Šią vasarą Viešvilė minės 500 metų įkūrimo jubiliejų. Priimta, kad miestų ir gyvenviečių įkūrimo data laikoma nuo pirmą kartą to vardo paminėjimo rašytiniame šaltinyje. Viešvilės gyvenvietės įkūrimo data buvo laikoma 1542-ji metai. Tačiau pavyko atrasti 1526 m. rašytinį dokumentą, kuriame paminėtas Viešvilės vardas. Taigi dabar Viešvilės įkūrimo data laikytina 1526-ji metai.
Ką liudija archeologiniai duomenys
Apie Viešvilės vietovės senovę byloja archeologinių tyrinėjimų duomenys. Pirmą kartą jie atlikti 1930 m. Pakartotiniai tyrimai atlikti 1998–2002 m. Vietovėje aptikti keturi kapinynai ir dvi senovės gyvenvietės. Sprendžiant iš radinių, galima daryti išvadą, kad jau I tūkstantmetyje prieš Kristų šioje vietovėje gyveno skalvių gentys.
Buvo spėjama, kad dar prieš 1000 m. prie senojo Nemuno krantų buvę vikingų gynybinės gyvenvietės. Rasti kapai su vikingų kardais ir vokiškomis drabužių sagtimis. Kita versija, kuri patvirtinta remiantis paskutiniųjų metų archeologų darbais, kad tai vietinių gyventojų, kilmingų skalvių, kapai su prekybinių ryšių būdu gautais ar mūšių metu atimtais iš vikingų ginklais ir papuošalais.
Išlikę aprašymai, kad apie 1205–1207 m. Prūsijos kraštą, taip pat ir skalvių gyvenamąsias sritis nuniokojo maras. Tad visam krašte po jo, kaip galima spėti, neliko vietinių gyventojų.
Nemunu nuo seniausių laikų plaukiojo vietos upeiviai, vikingai, pirkliai, misionieriai. Čia, Nemuno žemupio gyvenvietėse, vyko prekyba, ją kontroliavo pakrančių gyventojai. Kitoje pusėje Nemuno, prie Trapėnų, atkastame kapinyne rasta senovės Romos monetų. Tai rodo skalvių genčių turėtus prekybinius ryšius net su senovės Roma.
Šiuos ir toliau esančius kraštus pasiekdavo karingųjų vikingų laivai, kalavijuočių, vėliau – kryžiuočių kariaunos. Nuo seno žinomas ir sausumos kelias dešiniąja Nemuno pakrante. Pamiške, tarp girios ir slėnio aukštesniu pakrantės ruožu nuo senų laikų ėjo panemunių takas, XV a. virtęs svarbiu vieškeliu. Juo iš Kryžiuočių ordino valstybės (nuo 1525 m. – iš Prūsijos hercogijos) keliaudavo žygūnai, pirkliai, gabenę savo prekes į LDK ir Gudiją. Prekybiniai ryšiai skatino Viešvilės gyvenvietės augimą, kuri jau XVI a. tapo svarbiu pasienio prekybos punktu.
Prie svarbesnių kelių nuo seno būdavo paštas, arklių keitimo stotys, užeigos namai. Juose būdavo galima pailsėti, pavalgyti, gauti nakvynę, o gal ir pasikeisti arklius. Vokiečių istoriko Paulo Kargės duomenimis, tokia užeiga veikusi nuo 1514 m. Nemuno ir Viešvilės upelio santakoje, kiek aukščiau upelio, kadangi pavasariais būdavo dideli potvyniai. Ji minima kaip lietuvio, kitur – skalvio karčema. Yra išlikę žinių, kad karčemos valdytojas ar savininkas buvo lietuvis, pavarde Dautgynas (Dawtgyn, Dautzyn). Vokiečiai galėjo skalvių gyvenamoje vietovėje gyvenusį karčemos savininką įvardinti ir kaip lietuvį – jiems šio krašto gyventojai buvo pagonys lietuviai.
Dautgynas savo karčemą pardavė vokiečiui Verneriui Švabei, kuris „buvo paėmęs į žmonas“ pasiturinčio skalvio dukrą. Skalviams, kaip ir kitoms prūsų gentims, buvo draudžiama verstis amatais, prekyba. XIII a. užėmę kraštą kryžiuočiai jiems tai uždraudė.
Viešvilės
gyvenvietės pradžia
V. Švabė, nupirkęs smuklę, kartu gavo teisę pardavinėti ir pilstomus gėrimus. Nemuno ir Viešvilės upių santakoje įsikūrusi nedidelė gyvenvietė su 16 sodybų savininkų, kurių ,,didžiausias ponas“ buvo V. Švabenas. Šiuo pavadinimu gyvenvietė pažymėta 1576 m. išleistame Kasparo Henenbergo Prūsijos žemėlapyje.
Gyvenvietė žymima ir kituose žemėlapiuose. Senąją Švabės gyvenvietę randame pažymėtą senuosiuose XVI–XVII a. Rytų Prūsijos kartografiniuose žemėlapiuose. Pirmuosius žemėlapius, kuriuose parodyta Mažõsios Lietuvõs teritorija, nuo XV a. antrosios pusės kūrė Prūsijos kartografai. 1569–1595 m. vienas iš pirmųjų juos sudarė kunigas, istorikas, geografas ir kartografas Kasparas Henenbergeris (1529–1600). Šis kunigas mokėjo lietuviškai ir pamokslus vietos lietuviams sakydavo jų gimtąja kalba.
