Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos antros ir ketvirtos klasių mokiniai, jaunieji miško bičiuliai ir gamtą mylintys vaikai, kartu su būrelio vadove Loreta Pociene, rinkosi Veliuonos šile. Čia buvo susitarę susitikti su Veliuonos girininku Sauliumi Belevičiumi ir Kęstučiu Masaičiu.
Kartu su miškininkais norėjome išsiaiškinti, kas gyveno pernai ir seniau iškeltuose inkiluose. Nė vienas miško bičiulis nežinojo, kad inkilus reikia išvalyti. Klausėme kodėl? Tapo aišku, kai peržiūrėjome 36 nuimtus inkilus ir pamatėme, kas jų viduje. Inkiluose aptikome paukštelių veiklos pėdsakų – senų lizdelių, lukštų, šapelių, šakelių, samanų, net žuvusių paukščiukų.
Be to, pasirodo, inkiluose labai mėgsta žiemoti pelės. Dirvinė pelė, miegapelė, kiti graužikai pasinaudoja paukščių paliktais lizdais ir saugiai praleidžia žiemą.
Pasak girininko, valyti inkilus labai svarbu. Mat paprastai paukščiai inkilų nevalo ir lizdus krauna tiesiog ant viršaus. Taip seni lizdai virsta šiukšlių sankaupa, kurioje gali veistis parazitai, o galų gale paukščiai apskritai nebenori inkile perėti, nes lizdas atsiduria pernelyg arti angos.
Ką dar pastebėjome? Gal dešimčiai inkilų buvo paplatintos landos, tai, pasak girininko, genelis pasidarbavo. Keletą inkilų radome visiškai švarių, juose niekas nebuvo gyvenęs. Na, o viso šio darbo „viršūnė“ – tai inkilas, kuriame širšės susikrovė lizdus. Įdomi, naudinga, prasminga veikla – visi puikiai padirbėjo ir pabuvo gamtoje.
Susitikimai su miškininkais visada įdomūs. Veliuonos girininkijoje svečiavomės dar vasario mėnesį. Turėjome rimtą tikslą – susipažinti su miškininko profesija, pamatyti, kur jis dirba, kokius darbus atlieka. Labiausiai mus nustebino žemėlapis ant sienos, nes tokio dar nebuvome matę. Pasirodo, tai Veliuonos girininkijos plotai, įdomu buvo žemėlapyje nustatyti savo buvimo vietą.
„Pasimatavę“ miškininko darbo vietą supratome, kiek daug reikia visko išmanyti apie miškus, jų priežiūrą. Miškininkas K. Masaitis atsinešė lapą, pridėjo taškelių ir paprašė pasakyti, ką jis parašė. Nepavyko iššifruoti, o pasirodo, kad taip taškeliais miške pažymimi ir skaičiuojami medžiai.
Daug išmokome ir sužinojome, tačiau turėjome dar vieną tikslą. Kartu su miškininkais vykome į mišką pašerti žvėrelių. Sniegas tada dar buvo kietas, todėl stirnikės sunkokai rado maisto. Atsinešėme įvairių pašarų ir palikome tinkamoje vietoje. Girininkas S. Belevičius paaiškino, kad žiemą žvėreliais rūpintis reikia iki kol jie patys gali rasti maisto, nes gyvūnai įpranta prie nuolatinės vietos ir ten ieško pašaro.
Veliuonos Antano ir Jono
Juškų gimnazijos JMB būrelio narės
Emilija Jonikaitė ir Augustė Jurkevičiūtė