Jei būdamas vos kelerių metų iki suplukimo smagiai trypei „Ciceliukę Marceliukę“, tai ir sulaukęs keliolikos ir keliasdešimties tikrai žinosi esąs lietuvis – kitoks už kitus: ne tik pažiūrėti ir nusižiūrėti, o ir ką parodyti, kuo nustebinti Europą turįs. Mūsų laikais retoje šeimoje dainuojama užuot įjungus grotuvą, tačiau mokyklose vaikai mokomi lietuviškų dainų ir šokių, pažįsta savo tautos papročius ir tradicijas. Etnokultūros būreliams ir folkloro kolektyvams vadovaujančios mokytojos pirmąsias tautinės savivokos pamokas gavo namuose iš savo tėvelių.
Veliuoniečių graži šeimynėlė
„Vaikai turi žinoti savo etnošaknis. Vyresniems gal gali papasakoti, paskaitėlę paskaityti, o mažieji turi patys dalyvauti, kad pažintų ir pamiltų“, – įsitikinusi pradinių klasių mokytoja Daiva Jurevičienė. Todėl ir šiemet jos pirmokėliai – etnokultūros būrelio nariai. Šokdami, dainuodami, mįsles mindami jie pažindinasi su savo tautos turtais, mokosi juos mylėti ir jais didžiuotis.
Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos etnokultūros būrelio yra net trys grupės – penktokai ir gimnazijos klasių mokiniai ateina dažniausiai tie, kurie jau nuo pirmos klasės su mokytoja D. Jurevičiene ėjo ieškoti savo tautos kūrybos lobių.
„Su mažiukais ir šokam, ir dainuojam, vyresnieji labiau nori šokti, ir ne tik liaudies, bet ir choreografų sukurtus šokius, nors man prie širdies folkloras. Pasirodome dažniausiai savo mokykloje kartu su mokytojos Olgos Yurenene vadovaujama kapela“, – pasakoja mokytoja Daiva.
Ji pati pomėgį liaudies dainai ir šokiui atsinešė iš vaikystės. „Tėvai dalyvaudavo saviveiklos kolektyvuose, ir namie vis dainuodavom, daina buvo kaip radijas. Nuo mažens norėjau šokti, bet mama nukreipdavo į dainavimą, ji taip pat paskatino mokytis groti akordeonu“, – prisimena D. Jurevičienė. Akordeonu mokytoja pritaria ir savo mažiesiems, ir vyresniesiems dainininkams ir šokėjams. O pati dainuoja ansamblyje „Veliuonietis“, dalyvauja mokyklos ir miestelio bendruomenės rengiamose „Veliuoniečių lietuvių veselijos“ pagal Antano Juškos „Svotbinę rėdą“ inscenizacijose – vaidina poroje su mokytoju Stanislovu Džiaugiu.
Veliuoniečiai puoselėja Antano ir Jono Juškų atminimą, gaivina jų surinktą etnokultūrinį krašto palikimą. Tačiau, pasak etnokultūros būrelio vadovės, brolių Juškų užrašytos dainos sudėtingos. Mažieji nori greitų šokių ir linksmų dainų, kurių mokytoja ruošdama programas ieško vaikų dainyne. Šiais mokslo metais parengtoje programoje „Graži mūsų šeimynėlė“ viskas susiję su vardais – dainos, šokiai, žaidimai, paerzinimai apie Joną, Šaltyšiaus sūnelius, Barborytę, Marceliukę, Motiejų… Veliuonos mokinukų „gražiai šeimynėlei“ plojo ir Jurbarko, ir Gelgaudiškio mokiniai – vaikams smagu ne tik mokytis, bet ir pasirodyti.
Mokytojos D. Jurevičienės svajonė – liaudiškų šokių diskotekos mokykloje. „Žinau, kad tokios būna Šiauliuose, galėtų vykti ir pas mus. Vaikams tai patiktų, tik gal pirma reikėtų kviesti ir tėvelius, kad būtų drąsiau. Nes sunkiausia paaugliams pasirodyti prieš savo draugus, kad neišjuoktų. Bet jie juokiasi ne tik iš folkloro“, – tikina mokytoja. Ji tiki, kad liaudiškos diskotekos Veliuonos gimnazijoje tikrai bus, nes kai viename renginyje jos vadovaujami etnokultūrininkai šoko „Grandskverą“ ir pakvietė kitus – visi smagiai įsijungė.