Tačiau jis labiau pasižymėjo kaip kartografas – Prūsijos žemėlapiai jį domino daugiau nei parapijiečių sielų išganymas.
Gyvenvietė vardu Schwaben prie Viešvilės upelio žymima ir XVI–XVII a. Rytų Prūsijos kartografiniuose žemėlapiuose. Šiuo pavadinimu gyvenvietė pažymėta ir kitame 1576 m. išleistame Kasparo Henenbergerio Prūsijos žemėlapyje. Švabės gyvenvietę randame pažymėtą ir K. Henenbergerio Prūsijos žemėlapyje, kuriame 1422 m. rugsėjo 27 d. Melno taikos sutartimi nužymėta valstybinė siena. Atnaujinant žemėlapius, juos tikslinant, paprastai buvo remtasi jau anksčiau išleistais K. Henenbergerio žemėlapiais. Manoma, kad K. Henenbergerio žemėlapis tapo etalonu būsimiems jo sudarytojams. Be pirmosios 1576 m. žemėlapio laidos, dar yra žinomos 1595, 1629, 1638, 1639 ir 1679 m. laidos.
Švabės gyvenvietė parodyta kaip tik toje vietoje, kur dabar yra Rídelkalnio kaimas ir dalis Viešvilės gyvenvietės. Gyvenvietė tuomet priklausė 1525 m. sudarytai Ragainės apskričiai.
Gyvenvietės sunykimas
Ar iki tol Viešvilės pavadinimu gyvenvietės dar nebuvo, ar ji buvo sunaikinta gaisrų karų metu, kad nėra pažymėta šiuose žemėlapiuose, kol kas tikslesnių žinių nėra. Tačiau H. E. fon Knoblocho „Viešvilės kaimo kronikose“ randame, kad dar 1517 m. Brandenburgo–Ansbacho hercogas Albrechtas Brandenburgietis pats išrinko vietą šios vietovės evangelikų bažnyčios statybai. Tačiau tais pačiais metais pirmąją medinę bažnyčią per puolimą sugriovė karingieji žemaičiai, keršydami užkariautojams kryžiuočiams.
Žemaičiai į apsikrikštijusius skalvius galėjo žiūrėti kaip į atskalūnus, senolių tikėjimo išdavikus, kryžiuočių pagalbininkus, todėl griovė ne tik kryžiuočių pilis, bet ir apkrikštytų skalvių bažnyčias. 1556 m. pagoniški žemaičiai sugriovė ir antrąją medinę Viešvilės bažnyčią. 1656 m. Viešvilės gyvenvietę nuniokoja įsiveržę švedai.
Rytų Prūsijos kartografiniuose žemėlapiuose randame, kad gyvenvietė vardu Švabė (Schwaben) žymima beveik du šimtus metų (tiksliau – 191 m.) 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapiuose randame pažymėtas dvi gyvenvietes – Švabę ir Viešvilę.
Švabės gyvenvietė prasideda dešinėje Viešvilės upelio pusėje ir siauru pakrantės ruožu tęsiasi beveik iki paties Nemuno. Vėlesniuose žemėlapiuose Švabės gyvenvietė išnykusi. Ji galėjo būti sudeginta ir jau neatsigavo. Vėliau jos vietoje įsikūrė naujos sodybos ir prisijungė prie išlikusio Viešvilės bažnytkaimio.
Sugriauta Viešvilė
1658 m. per totorių antplūdį sugriautas Viešvilės kaimas ir evangelikų bažnyčia, daugelis gyventojų ištremti ir parduoti Turkijos vergų rinkose. Iš 250 šeimų išliko tik 75 šeimos. 1678 m. skalvių gyvenvietėse – vėl naujas totorių antplūdis, vėl sugriaunamas Viešvilės kaimas.
Nuolatinių kovų nualintą kraštą pasiekia dar viena nelaimė – didysis 1707–1711 m. maras, kurio metu Rytų Prūsija neteko daugumos gyventojų. Nuolat niokojama Švabės gyvenvietė po tiek nelaimių neatsigauna ir pamažu išnyksta iš vietovės žemėlapių, žmonių atminties. Tik rašytiniuose šaltiniuose, senoviniuose žemėlapiuose randame ją buvus. Po maro, 1756–1763 m. Septynerių metų karo Vîešvilę, Švabę ir aplinkinius kaimus žiauriai nusiaubė carinės Rusijos kazokai.
Tarpukariu (tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų) Švabės vietoje buvo pastatyta medžio pramonės bendrovės ,,Hildebrandt“ lentpjūvė su gyventojų vadinta Brodsendo gyvenviete lentpjūvės darbininkams ir aptarnaujančiam personalui. Buvo dalis Pagulbinių kaimo ir Viešvilės miestelio sodybų.
Po Antrojo pasaulinio karo Pagulbinių kaimo beveik nebeliko – tik viena kita sodyba. Niekas neatsimena ir Brodsendo – pokaryje šiai vietovei buvo klaidingai suteiktas Ridelkalnio – buvusio Rydelkalnio (Riedelsberg) žemdirbiškojo dvarelio vardas.
Algirdas Sinkevičius,
monografijos „Viešvilė“
vyr. redaktorius sudarytojas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
