Klaipėda – trečias pagal gyventojų skaičių ir plotą Lietuvos miestas, įsikūręs Vakarų Lietuvoje, Pajūrio žemumoje, ties Kuršių marių ir Baltijos jūros santakos vieta.
Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra vandenvardinis vietovardis. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė.
Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, kadangi manyta Marių sąsmauką ties Danės upe esant Nemuno žiotimis. Memelburgas minimas nuo 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai Kuršo vyskupas Heinrichas raštu patvirtino, kad miestas bus įkurtas toje vietoje, kur stovi ir šiandien. Miestą, kaip ir Nemuno upę, vokiečiai pavadino Mėmeliu.
Kada atsirado pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas nuo XV a. pradžios: Ldk Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda.
Trečią kartą Klaipėdos vardas (Cleupeda) minimas 1422 m. pasirašytoje Melno taikos sutartyje. A. Cvekas dar 1898 m. sandą klai- siejo su latv. klajš – „atviras, tuščias, lygus, plynas“, o -pėda su pads – „padas, grįstinė, laitas, grendymas“. Viso sudurtinio žodžio prasmė reikštų žemą, lygią, plyną vietą.
Tai vienas rimčiausių Klaipėdos vardo kilmės aiškinimų, kurį patvirtina ir latvis Janis Endzelynas. Tokiu atveju vietovardis tikriausiai esąs kuršiškas. Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (Jurgis Gerulis, Pranas Skardžius, Antanas Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti trūksta faktų.
