Valdininkų išvada: jurbarkiečių nosys niekam tikusios! (9)

Grįžti prie temos apie Jurbarke ir aplink miestą dažnokai tvyrančią smarvę paskatino ne tik daugelio gyventojų prašymai spęsti įsisenėjusias problemas, bet ir LNK televizijos reportažas apie analogišką situaciją Joniškyje bei Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie užterštą Mituvos užtvanką. Pasirodo, kad smirdi tik paprastiems jurbarkiečiams, o nei rajono valdžia, nei kitos valdiškos institucijos, kurios turėtų dėl to susirūpinti, atrodo, nežino nei kas, nei iš kur smirdi.

Smarvės istorija

Jurbarkiečiai dėl smarvės skundžiasi seniai. Pirmieji šią problemą dar 2006 m. viešai iškėlė Jurbarko gydytojai ir „Šviesos“ laikraščio darbuotojai, kurių iniciatyva 700 gyventojų kreipėsi į savivaldybės tarybą ir prašė spręsti šį reikalą. Tačiau jų balsas valdžios ausų nepasiekė.

2009 m. problemą ėmėsi spręsti Jurbarko rajono verslininkų organizacija, surinkusi per 2000 dėl smarvės nepatenkintų Jurbarko ir aplinkinių gyvenviečių gyventojų parašų, kurie buvo įteikti savivaldybės tarybai.

Verslininkų organizacijos prašymu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2010 m. atliko amoniako koncentracijos ore tyrimus ir nustatė, kad tarša amoniaku buvo viršyta 60 proc. tirtų sodybų gyvenamojoje aplinkoje, o prie pievų, kuriose laistomos srutos, tarša viršyta net 83 kartus.

Buvo švarus vanduo

Jurbarkas ilgą laiką garsėjo švariu geriamuoju vandeniu. Dabar atsukę čiaupus neretai jaučiame dvoką. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai, siekdami nustatyti dvoko geriamajame vandenyje priežastis, dar 2011 m. vasario 1 d. paėmė Mituvos upės, maitinančios Jurbarko vandenvietės baseiną, vandens mėginių ir įtarė aptikę į upę patekus srutų.

Vėlesni tyrimai parodė, kad Jurbarko vandenvietės gręžiniuose yra mangano junginių, keletą kartų viršijančių normą. Bet vietoje to, kad susirūpintų, iš kur į upę galimai patenka srutos, valdžia nutarė, kad reikia statyti keletą milijonų eurų kainuojančią vandens išvalymo stotį.

Viršija vidurkį

Statistiniai duomenys rodo, kad jurbarkiečių susirgimai kvėpavimo sistemos ligomis ženkliai viršija tiek Lietuvos, tiek aplinkinių Tauragės ir Šilalės rajonų analogiškų susirgimų vidurkį. Todėl manau, kad ne visuomet reikia kaltinti atvėsusį orą, jei kosite ar varva nosis. Ligos priežastis gali būti ir į aplinką patenkantys teršalai.

Verslininkų organizacija, padedama aktyvių gyventojų, keletą metų fiksavo smarvės pasklidimo atvejus ir apie juos informuodavo tyrimus turinčias atlikti institucijas. Išaiškinome daugybę aplinkosaugos pažeidimų faktų, 2013 m. organizavome kontroliuojančių institucijų atstovų susitikimą su Jurbarko gyventojais. Buvome susitikę su Vilniaus Gedimino technikos, Vilniaus bei kitų universitetų mokslininkais, gerai žinančiais skaudžią mūsų problemą ir esame aptarę galimus jos sprendimo būdus. 2014 m. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas dvoko kontrolę pavedė vykdyti Raseinių rajono agentūrai, nušalindamas Jurbarko rajono agentūros specialistus.

Valdininkams nesmirdi

Verslininkų organizacija ne kartą dėl sklindančios smarvės kreipėsi į aukštus sveikatos ir aplinkos apsaugos valdininkus. Tačiau atrodo, kad vietiniai valdininkai ministrus įtikinėjo, jog čia niekas nesmirdi.

