Žolynais ir tradiciniais atlaidais Veliuonoje pražydusi Žolinė miestelio gyventojus ir svečius sukvietė į Rašytojų giraitę, kurioje bibliotekininkės, rašytojos Violetos Šoblinskaitės pastangomis vis dažniau vyksta pasimatymai – su kūrėjais, muzikantais, kaimynais, mylimaisiais. „Norėčiau, kad ši giraitė būtų gyva, joje rinktųsi ir vakarus leistų veliuoniškiai, būriuotųsi jaunimas“, – svajoja V. Šoblinskaitė.
Ąžuoliukai laureatams
Rašytojų giraitė neatsiejama nuo 1976 m. Veliuonoje vykstančių novelės vakarų. 1984 m. Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos respublikinis komitetas įsteigė Petro Cvirkos literatūrinę premiją už aukšto meninio lygio kūrinius, atspindinčius Lietuvos kaimo dabartį ir tradicijas. Iki 1999 m. jau buvo išrinkti keturi šios premijos laureatai ir tais metais prie Veliuonos mokyklos buvo pasodinti keturi jiems skirti ąžuoliukai.
2014 m. menininko našlės Violetos Reginos Šimulynienės iniciatyva ir mecenuojant Daliai Teišerskytei buvo įsteigta rašytojo Šarūno Šimulyno premija. Jos gavėjui rašytojui Gvidui Latakui, kaip ir tais metais P. Cvirkos premiją gavusiam Jurgiui Gimberiui, taip pat buvo pasodinti ąžuoliukai. O Rašytojų giraitę papuošė tautodailininko Juozo Videikos išskaptuotas stogastulpis, skelbiantis visus P. Cvirkos premijos laureatus.
2017 m. Jurbarko r. savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos literatūrinę premiją pervardyti į Veliuonos novelės premiją ir ją teikti kas penkerius metus. Du kartus įteiktos Š. Šimulyno premijos likimas – neaiškus, nes ji teikiama privačios iniciatyvos ir rėmėjų pastangomis. Šiemet ją planuojama įteikti per rugsėjo 13 d. vyksiančią Veliuonos novelę. Tik nežinia, ar pavyks rasti rėmėjų, ar teks apsiriboti vien pagarba ją laimėjusiam menininkui, nes Jurbarko r. savivaldybė lėšų šiai premijai skirti nesirengia.
Iki šiol Šarūno Šimulyno premijas gavo G. Latakas ir Julius Keleras, Veliuonos novelės premija skirta Romui Gudaičiui, o Petro Cvirkos literatūros premija – Vytautui Rimkevičiui, Mykolui Sluckiui, Eugenijui Ignatavičiui, Henrikui Čigriejui, Šarūnui Šimulynui (po mirties), Birutei Jonuškaitei, Juozui Apučiui, Alvydui Šlepikui, Vladui Kalvaičiui, Vytautui Girdzijauskui, Gasparui Aleksai ir J. Gimberiui.
Įgyvendina projektą
Jurbarko r. savivaldybės viešoji biblioteka parengė ir pateikė Lietuvos kultūros tarybai projektą „Pasimatymas rašytojų giraitėje – 2019“, kurį koordinuoja Veliuonos bibliotekininkė, rašytoja V. Šoblinskaitė. Projektas gavo 2,5 tūkst. Eur Kultūros tarybos finansavimą, dar 30 proc. projekto vertės turėtų skirti Jurbarko r. savivaldybė.
Projekto tikslas – įvairia kalba ir įvairiomis formomis kalbėti žmonėms apie literatūrą.
Pagal projektą Rašytojų giraitėje po P. Cvirkos ir Š. Šimulyno literatūros premijų laureatų sodintais ąžuolais turi būti įrengti suoliukai, taip pat – aliuminio lentelės, informuojančios, kurio rašytojo ąžuolas toje vietoje auga, už kokį kūrinį įteikta premija ir kada medelis pasodintas. Lentelėse bus ir QR kodai, kuriuos nuskaičius išmaniuoju įrenginiu, lankytojai atsisiųs apdovanoto autoriaus portretą ir trumpą biografiją bei sentenciją. „Panemuniais keliaujantiems turistams tai bus puiki pažintis su literatūra ir kūrėjais, o Veliuonai suteiks papildomo išskirtinumo“, – įsitikinusi projekto koordinatorė V. Šoblinskaitė.
Pasak rašytojos, P. Cvirkos ir Š. Šimulyno literatūros premijų laureatų sodintų ąžuolų parkelis Veliuonoje – senas skaudulys. Net ir pastačius informacinį stulpą, ant kurio lentelių išvingiuotos laureatų pavardės ir jų apdovanojimo metai, menkai kas tepasikeitė – pačioje Veliuonos širdyje esanti be galo jauki kamerinė erdvė nefunkcionuoja taip, kaip derėtų.
„Kas iš veliuoniškių žino, kuris ąžuolas LR Vyriausybės premijos laureato Vlado Kalvaičio, Nacionalinės premijos laureatų Juozo Apučio ar Henriko Algio Čigriejaus“? – klausia V. Šoblinskaitė. Ji įsitikinusi, kad situacija turėtų pasikeisti įgyvendinus projektą, kai prie ąžuolų atsiras aliuminio lentelės su informacija.
