Šiandien sukanka lygiai 35-eri metai, kai Jurbarke 1991 m. liepos 21 d. priesaiką ginti Lietuvos valstybę davė didelė grupė kariuomenės kūrėjų savanorių ir pirmieji šauliai. Šeštadienį ši sukaktis iškilmingai paminėta, sukvietusi buvusius bendražygius. Deja, nemažo būrio tarp jų šiandien jau nebėra. Jų atminimas pagerbtas tylos minute ir perskaitytomis pavardėmis.
Prisiminti istoriniai įvykiai
Minėjimas pradėtas senosiose Jurbarko kapinėse prie partizanų kapų pagerbiant tos kartos laisvės kovotojus. Prisiminta išskirtinė Jurbarko krašto partizanų veikla, laisvės kovos pradžia.
Lietuvių tauta jau buvo išmokusi 1940-1941 metų pamokas, ypač skaudų masinį 1941 m. birželio 14-osios trėmimą. Todėl 1944 m. į Lietuvą vėl sugrįžtant Raudonajai armijai kilo būtinybė su krašte likusiais politikais imtis priemonių pasipriešinimui pogrindžio sąlygomis telkti ir santykiams su Vakarais palaikyti. Įvairiose vietose stichiškai, vietinių kovotojų iniciatyva, kūrėsi įvairios pasipriešinimo grupės.
Čia gi vėl pasižymėjo mūsų krašto partizanai: kovai vienyti 1944 m. liepos 19 d. įkurtas Lietuvos gynimo komitetas. Jo iniciatorius iš Veliuonos krašto kilęs Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas ir vadas Kazys Veverskis-Senis. Šio komiteto nariu tapo prie partizaninio judėjimo ištakų stojęs iškilus jurbarkietis mokytojas, tapęs įžymiu partizanu, Lietuvos laisvės gynimo sąjungos įkūrėjas ir vadas Petras Paulaitis-Aidas.
Lietuvos kariuomenės karininkas, mūsų kraštietis Juozas Kasperavičius-Visvydas nustatė aiškias partizaninės kovos sutelkimo gaires, partizaninio karo politinės ir karinės vadovybės koncepciją, turėjusią dar 1947 m. sausio mėnesį tapti partizaninės kovos dokumentu. Deja, kaip Jurbarke prie partizanų kapų sakė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Antanas Kliunka, tuomet įvyko išdavystė, tad dokumentas savo tikslo nepasiekė. Vėliau visa tai tęsė, išplėtojo ir partizaninio judėjimo svarbiausius dokumentus parengė Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti partizanų vadai.
Tik įsteigus Lietuvos gynimo komitetą, 1944 m. liepos 21 d., jau rusų užimtame rytiniame Lietuvos krašte Šimonių girios partizanai apšaudė sugrįžusius okupantus, nukovė Raudonosios armijos karininką ir šešis karius. Ši data laikoma lietuvių partizaninio pasipriešinimo karo pradžia.
Pagerbiant partizanus prie jų kapų Jurbarke perskaityta Prisikėlimo apygardos partizanų vado Petro Bartkaus-Žadgailos sukurta malda „Ženkime su malda“, šūkiu pagerbti Ukrainos kariai, šiandien ginantys savo ir mūsų laisvę, prie paminklo partizanams padėtas vainikas.
Minėjimo dalyviai iš Jurbarko kapinių rinkosi Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios už laisvės gynėjus.
Trečioji banga
Mažiau nei prieš metus, kai1990 m. kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, 1991 m. sausio 13-ąją mėginta karine jėga ją sunaikinti. Tačiau susivienijusi tauta ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjai, buvę rūmų viduje, buvo pasiryžę valstybę ginti iki galo, paaukojant savo gyvybes. Todėl A. Kliunka sako, kad jie kartais įvardijami „mirtininkais“. Jeigu sovietinė kariuomenė būtų šturmavusi Parlamento rūmus, išlikti gyviems, tvirtinama, nebuvo jokių galimybių.
Įvykiai tragiškai nesibaigė tik dėl lietuvių tautos vieningo susitelkimo galios, kai kelių dešimčių tūkstančių minia apsupo Parlamentą ir nesitraukė net raginami išsiskirstyti. Už savo nepriklausomą valstybę viskam pasiryžę stovėjo prieš sovietinius tankus. Okupantų vadai tankų vikšrais traiškyti beginklių žmonių dėl neigiamos tarptautinės reakcijos vis tik nesiryžo.
Atkurtoji nepriklausoma Lietuva kariuomenės neturėjo, šalyje tebebuvo sovietinė armija. Tad iškilo būtinybė kurti savo – Lietuvos Respublikos – kariuomenę. O tą galėjo padaryti tik savanoriai kariuomenės kūrėjai. Taip kilo trečioji savanorių banga.