Smagiai skamba liaudies dainos ir veliuoniškių Jurevičių šeimoje – kai Daiva užveda savo senelio mėgstamiausią, pagriebia vaikai Giedrė ir Adomas, ir vyras Jonas pritaria.
Ulba Jurbarkų „Čiulbuonėlis“
Jurbarkų darželyje-mokykloje vaikų folkloro ansamblis „Čiulbuonėlis“ ulba vadovaujamas muzikos mokytojos Alvydos Latožienės. Nors pradinėse klasėse per muzikos pamokas – viskas liaudiška: papročiai, dainos, grojimas dūdelėmis ir kanklėmis, tačiau folkloro ansamblis duoda dar įdomesnių etninio ugdymo galimybių. Tad prieš septynerius ar aštuonerius metus mokykla pasiūdino mažiesiems tautinius rūbelius ir atsirado „Čiulbuonėlis“.
Vaikų, norinčių dalyvauti folkloro ansamblyje, apstu – šiemet čiulba net šešiolika berniukų ir mergaičių. Vadovė laikosi tokios nuostatos – nesvarbu, ar jie moka, ar nemoka dainuoti, svarbu, kad nori. O kai nori – viskas išeina puikiai. „Atrodo, nedainuoja nedainuoja tie vaikai, bet kai uždainuoja!“ – stebisi ir džiaugiasi savo mažaisiais čiulbuonėliais mokytoja Alvyda.
Žinodama, kad šokti ir dainuoti šiaip sau, be tikslo, vaikams neįdomu, vadovė iškart „griebia už renginuko“. Renginukų per mokslo metus suruošia bent du. Pernai lapkričio 11-ą, per šv. Martyną, „Čiulbuonėlis“ inscenizavo ganiavos pabaigtuves – su visom apeigom ir krūva vaikiškos tautosakos, kuri dar XX a. pradžioje natūraliai skambėjo Lietuvos kaimuose. Dabar gi, pasak Alvydos, vaikams pirmiausia reikia papasakoti, kas ta ganiava ir kas piemenėliai.
Išprašę šv. Martyno, kad pasnigtų, Jurbarkų mokinukai ėmė ruošti pusiaužiemio šventę „Meškute, verskis“. Scenarijus šventėms A. Latožienė ir pati kuria, ir pasinaudoja kitų patirtimi, nes tam ir skirta daugybė ta tema išleistų knygų.
Jurbarkų „Čiulbuonėlis“ jau yra vaidinęs smagią piemenėlių gegužinę, vienoje programų ansamblio dalyviai sučiulbo įvairiausių paukščių balsais, Jurginių apeigas rodė programoje „Jurgi, rakink žemę!“, „Medžių brolijoje“ atgijo liaudies kūryba apie medžius, lietuviški vestuvių papročiai – „Vaikai žaidžia vestuves“. Folkloro šventes meniškai apipavidalina darželio auklėtoja Rita Pielikienė.
Naujos „Čiulbuonėlio“ programos pristatymas būna graži šventė ir prasminga tautiškumo pamoka visiems Jurbarkų darželio-mokyklos ugdytiniams. Savo programomis mažieji džiugina ir Jurbarkų bei Žindaičių bendruomenes, jau keletą kartų šoko, dainavo ir vaidino Smalininkų senjorų namuose.
Vadovė Alvyda dainorėliams pritaria akordeonu. „Bet turėčiau groti armonika. Nesu visai folkloro žmogus“, – kuklinasi mokytoja. Betgi atvirkščiai – pamatęs Alvydą kartu su vaikais šokančią, žaidžiančią, dainuojančią, sakytum, kad prie folkloro ji – kaip čia buvusi.
Kurgi ne, juk Dzūkijoje gimusi ir augusi! Ir nors, pasak Alvydos, „sovietmečiu prie liaudies dainų nelabai puolėsi“, jos ir tuomet, ir dabar skamba kaip skambėjusios. „Per tėvelio 90-metį ištraukėm visas dzūkiškas iš vaikystės prisimenamas dainas – visą vakarą dainavom!“, – džiūgauja Alvyda. O kada nors ir Jurbarkų vaikai taip džiaugsis prisiminę mokykloje dainuotas „Čiulbuonėlio“ daineles.
