timis!) Jurbarke vyko tarptautinis teatrų festivalis „Vaivorykštė”, kuriame vaikų ir jaunimo teatrai iš Lietuvos, Rusijos, Lenkijos ir Baltarusijos parodė 13 spektaklių. Bet teatrų festivalis – ne tik spektakliai, o teatrinėje „Vaivorykštėje” ne septynios, o kur kas daugiau spalvų.
Ryškiausia spalva – spektakliai
Spektaklį reikia žiūrėti, o ne apie jį pasakoti, klausytis ar skaityti – tai daugiau negu aišku Jurbarko jaunimui. Vytauto Didžiojo vidurinėje mokykloje ta proga atšaukiamos pamokos – visi į teatrą! Režisierė Birutė Šneiderienė prieš pat festivalio atidarymą skėsčiojo rankomis (iš džiaugsmo? rūpesčio?): „Netelpa žiūrovai!”
Labai ryški – aktoriai
Simonas (jurbarkiškių „Pilnatyje” – pagrindinis personažas Andrius): „Vaivorykštė” – tai laisvalaikis. Naudingas laisvalaikis. Tai draugai. Tai iškrova, po kurios esi pilnas energijos. „Vaivorykštė” – tai daug viename.”
Gabrielė (iš Jonavos, ji vaidino Mortą): „Kai į vieną sueina įvairiausi žmonės, įvairiausi charakteriai, būna festivalis „Vaivorykštė”, kuris labai svetingai mus priima.”
Arnas (scenoje Tomas, kuriam pagalbos ranką ištiesė pats Albertas Einšteinas): „Žaviausia teatre, kad scenoje tampi kuo nori ir taip atskleidi save, savo sugebėjimus.”
„2gnas” (Kauno „Varpo” gimnazijos teatro studija. Scenoje buvo nebylūs, bet gal sutikote juos gatvėje su armonika?): „Mes pirmą kartą „Vaivorykštėje”, bet režisierius daug apie šį festivalį pasakojo. Mums didelė garbė čia dalyvauti kartu su lietuvių ir užsienio teatrais.”
Mantas (septintokas, o vaidina Maiklą Džeksoną!): „Turbūt esu drąsus, suvaidinčiau tą Džeksoną ir be blizgančių rūbų ir peruko, tik gal būčiau kitoks.”
Kristina (Kazlauskaitė! Tauragiškė, ji atliko „paskutinio kąsnelio” testą): „Taip, būsiu aktorė.”
Ryškiaspalviai, bet nesusireikšminę – režisieriai
Jolanta Kazlauskienė (Tauragės „Pilies teatras”; ne Kristinos mama): „Į Jurbarką kai tik kviečia, ir važiuojam. Čia vienas šilčiausių, draugiškiausios dvasios, spalvingas kaip vaivorykštė festivalis.”
Tomas Erbrėderis („2gnas”, Kaunas): „Seniai norėjau čia patekti. Ne dėl savęs – galvoju apie vaikus, nes jiems smagu dalyvauti ir svarbu turėti erdvę, kur pasakytų tai, kas jiems aktualu. Kiekvienas spektaklis – tai jaunimo balsas.”
Lina Šumauskienė („Kubas”, Kaunas): „Teatras keičia vaikus – moko scenos ir bendravimo kultūros, savarankiškumo. Į festivalius jie nori važiuoti ir – būtinai nakvoti.”
Borisas Sokolovas („Vstreči”, Gatčina, Rusija): „Pirmąkart Jurbarke buvome 2008-aisiais, radome draugų, kūrybiškų sielų, užsimezgė gražūs ryšiai. Kai šįmet gavome pakvietimą, būtinai stengėmės atvažiuoti, nes jau žinome, kas yra „Vaivorykštė”, o režisierė Birutė moka užkrėsti energija.”
Irina Markova (Minsko teatras „Rondstudija”): „Jau pavargau važinėti į festivalius, nes darau tai trisdešimt metų. Bet Lietuva – šventa, čia visada norisi važiuoti. Lietuva – šalis, kur valdžia duoda pinigų vaikų festivaliams. Esate laimingi ir to nė nepastebite, nes pas jus daugybė vaikų teatrų, kone kiekviename miestelyje vyksta festivaliai. Baltarusijoje vaikų teatrų mažai, rengiau 6 festivalius, bet iš valdžios negavau nė rublio ir jokio dėmesio. Mano prieš 15 metų sukurtas vaikų ir jaunimo kino ir teatro centras – vienintelis Baltarusijoje. Mokau vaikus ne tik vaidinti, svarbiausia – suprasti ir surasti tau duotą Dievo dovaną. Štai kaip mano draugai čia, Jurbarke, – Birutė ir Gintaras (B. Šneiderienė ir G. Zareckas – aut. past.). Jie, manau, surado savo dovaną.
Būtina spalva – žiūrovai
Živilė ir Vaiva (jurbarkietės, sesės): „Atėjom pažiūrėti spektaklių. Toks renginys Jurbarke – kaip gi nepažiūrėsi?”
Vilija (mama, mokytoja): „Su Alina („Pagalboje…” ji – senelė su angelo sparnais. Aut. past.) nuo mažens „Vaivorykštės” festivalyje sėdėdavom nuo ryto iki vakaro. Pačius geriausius žodžius skiriu vadovei Birutei Šneiderienei, kad vaikai turi teatrą, kuriame jie visai kitokie, nei namie ar mokykloje.”
Skambančios fojė spalvos
Lukas („Mental Boost”, mušamieji): „Vaivorykštė – tai juosta su daug spalvų, o šioje – daug vaidinimų. Man labiau patiko „Muzikinė vaivorykštė”, ypač „Easy jamm” iš Tauragės. Mes nuo jų irgi nedaug teatsiliekam.”
Liuda („Iliuzija”, šokėja): „Vaivorykštė” – nuostabu. Esu laiminga, kad galiu čia šokti, ir jau ne pirmą kartą – anksčiau šokau su „Era”. Ir spektaklius žiūriu, patinka, labiausiai – ukmergiškių „Žvaigždė”, nes tame spektaklyje daug šokių.”
Netikėtos dovanų spalvos
Spalvotoji „Vaivorykštė”, šiemet atidardėjusi mėlynu autobusėliu (ar tebeskamba mintyse linksmoji festivalio dainelė?), dovanų pažėrė visiems, kas bent vienoje teatro stotelėje į jį įlipo. O visi kolektyvai dovanų gavo po tautodailininko Zigmo Morlenco išskobtą medinę kaukę.
Antikos teatre aktoriai vaidino su kaukėmis. Nusiėmę kasdienybės kaukes „Vaivorykštės” jaunieji talentai kalba apie tai, kas jiems rūpi, kam neabejingi, kas turi būti išgirsta.