Ir dabar tvirtinama, kad niekas nesmirdi ir niekuomet nesmirdėjo. Tačiau man ir, manau, daugumai jurbarkiečių, vasarą smirdėjo (ir vėl smirdės), o ta smarvė panaši į kiaulidžių dvoką. Todėl atitinkamoms institucijoms rašau, kas ir kaip smirdi, ir pasirašau. Ir gaunu atsakymą, kad pirmiausia turiu smulkiai prisistatyti, kas aš toks: konkrečiai nurodyti savo vardą ir pavardę, gyvenamosios vietos adresą ir kontaktinius duomenis (nors to niekuomet neslepiu, nesidangstau slapyvardžiais), bet svarbiausia, kad valstybinei institucijai turiu nurodyti, koks taršos šaltinis skleidžia kvapą gyvenamosios aplinkos ore, to veiksmo vykdytojo pavadinimą, veiklos vykdymo adresą, kvapo pobūdį ir laiką.

Atsakymas – pagal visus biurokratinius kanonus. Tenka rašyti vėl: aš – toks ir anoks, tas ir anas. Kvapo pobūdis (mano nosies duomenimis) – kiaulšūdis. „Veiksmo vykdytojo“ vietą būtų galima aptikti, mano nuomone, taip: iš Jurbarko, nuo Muitinės ir Knygnešių gatvių sankryžos, reikia važiuoti Eržvilko link apie keturis kilometrus, po to pasukti galvą į kairę ir tada turėtumėte pamatyti pastatus, panašius į fermą… O dėl smarvės pasklidimo laiko konkrečiai nurodyti negaliu. Mano asmeninė nosis užuodė, kad smirdėjo vasarą, kai buvo karštas oras, smirdėjo dar ir ankstyvą rudenį. Dabar nesmirdi. Teks palaukti pavasario, kol atšils…

Jeigu kalbėtume rimtai

Daugelį metų jurbarkiečius vasaromis kamuojančios smarvės priežastys ir jų sprendimo būdai seniai žinomi, ne kartą išanalizuoti, tačiau nieko iš esmės nepadaroma, nes tai šiek tiek kainuotų. Mokslininkai paskaičiavo, kad tuomet vieno bekono savikaina per šešis mėnesius padidėtų… apie vieną eurą.

Dar 2014 m. lapkričio 12 d. netgi buvo pasirašyta Jurbarko r. savivaldybės, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento, Dainių kaimo bendruomenės, Aplinkos vadybos ir audito instituto, Kauno r. Bendruomenių sąjungos ir UAB „Dainiai“ bendradarbiavimo sutartis „Dėl kvapų mažinimo iš UAB „Dainiai“ fermų“. Bendradarbiavimo sutarčiai pritarė Jurbarko r. taryba.

Taip įsižiebė viltis išjudinti problemą. „Dainiai“ įsipareigojo nuolat vykdyti kiaulių fermų, įrangos ir gyvulių higienizavimą naudojant probiotines kompozicijas, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas – atlikti laboratorinę kontrolę, kaimo bendruomenė – nuolat apklausti gyventojus ir fiksuoti nemalonių kvapų pasklidimo faktus, savivaldybė – kas pusmetį aptarti sutarties vykdymo eigą.

Pasirodo, smirdi!

Greit nuo susitarimo bus ketveri metai. Nors valdžiai vis abejojant dėl smarvės, rajono meras Skirmantas Mockevičius viename rašte (2018 08 07 Nr. T27-136) Aplinkos vadybos ir audito instituto direktoriui kažkaip ėmė ir prasitarė: „Daugelį metų Jurbarko miesto ir priemiesčių gyventojai kelia problemą dėl nemalonaus kvapo, galimai sklindančio iš UAB „Dainiai“ kiaulių komplekso ar/ir kitų galvijus laikančių ūkių, esančių tarp bendrovės ir Jurbarko miesto“.

Ir sulaukė tiesaus šviesaus atsakymo. Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius dr. Rimantas Pranas Budrys 2018 08 23 raštu Nr. 01-18/003 konstatavo: „Sutartis dėl kvapų mažinimo net nebuvo pradėta vykdyti, UAB „Dainiai“ neįvykdė nė vieno savo įsipareigojimo. Savo ruožtu savivaldybė irgi neįvykdė savo įsipareigojimų. Mūsų manymu, Bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta nuraminti visuomenės nepasitenkinimą, bet realiai nevykdyti jokių darbų.“