Tautinė juosta – kaip upė
Folkloro ansamblis „Upelė“ jau trylika metų traukia ir mažuosius, ir vyresnius Klausučių Stasio Santvaro pagrindinės mokyklos mokinius – ne tik šokti, dainuoti, kankliuoti, bet ir mokytis gražių tautodailės darbelių, tyrinėti savo kraštą. Tai veiklai vaikus buria ir kiekvieno širdelėje tautiškumo ugnelę įžiebia etninės kultūros būrelio vadovė Vilma Baltutienė.
„Upelės“ vadovė pati groja pianinu, kanklėmis, lumzdeliais, skudučiais – ir vaikus moko. O ją kas išmokė? „Mūsų giminėje daug muzikantų – ir visi savamoksliai, – sako Vilma, – be to, esu pradinių klasių mokytoja – mes viską turim mokėti. Ir Šiaulių pedagoginiame universitete, kurį baigiau, muzikinis ugdymas buvo privalomas.“
Tačiau „Upelės“ vaikus ji moko ne to, kas privaloma, o ką pati mėgsta, kam linkusi nuo vaikystės, kam ir dabar aukoja savo laisvalaikį. Vilma ir pati dainuoja Klausučių kultūros centro vokaliniame ansamblyje ir vadovauja dramos būreliui.
Tačiau labiausiai mokytoją V. Baltutienę įkvepia etninė kultūra, ji yra ne vieno tokio renginio iniciatorė. Kartu su kultūros centru rengė projektą „Tos kaimo vakaruškos“. „Mergaitės ėjo pas žmones, šnekino ir užrašė daug žaidimų, burtų, dainų, paskui rengėm vakaronę, kaip vakarodavo senoliai, kvietėme visus krašto kultūros puoselėtojus. Taip pat užrašėme papročius, kokie būdavo mūsų krašte nuo žmogaus gimimo iki mirties, remdamiesi ta medžiaga suruošėme teatralizuotą mergvakarį“, – pasakoja mokytoja apie dvejus metus trukusį projektą.
Etninės kultūros būrelis Klausučių mokykloje puoselėja įvairių tradicijų. Pavyzdžiui, advento rytmečiais pinamas vainikas kaip senovėje, žaidžiama, dainuojama, advento pabaigoje įžiebiama Kalėdų eglė. Per Jurgines vykstama į Baršauskų sodybą Motiškių kaime ir kasmet iš gausaus papročių lobyno išmokstama kas nors naujo. Kartu švęsti Gandrines sukviečiamos aplinkinės mokyklos.
Mokytoja žavisi žmonėmis, kurie pasakoja mokiniams tai, ką atsimena iš senų laikų, nes iš savo kaimo žmonių išgirstos istorijos vaikams ypač įdomios, tikroviškos ir savos. Ir pati, ką naujo išmokusi ir sužinojusi, Vilma dalijasi su savo mokiniais, nes, anot jos, savy užgniaužtos žinios – nieko vertos. „Etninės kultūros stovykloje „Kukutynė“ mokiausi daryti instrumentus, pavyzdžiui, iš nendrės – birbynę, austi juostas, lieti žvakes, net kalvystės ragavau“, – pasakoja Vilma džiaugdamasi, kad viso to dabar jau gali pamokyti ir savo būrelio vaikus.
Gražūs su tautiniais rūbeliais, pasipuošę mokytojos Stanislavos Ūkienės nunertomis kepurėlėmis, balsingi, vikrūs, linksmi – tokia „Upelė“. Vardą Klausučių vaikų folkloro kolektyvas turi tokį patį, kaip ir kraštiečio Stasio Santvaro eilėraštis. O tautine juosta susijuosia kaip upe. „Bėg upelė vingurdama“, – dainuoja, o daina kaip upelės krantai saugo lietuvių kalbą, tautos būdą, papročius ir tradicijas – tai, ko nei nusipirksi, nei pasiskolinsi.
Danutė Karopčikienė
