Vasaros saulėgrįža mūsų protėviams buvo ypatingas metas, kai žolynai, vanduo ir ugnis įgaudavo stebuklingų, gydančių galių, apvalydavo kūną ir sielą, o jaunimas smalsumą bandydavo patenkinti įvairiais būrimais. Apie magiškas Rasos šventės tradicijas, stebuklus ir burtus LRT.lt pasakoja etnologė, senųjų papročių ir Rasos šventės Verkių parke puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė.
Dažnam vis dar atrodo, jog Joninės ir Rasos šventė yra tas pats, tačiau etnologė patikslina, kad taip nėra. Birželio 24 d. minimos Joninės – su krikščionybe atėjusi Šv. Jono Krikštytojo diena, taip pat ir Jonų ir Janinų vardadienis, sovietmečiu diegtas lietuviams, kad senieji ikikrikščioniškoje Lietuvoje užgimę papročiai būtų nustumti užmarštin.
„Iš tiesų, nei laužai, nei vainikų plukdymas, maudynės rasoje ar paparčio žiedo paieškos su Joninėmis nieko bendra neturi. Visa tai – Rasos šventės, dar vadinamos Kupolinėmis, tradicijos. Ši šventė skirta birželio 21-ąją prasidedančiai vasaros saulėgrįžai, kai saulė pasiekia aukščiausią dangaus tašką. Rasos šventę senovėje švęsdavo ir dvi savaites, nes saulė aukščiausiame taške pabūna kelias dienas“, – LRT.lt pasakoja N. Balčiūnienė, senąsias tradicijas puoselėjanti jau beveik šešis dešimtmečius.
Verkių parke – Rasos šventė, Nijolė Balčiūnienė | E. Blažio / LRT nuotr.
Šios dienos mūsų protėviai laukdavo siekdami pabūti darnoje su gamta, pastiprinti sveikatą, pasisemti jėgų darbymečiui, pagerbti saulę, o jaunimas mėgdavo ir išsiburti.
Ką kužda 9 žolynai ir kada ruoštis vestuvėms
„Kaip tik šiuo metu augalai yra pačiame žydėjime, kupėjime, pasiekia savo brandą ir pereina į kitą savo būklę – nokimą. Todėl mūsų protėviai tikėjo, kad jie turi ypatingų, gydomųjų galių, ir iki trumpiausios nakties stengdavosi jų prisirinkti. Nemažai Rasos šventės ritualų yra susiję būtent su įvairiais augalais“, – pasakoja N. Balčiūnienė, pasidalijusi, kokie burtai buvo atliekami su augalais.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Merginos turėdavo iš 9 laukų nusiskinti 9 žolynus. Jei juos renka viename lauke, tuomet po žolyną reikėdavo nusiskinti kas devynis žingsnius. Tai daryti reikėjo vaikštant tylomis, susikaupus, su niekuo nesikalbant ir renkant tai, prie ko tiesiasi ranka. Surinkusios 9 žolynų puokštę – kupolę, merginos eidavo burtis pas žiniuonę, paaiškindavusią visų žolynų reikšmes. Šiandien, anot N. Balčiūnienės, tokių žiniuonių išlikę nedaug, tačiau kelios dar yra ir netgi atvyksta į Verkių parke vykstančią šventę paburti vilnietėms ir šventės viešnioms.
Ne veltui Rasos šventė kai kuriuose šaltiniuose dar vadinta ir Vainikų švente, mat pradžios ir pabaigos neturintis vainikas – svarbus šios nakties simbolis, reiškiantis brandą, amžinumą, ryšį su išėjusiais protėviais, o kai kuriuose kraštuose – ir ryšį tarp skirtingų pasaulių, pastebi N. Balčiūnienė. Vainikai taip pat būdavo gausiai naudojami įvairiems būrimams.
Verkių parke – Rasos šventė | E. Blažio / LRT nuotr.
– Mergina atsistoja nugara į šakotą kartį – kupolę, ir meta ant jos vainiką. Iš kelinto karto vainikas užsikabins, po tiek metų mergina ištekės. Kai kuriuose kraštuose vainikai būdavo metami ant obelies.
– Žolynais papuoštą kartį neretai pastatydavo ir kur nors kaimo gale, netoli rugių lauko. Vaikinai žolynus stengdavosi pagrobti, todėl merginoms tekdavo dieną ir dvi naktis ją saugoti. Jei išsaugoti pavykdavo, žolynus jos išsidalydavo ir panaudodavo gydyti, apsaugai nuo kenkėjų, jais pašerdavo gyvulius. Taip merginos tarsi saugodavo ir gindavo savo jaunystę, mergystę, priduria etnologė.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Mažojoje Lietuvoje buvo atsiradęs ir dar vienas burtas. Pro langą įmetusi vainiką, mergina užeidavo pro duris ir jį pasidėdavo po pagalve, ant kurios miegodavo. Buvo sakoma, kad kokį vaikiną susapnuos, už tokio ir ištekės.