„Kažkada Veliuonos jaunimas skirdavo pasimatymus prie mokyklos kieme augusio beržo. Tačiau beržo seniai nebėra, kaip, beje, ir mokyklos, nors pastatas niekur nedingo, tiktai tapo privačia valda. Rašytojų giraitė – puiki vieta pasimatymams. Tikėkime, kad dabarties jaunajai kartai ji taps savotiška alternatyva senajam mokyklos beržui, nes Antano ir Jono Juškų gimnazija visai šalia. Gal netrukus mūsų jaunuomenė kvies vienas kitą susitikti, įvardindami konkrečią vietą: „Lauksiu tavęs prie Birutės Jonuškaitės ar prie Gvido Latako ąžuolo“, – feisbuko paskyroje mintimis dalijosi bibliotekininkė V. Šoblinskaitė.
Renginiai jau vyksta
Keletas projekto renginių jau įvyko. Rašytojų giraitėje lankėsi moksleiviai, ja pasidžiaugė „Poezijos pavasario – 2019“ svečiai iš Vilniaus ir Kauno, rajono bibliotekininkės. Pagal projektą renginiai numatyti ne vien Veliuonoje, bet ir Klangiuose – čia pavasarį paminėtos Petro Cvirkos 110-osios gimimo metinės.
Kovo 29 d. rašytojo P. Cvirkos tėviškėje lankėsi jo dukra Elena, anūkas Aidas, proanūkė Saulė, iš Šakių savivaldybės atvyko viešosios bibliotekos darbuotojos. Svečius su kvepiančiu plokštainiu, kava ir arbata pasitiko Kristina Ragaliauskienė – P. Cvirkos dukterėčia, prižiūrinti sodybą.
Susiėjimas pratęstas Veliuonos kultūros centre. Čia rašytojas Gasparas Aleksa trumpai priminė pagrindines klasiko gyvenimo datas, o skaitymus P. Cvirkos novele „Uogelė“ pradėjo Kultūros centro direktorė Violeta Andrikaitienė. Perskaitytos novelės „Šventasis“, „Skrenda paukščiai“, „Sielininkų daina“, po kiekvienos novelės skambėjo muzika. Vakaro siurprizas – G. Aleksos paskaityta ištrauka iš rašomo romano „Baik cirkus, Cvirka“. Iki tol rašytojas dar niekam šio rankraščio viešai nebuvo rodęs.
Pirmasis pasimatymas Rašytojų giraitėje buvo surengtas liepos 15 d. – tada įvyko bibliotekininkų skaitymai. Pasimatymą papuošė Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Lina Lukošienė ir jos palyda – gitara grojęs jos vyras Henrikas bei vokalistė Toma Butkutė. Iš įvairių rajono kampelių suvažiavusios bibliotekininkės skaitė įvairių autorių kūrinius, dalijosi mintimis apie literatūrą.
Bibliotekoje visą vasarą svečiuojasi Kauno Valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejaus išvažiuojamoji lėlių ekspozicija. Ją lanko vaikai iš įvairių seniūnijų – Juodaičių, Raudonės, Skirsnemunės.
Surengė palaunagę
„Labai džiaugiuosi, kad Žolinei spėjome įgyvendinti pirmąją projekto dalį – pagaminti ir giraitėje pastatyti suoliukus“, – sutikdama po atlaidų į Rašytojų giraitę su procesija atžygiavusius veliuoniškius pasidžiaugė V. Šoblinskaitė. Renginio dalyviai tuojau jaukiai ant suolų ir įsitaisė.
Penkis ąžuolinius suolus pagamino vietinis meistras Evaldas Klangauskas. Kiekvienas suoliukas papuoštas rašytojo P. Cvirkos kūrinio pavadinimu. „Jei atliks pinigėlių, gal ir šeštas suoliukas atsiras. Tik medieną savo naudojome. Dėl lėšų trūkumo“, – sakė V. Šoblinskaitė. Kultūros darbuotojai įpratę darbui naudoti ir asmeninius daiktus.
O kad dar smagiau ant naujų suolelių sėdėti ir bendrauti būtų – surengta palaunagė, skirta Juozo Tumo–Vaižganto metams. Veliuoniškiams smuiku pagriežė jaunoji muzikantė Ugnė Preimonaitė, skambiomis dainomis Žolines apdainavo „Veliuoniečio“ moterys, o kultūros centro administratorė Jolanta Mašiotienė perskaitė ištrauką „Kaip Napalys darbus dirba“ iš Juozo Tumo–Vaižganto kūrinio „Dėdės ir dėdienės“.
Kokia palaunagė be vaišių ir linksmybių? Daug šurmulio ir juoko sukėlė V. Šoblinskaitės parengta viktorina apie J. Tumą–Vaižgantą. Kokius kūrinius parašė Vaižgantas žinojo beveik kiekvienas, tačiau daug kam teko pasukti galvas, ar jis rašė eilėraščius, pasakėčias ir pasakas, scenos veikalus. „Vaižgantas aprašė ir daug įvairių tradicijų bei papročių. Dėl vieno ant jo supykau – jis tikino, kad žemaičiai neturi Kūčių tradicijų. Tikrai turi“, – juokėsi iš Žemaitijos kilusi rašytoja.
Palaunagė ir suolelių sutiktuvės užbaigtos vaišinanatis gardžiu V. Šoblinskaitės virtu troškiniu, kurio renginio dalyviams net pritrūko. „Visų lauksiu rugsėjo 13 d., kai atidengsime lenteles prie ąžuoliukų ir dalyvausime Veliuonos novelės renginiuose. Tada troškinio tikrai užteks visiems“, – kviečia rašytoja V. Šoblinskaitė.