Į pasitarimą nepakvietė

Po tokio atsakymo rajono valdžia ėmėsi iniciatyvos: spalio 9 d. savivaldybė išplatino pranešimą „Aptartos oro taršos problemos“. Pasirodo, mero S. Mockevičiaus iniciatyva spalio 2 d. buvo sukviestas darbinis pasitarimas, kuriame tarp kitko buvo domimasi ir minėtos Bendradarbiavimo sutarties vykdymu. Tačiau į pasitarimą mes – aktyvūs kovos su smarve iniciatoriai – net nebuvome pakviesti. Ir galima numanyti kodėl! Mat pasitarimas vyko pusiau slaptai: apie jo sušaukimą nebuvo jokios informacijos nei savivaldybės tinklalapyje, nei mero darbotvarkėje. Kodėl taip pasielgė save nepriklausomu vadinantis meras, irgi galima tik numanyti. Gal dėl to, kad tai paliečia žmones, nuo kurių žodžio rajono taryboje daug kas priklauso?

Pasitarime dalyvavo Jurbarko ir Raseinių rajonų aplinkos apsaugos inspekcijų viršininkai Andrius Šašys ir Gediminas Tamašauskas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Tauragės departamento Jurbarko skyriaus vedėja Jolita Lapėnienė, Jurbarko miesto ir Jurbarkų seniūnai Romualdas Kuras ir Audronis Kačiušis, aplink Jurbarką įsikūrusių bendrovių bei ūkių vadovai ir savininkai.

Pagal savivaldybės pranešimą, UAB „Dainiai“ direktorius ir rajono tarybos narys Kasparas Jurevičius patvirtino, kad bendrovė dirba atsakingai, naudoja probiotikus, todėl kvapas silpnas arba visai nejuntamas, o Bendradarbiavimo sutartis seniai pasibaigusi – nėra ko šnekėti.

Ne kartą aplinkosaugininkų už pažeidimus baustas ūkininkas Vidutis Razma kalbėjo panašiai – niekas smirdėti negali. ŽŪB „Auga Jurbarkai“ painformavo, kad laukus tręšia apie 10 dienų pavasarį ir rudenį paukščių mėšlu, atsivežtu iš Lenkijos. Žodžiu, viskas gerai: suėjom, pašnekėjom ir išsiskirstėm.

Remiasi senais tyrimais

Kai rugpjūčio 3 d., neapsikentęs kelintą vakarą Jurbarke tvyrojusios smarvės, paskambinau visą parą veikiančiu telefonu (8 5) 27 32 995, kuriuo galima pranešti apie gamtai ir aplinkai daromus pažeidimus (visuomet atsiminkite šį numerį ir kai smirdės, skambinkite), gavau įmantrų atsakymą, jog kvapo koncentracijos modeliavimas buvo atliktas 2013 m. Nuo to laiko UAB „Dainiai“ ūkinės veiklos sąlygos nepakito, tad skundas nebus nagrinėjamas. Suprask, ištyrus aplinką 2013 m. buvo nustatyta, kad Jurbarke viskas gerai – niekada nesmirdėjo, nesmirdi ir nėra čia ko skųstis. O aš įsitikinęs, kad tas prieš penkerius metus atliktas tyrimas tendencingas ir neobjektyus.

Kas išspręs problemą?

Ar galima išspręsti kiaulių komplekso keliamos smarvės ir taršos problemas? Įsitikinęs, kad taip. Verslininkų organizacijos surinkta išsami medžiaga ir analizė leidžia pagrįstai teigti, kad yra efektyvių probiotinių priemonių, kurias panaudojus galima sumažinti smarvę ir taršą, taip pat galima naudoti ir įvairias technologines priemones. Aišku, visa tai kainuoja, o pinigėlių sumokėti, manau, nelabai norisi.

Problemos sprendimo turėtų imtis rajono savivaldybė, pirmiausia – vadovai, kurie įsipareigojo atstovauti gyventojams ir siekti, kad gyventumėm sveikoje aplinkoje. Netikiu, kad objektyvius taršos matavimus atliks Sveikatos apsaugos ir Aplinkos ministerijos pavaldumo laboratorijos. Savivaldybės užsakymu tokius tyrimus galėtų atlikti atitinkamas akreditacijas turinčios universitetų ir kitų mokslo įstaigų laboratorijos. Manau, kad jų tyrimai atitinkamu taršos laiku parodytų tikrąją padėtį. Kitaip jurbarkiečiams beliks tikėtis, kad problemą anksčiau ar vėliau gal išspręs afrikinis kiaulių maras.

Gintaris Stoškus