– Viena žinomiausių Kupolinių tradicijų – vainikų plukdymas, kai susitinka skirtingos stichijos: žolynai, vanduo, o jei uždegama ir žvakelė – dar ir ugnis. Buvo sakoma, kad jei plukdomi vandenyje merginos ir vaikino vainikai susiglaudžia, jų keliai ir gyvenime gali susieiti. Jei merginos plukdytą vainiką vaikinas pagaudavo, tai taip pat reikšdavo, kad jie galbūt susieis į porą.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė | D. Umbraso / LRT nuotr.
Naktinės maudynės ir ypatingos rasos galios
Anot N. Balčiūnienės, vanduo labai svarbus Rasos šventėje, prie jo ir su juo atliekama daug visokių gražių ritualų.
– Iki šių dienų išlikusi tradicija – maudynės naktį, prieš patekant saulei. Anksčiau maudytis eidavo ištisi kaimai. Sergantieji eidavo, kad pasveiktų, sveikieji – kad pastiprintų sveikatą. Kiti vandenin lįsdavo norėdami atjaunėti ar pasisemti išminties. Maudydavo net ir gyvulius, sako pašnekovė.
„Ne mažiau svarbi būdavo ir šventės pavadinime minima rasa. Per karščius ji atgaivina augalus, o trumpiausią metų naktį prieš patekant saulei įgyja ir ypatingų galių“, – sako N. Balčiūnienė.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė, Nijolė Balčiūnienė | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Senoliai sakydavo, kad kuo šventės rytą bus didesnė rasa, tuo bus geresnis derlius.
– Šventės rytą vyrai apžergdavo šaką ir apeidavo pasėlių lauką, nubraukdami rasą ir taip apsaugodami javus nuo blogybių.
– Kadangi buvo tikima, kad per saulėgrįžą rasa turi gydomųjų galių, yra naudinga sveikatai ir asmeninei laimei, prieš patekant saulei žmonės eidavo ne tik maudytis, bet ir nusiprausti rasa. Merginos ja prausdavosi veidus tikėdamos, kad bus skaisčios, gražios ir atjaunės, o žmonės, turėję kokių vočių ar kitų problemų, rasoje išsivoliodavo.
– Su rasa būta ir įdomių burtų. „Gerosios raganėlės – žiniuonės stengdavosi padėti, galėjo paaiškinti žolynų reikšmes ar gydyti, bet buvo ir pikto linkinčių. Ne viename šaltinyje pasakojama, kaip moterys iš ryto pasiėmusios maršką nurinkdavo kaimynų rasą, ją išgręždavo kibiran ir sugirdydavo savo karvėms – taip iš kaimynų atimdavo pieną. Dėl to kiekviena šeimininkė skubėdavo nusibraukti rasą ir ją sugirdyti savo karvutėms. Be to, norėdami apsaugoti savo gyvulius, žmonės savo tvartą apkaišydavo šermukšnio šakelėmis. Jei pikta linkintis prisiartindavo prie tvarto, jis turėdavo suskaičiuoti šermukšnio lapelius, o kol tai padarydavo, ateidavo vidurdienis ir pikti kerai nebeveikdavo. Toks paprotys aprašomas daugelyje mitologinių šaltinių, pamenu, kad taip darydavo ir mano baba“, – pasakoja etnologė. Anot jos, anuomet tikėta paslaptinga šermukšnio galia – jis apsaugodavo ir nuo piktų kėslų, ir nuo blogų kerų, ir nuo nelabų dvasių. Buvo teigiama, kad net velnias bijo šermukšnio.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė, Daraškevičiaus | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Senolių manymu, velnias vengia ir dilgėlių, kiečių ir usnių. N. Balčiūnienė sako, kad norintys, kad daržas būtų švarus ir be usnių, vieną išraudavo ir trumpiausią naktį darže pasodindavo šaknimis į viršų – taip daržas bus švarus ir be usnių.
Ugnis apvalydavo ir kūną, ir sielą
Kam tie laužai? Ugnis buvo labai reikšminga mūsų senoliams. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje ugnį kurdavo žyniai ir vaidilos, o paskui kiekvienas jos parsinešdavo namo ir saugodavo židinyje, tikėdami, jog tai padeda apsisaugoti nuo ligų, perkūno ir visokių nelaimių. Nenuostabu, etnologės teigimu, kad daugybė papročių Rasos šventėje susiję ir su ugnimi.
