kaune įstoti studijuoti menotyros. Nepavykus perėjo gatvę ir užpildė dokumentus studijoms Kauno technologijos universitete, įstojo į elektros inžinerijos ir vadybos specialybę. Iš pradžių išsigandusi iš prigimties smalsi mergina nusprendė mokytis šios specialybės gražiu pavadinimu. Mokslai patiko, tad S. Mielkaitytė pabaigė bakalauro ir magistro studijas.
Šešerius metus studijavusi mergina degė ambicija dirbti pagal specialybę ir sulaukė kvietimo iš Jurbarko. Su šiuo miestu Sandros niekas nesiejo, tačiau likimo pirštas jau brėžė liniją – floristikos kursuose ji mokėsi kartu su dviem jurbarkietėmis, kurios pažadėjo būstą gyvenimo pradžiai.
Išsvajotoji studija
Prieš šešerius metus jaunoji elektros inžinierė pradėjusi dirbti Jurbarke greit sužinojo apie stebuklingą vietą – suaugusiųjų dailės studiją prie Vinco Grybo muziejaus ir jos vadovę Rasą Grybaitę. Menas nebuvo dingęs iš jos gyvenimo – Kaune lankė floristikos kursus, dailės studijoje mokėsi piešti, tačiau jo buvo per mažai – akys degė noru kurti, sužinoti, išmokti.
„Norėti – reiškia galėti“, – visada sakydavo mano tėvelis. Aš labai norėjau patekti į šią studiją, o likimas tarsi pokštaudamas mane vis suvesdavo su Rasa darbo reikalais – reikėjo pakeisti elektros skaitiklį, nurašyti rodmenis. Beveik dvejus metus prašiausi priimama, ir pagaliau Rasa pakvietė ateiti“, – gyvenimą pakeitusį įvykį prisimena menininkė.
Studijoje Sandrą pasitiko ypatinga atmosfera ir būrys bendraminčių – įvairaus amžiaus moterys, kaip ir ji, neįsivaizdavo savo gyvenimo be meno. Neilgai trukus mergina čia pasijuto kaip šeimoje, kurios narius vienija bendras tikslas – kurti.
S. Mielkaitytė iš karto buvo įtraukta į projektą „Porcelianinės lėlės“. Apie porcelianą buvo tik girdėjusi, tad darbas su juo tapo iššūkiu. O dar šitokio dydžio lėlės! Kilo mintys, ar sugebės, ar įstengs, ar ne per aukštai bando iššokti. Pavyko – sukūrė dvi nuostabias lėles.
Toliau sekė kiti projektai: miniatiūrų tapymo „Motinystė“, vitražo žuvys, „Jausmų paletė“, diplominių darbų ruošimas, kuris davė pradžią būsimai parodai.
Dar lipdydama porcelianines lėles Sandra „nusilipdė“ mažąją Saulenę, vyresniajai dukrai Faustai į kompaniją. Studijos vadovės R. Grybaitės paraginta pagalvoti apie parodą S. Mielkaitytė ryžosi ir netgi tretiems metams prasitęsė motinystės atostogas.
Parodos gimimas
Paroda „Mano aistra“ – lyg trečias vaikas, kurta ir brandinta devynis mėnesius. „Kiekvienas kuriantis meną pagalvoja apie parodą. Svajojau ir aš. Nenoriu nieko atidėlioti, kol vaikai užaugs ar kol išeisiu į pensiją. Kad svajonės pildytųsi, reikia daryti čia ir dabar. Norėjau būti pavyzdžiu ir padrąsinimu kitiems menininkams, kuriantiems daug metų ir nedrįstantiems rodyti savo darbų“, – sako S. Mielkaitytė.
Papier mashe technikos menininkė buvo čiupinėjusi floristikos kursuose. Darbas su popieriumi pasirodė labai įdomus – iš nieko gali sukurti kažką labai gražaus ir įspūdingo. Sukūrusi tris diplominius darbus „Rėmai. Renesansas, barokas, Art Deco“ S. Mielkaitytė parodai paruošė dar 10 darbų – eksponuojama vienuolika, nes porai darbų pritrūko vietos. Pirmieji darbai – labai sunkūs, vėlesnieji – jau patobulinti – autorė sugalvojo, kad kūrinį galima palengvinti į vidų dedant rites nuo siūlų ar net popierines tualetinio popieriaus tūteles.
Parodos gimimas nebuvo lengvas. Smulkinto naudoto popieriaus ir klijų masę parodos autorė ruošdavo kibirais – ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei, kaip pati sako. Kūrybinis procesas vyko visur: ir namuose – daugiaaukščio bute, ir rūsyje, ir pas draugus, ir studijoje. S. Mielkaitytės kaimynams buvo labai smalsu matyti jauną moterį, lakstančią pirmyn atgal su pilnais kažkokios masės kibirais.
Idėjos darbams kildavo spontaniškai – iš vidaus ir širdies. Eskizų nebuvo. Pasak menininkės, pasidėjusi ant stalo popieriaus masę dar nežinodavo, kas iš jos išeis. „Akys duotos tam, kad neatsimuštume eidami. Idėjos kūriniui kildavo dirbant užsimerkus – pati nustebdavau, kas išeina, ir belikdavo tobulinti, pridėti detalių“, – darbų gimimo paslaptį atskleidžia Sandra.