Pirmoji – 1918-1919 metais, kai savanoriai ėjo nuo bolševikų ginti 1918 m. vasario 16-ąją atkurtą Lietuvos valstybę. Antroji banga – 1944-ieji metai, kai telkėsi laisvės gynėjai ir ginkluotą kovą tęsė visą dešimtmetį.
Dabar, 1991 m. vasarą, Lietuvos istorija pašaukė trečiąją savanorių bangą. Tiesa, iki tol jau buvo nedidelės valstybinės gynybos struktūros, kurių dalyviais tapo buvę Parlamento gynėjai, pasieniečiai ir kiti savanoriai. Tačiau Lietuvai reikėjo kariuomenės. Ir čia vėl aktyviai pasireiškė jurbarkiečiai: tas laikas – 1991 m. liepos 21-oji – tapo žymia Jurbarko istorijos data.
Priesaika prie
Vytauto Didžiojo paminklo
Šeštadienį susirinkusiems prie Vytauto Didžiojo paminklo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Parlamento gynėjas ir Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Tauragės apskrities skyriaus vadas Eugenijus Žukauskas sakė, kad šioje vietoje Jurbarke 1991 m. liepos 21 d. prisiekti Lietuvos valstybei ir kurti Lietuvos kariuomenę atėjo 84 savanoriai ir 9 šauliai. Kariuomenės kūrėjas savanoris A. Kliunka sako, kad tarp jų buvo ir keletas Parlamentą gynusių „mirtininkų“, nusprendusių tolesnį savo gyvenimą susieti su kuriama Lietuvos kariuomene.
Vadas E. Žukauskas su liūdesiu pranešė, kad šiandien iš tuomet susirinkusių savanorių jau nebeturime keturiasdešimties bendražygių. Jų atminimas pagerbtas tylos minute, padėta gėlių, uždegta žvakių.
Susitiko buvę bendražygiai
Ketvirtoji priesaikos 35-ųjų metinių minėjimo dalis iš Laisvės gynėjų skvero, dėl prognozuojamo blogo oro, perkelta į rajono savivaldybės viešąją biblioteką. Čia į rikiuotę stojo buvę ir esami kariai, šauliai, sugiedoję Lietuvos Respublikos himną, vėl prisiminė istoriją: su kuo kovojo lietuvių tauta 1861, 1863 metais, dėl ko surengė 1941 m. birželio sukilimą Kaune ir visas tris tautos kilimo į kovą bangas per visą praėjusį amžių. Ir kėlė klausimą – ar kartais nereikės ketvirtosios bangos? Visi supranta, kad grėsmė kyla vėl iš tos pačios pusės.
Rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, pasveikinęs visus iš arti ir iš toliau susirinkusius, pabrėžė, jog kai reikėjo kurti Lietuvą, jos ginkluotąsias pajėgas, be kurių neegzistuoja nė viena valstybė, šie žmonės atėjo drąsiai pasiryžę tą daryti. Priminęs partizanų didžiulį indėlį į laivės kovą, dėkojo ir dabartiniams Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams: „Jūs taip pat esate istorijos liudytojai“, – sakė meras. Apgailestaudamas, kad tarp mūsų jau nėra net keturiasdešimties bendražygių, meras pažadėjo, kad visų atminimas bus įamžintas Jurbarke šalia bibliotekos kuriamame Laisvės gynėjų parke, kurio vizija vis ryškėja.
Vyresnysis leitenantas Stasys Kliukas, ragino asmeniškai prisiminti kiekvieną buvusį bendražygį ir pakvietė jaunąsias šaules perskaityti keturiasdešimties mirusiųjų pavardes, juos pagerbti susikaupimu ir tyla.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Marijampolės rinktinės pirmasis vadas majoras Petras Šivickas prisiminė, kad šioje vietoje buvo prieš 35-erius metus, kai sprendėsi Lietuvos nepriklausomybės likimas, kai po sausio įvykių buvo įkurta savanorių tarnyba ir įkurta Marijampolės rinktinė. Tuomet savanoriai iš Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų sudarė daugiau kaip keturių šimtų karių savanorių rinktinę ir sekė sovietinės armijos judėjimą, atliko kitas užduotis.
Per visą praėjusį šimtmetį, visais Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais, svarbiausi valstybės gynimo įvykiai prasidėjo nuo kariuomenės kūrėjų savanorių, kai tauta pasiryžta ginti savo nepriklausomybę. Pirmosios savanorių ir šaulių priesaikos Jurbarke 35-ųjų metinių minėjimas įrodė, kad ši dvasia išlikusi ir tebėra stipri.
Gintautas Šimboras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