– Ugnis kuriama ant stebulių – aukštų karčių su ratu viršuje, uždegti ratai, o kartais ir statinės ridenami nuo aukštų kalnų ar piliakalnių – taip mūsų protėviai stiprindavo saulę, kuri, pasiekusi aukščiausią dangaus skliauto tašką, pajudės link žiemos, ims trumpėti dienos.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė | D. Umbraso / LRT nuotr.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Būdavo kuriami ir šventiniai laužai, prie jų skambėdavo dainos, būdavo šokami šokiai. Kol žmonės maudydavosi ir plukdydavo vainikus, laužai kiek prigesdavo, tad sugrįžę žmonės per juos šokinėdavo. „Rasos šventės laužo ugnis apvalydavo ir kūną, ir sielą, todėl šokinėdavo ir seni, ir jauni, ir sveiki, ir paliegę. Kas norėdavo pasveikti, kas pasisemti jėgų vasaros darbymečiui. Visai prigesus laužams, per juos vesdavo ir gyvūnus, kad ir šiems būtų viskas gerai. Laužų paliktus pelenus išbarstydavo pasėlių lauke, kad javai derėtų ir piktžolių neliktų“, – dar vienu senolių ritualu dalijasi senųjų papročių puoselėtoja.
– Poros per šventinius laužus šoka susikibusios, kad sutvirtintų savo meilę. Pasak daug metų Rasos šventę Verkių parke organizuojančios N. Balčiūnienės, ji yra mačiusi ne vieną taip šokusią porą, kurios paskui ir šeimas sukūrė, ir gražiai vaikus užaugino.
Verkių parke – tradicinė Rasos šventė | D. Umbraso / LRT nuotr.
Šventės paslaptis – paparčio žiedas
Etnologė tikina – nepasitikus tekančios saulės, šventės užbaigti negalima. „Iki tol dar reikėdavo surasti paparčio žiedą. Visi jo ieško, nors nežino, ar suras. O ir surasti jį ne taip lengva – daug visokiausių išbandymų reikia įveikti. Beje, senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad, prieš leidžiantis į paieškas, reikia apsibraukti šermukšnio lazda, jis apsaugos nuo piktų galių ir kėslų. Mat, eidamas ieškoti žiedo, turi būti drąsus, nebijoti. Gali kas nors gąsdinti, bauginti, bet pasiseka tik tiems, kurie drąsiausi.
Buvo sakoma, kad, suradęs paparčio žiedą, pradėsi suprasti gyvulių ir paukščių kalbą, gausi aiškiaregystės ir pranašavimo dovaną. Tiesa, jei suradai paparčio žiedą, niekam negali apie tai prasitarti, turi laikyti paslapty.
Nijolė Balčiūnienė | V. Daraškevičiaus nuotr.
Vis tik manau, kad tas žiedas yra tam tikras širdies ryšys, santarvė su pasauliu, protėviais, senaisiais dievais. Ir tą žiedą širdy gali surasti kiekvienas. Pasibaigus paparčio žiedo paieškoms, su dainomis ir bendryste susirinkę ant aukštų kalnų ar piliakalnių žmonės pasitinka patenkančią saulę. Tai tokia nuostabi akimirka, suteikianti daug džiaugsmo, darnos ir pilnatvės“, – tikina N. Balčiūnienė. Pasak jos, kiekviena šventės tradicija turi gilią prasmę.
Ji pati pagal senąsias tradicijas Rasos šventę pasitinka jau kone šešis dešimtmečius, nuo pat tada, kai sovietmečio priespaudos laikais, ikikrikščioniškos Lietuvos tradicijų puoselėtojų ji vėl buvo pradėta gaivinti ir rengti.
Rasos Verkių rūmų parke, Nijolė Balčiūnienė | D. Umbraso / LRT nuotr.
„Jei kasmet neatlikčiau visų čia suminėtų papročių, jausčiausi kaip neatkūrusi darnos ir ryšio su mūsų visų išėjusiaisiais, mūsų protėviais. Todėl ši šventė man tokia brangi ir todėl jau ketvirtį amžiaus darau viską, kad senosios mūsų tradicijos būtų pagerbtos Verkių parke. Be alaus ir šašlykų, o su mūsų senolių dainomis, šokiais ir papročiais.
Rasos šventė bene pati iškiliausia, prasmingiausia ir gražiausia, kokią turime. Padėkime atkurti tą darną tarp žmonių ir protėvių“, – kviečia etnologė ir senųjų papročių puoselėtoja N. Balčiūnienė.