Sluoksnis po sluoksnio, detalė po detalės gimė kūriniai – ramių spalvų, palytėti aukso ir sidabro atspalvių, nukabinėti vynuogių kekėmis ar papuošti judrių driežiukų atvaizdais rėmai svajonėms – kiekvieno parodos lankytojo svajonėms.
„Kiekvienas rėmuose mato tai, kas svarbu jam. Šia paroda norėjau visus uždegti aistra eiti, daryti ir įgyvendinti savo svajones“, – sako autorė, kuriai kūrybos procesas yra svarbesnis ir smagesnis už parodos eksponavimą.
Mokyti per meną
Padariusi milžinišką darbą – paruošusi parodą S. Mielkaitytė nestovi vietoje. Neapleisdama dailės studijos savaitgaliais ji spėjo sudalyvauti Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete rengtuose porceliano kursuose, kuriuose gamino papuošalus. Visada maniusiai, kad kruopštus, smulkus darbas ne jai, papuošalai S. Mielkaitytei puikiai pavyko. Jos ir kitų kursų lankytojų kūriniai buvo eksponuojami Vinco Grybo muziejuje, o šiuo metu – Zyplių dvare.
Prieš keletą savaičių tame pačiame menų fakultete Sandra mokėsi dirbti su oda.
Menų mokosi ne tik pati, bet moko ir kitus. S. Mielkaitytė dalyvavo projekte „Mobili jaunimo laisvalaikio programa“, kurioje su savanoriais važinėjo po Jurbarko rajono kaimus ir mokė vaikus meno. Pasak Sandros, vaikai buvo nuostabūs, smalsūs, pamokas priimdavo džiugiai ir entuziastingai. Gal todėl, kad mokslai visai kitokie negu mokykloje. „Mokykloje, dailės studijoje vaikai išmokomi technikos, piešimo. O kur širdis, kūryba?“ – klausia menininkė.
S. Mielkaitytei svarbios aplinkosaugos problemos. Ji mano, kad daug ką galima panaudoti kelis kartus, prikelti antram ar net trečiam gyvenimui. Kūryboje naudodama išmesti skirtus daiktus, tuo pačiu vaikams parodo, kad verta šiukšles rūšiuoti, nes iš jų gali atsirasti nauji daiktai. Tuo pačiu skatina mąstyti, atskleisti kūrybiškumą. Taip gimsta padėkliukai iš kompaktinių diskų, tušinukai iš popieriaus, paveikslai iš gamtinių medžiagų, kepurytės iš tualetinio popieriaus tūtelių.
Kurti, improvizuoti, pritaikyti nereikalingus daiktus ir sukurti menišką darbelį – viso to vaikus S. Mielakaitytė moko ir užsiėmimuose Vaikų kambaryje. Čia užsukančius 2-12 metų vaikus menininkė įtraukia į kūrybinius žaidimus, dirba su modelinu, dažo smėlį.
„Matau, kad vaikams to reikia, kad lavėtų jų fantazija, nedingtų kūrybinis pradas, nebūtų įsprausti į mūsų pedagogikos rėmus“, – sako menininkė.
Savo vietoje
S. Mielkaitytės manymu, dabar ji yra ten, kur turėtų būti. Likimas, pavedžiojęs ratais, leido įgyvendinti svajones ir atskleisti prigimtį. Bet sustoti Sandra neketina – maga vėl mokytis kažko naujo – nedirbusi dar su akmeniu ir stiklu, įdomi faktūra – skysta guma. Šitiek visko įdomaus!
Kitąmet studijoje mokys skulptūros meno, norėtų padirbėti su stiklo plastika, domintų dekoltės – vaizdų perkėlimas naudojant aukštos temperatūros deginimą. Vietoje nenustygstanti menininkė sako, kad darydama vieną darbą mintyse jau mato kitas medžiagas, faktūras, formas – šimtai būsimų kūrinių vizijų sukasi galvoje.
S. Mielkaitytė dėkinga tėvams, kurie puoselėjo kūrybinę kibirkštį, kuri, gal jiems ir nesitikint, virto didžiule liepsna. Visuomet remia ir padeda vyras, kuriam parodoje dedikuotas darbas „Žuvis Sauliui“, kuo gali padeda vienuolikametė dukra Fausta, o mažoji Saulenė panaikina nuovargį meiliais apkabinimais ir neblėstančia šypsena.
Ar galėtų pragyventi iš meno? Sandra mano, kad tai įmanoma, tik reikia tam ryžtis, nustumti į šoną išankstines nuostatas, dogmas. Gal kada nors taip ir bus: „Nemėgstu planuoti. Jau žinau, kad viskas labai gražiai susidėlioja savaime. Jei Jurbarke nebūtų Vinco Grybo muziejaus su dirbtuvėlėmis ir tokios profesionalios nuoširdžios mokytojos, tikriausiai ir manęs čia nebūtų“, – vieta, kurioje esi laukiamas, parodos autorei tapo tramplynu į meno ir kūrybos gelmes.
Jūratė Stanaitienė
