Kai pavasaris po truputį išstumia žiemą, o saulė vis drąsiau beldžiasi pro langus, žmonės ima gyventi laukimu. Velykos – viena gražiausių metų švenčių, kupina šviesos, vilties ir senųjų tradicijų. Ir neabejotinai vienas ryškiausių jos simbolių – margučiai. Bet ne bet kokie – tikri, rankomis sušildyti, kvepiantys vašku. Ši tradicija – ne tik apie spalvingus margučius, bet apie žmones, šeimas, apie tai, ką paveldime ir ką perduodame toliau laukdami Prisikėlimo.
Senas kaip pasaulis
Marginti kiaušinius vašku lietuviai pradėjo dar tada, kai apie kitas religijas net nebuvo girdėję – tuo metu kiaušinis buvo laikomas gyvybės, žemės pabudimo ir vaisingumo simboliu. Laikui bėgant, ši prasmė susipynė su krikščioniškomis tradicijomis, ir margutis tapo Prisikėlimo, vilties ženklu.
Vašku marginti margučiai išsiskiria savo subtilumu – kiekvienas taškelis, brūkšnelis, linija reikalauja kruopštumo, laiko ir, svarbiausia, širdies.
Kaip paveikslai
Jurbarko krašte gyvena tikra margučių virtuozė – Genovaitė Babonienė, auksarankė Pilies seniūnaitijos seniūnaitė. Ji marginimo išmoko iš savo anytos prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, ir nuo to laiko vos ne kasmet išmargina šimtus kiaušinių. Tiesa, niekada vienodų – sako, kad paprašyti padaryti tokius pačius būtų tikra kančia. Genovaitė leidžia rankai judėti laisvai, mintims klajoti, o vaškas tarsi pats padiktuoja, koks bus kiaušinis.
„Kai paimu į rankas kiaušinį, niekada nežinau, koks jis bus, kai baigsiu marginti“, – sako ji. Kiekvienas jos darbas – unikalus. Be to, ji sukūrė savo techniką – margina tik įvairių atspalvių degintu vašku, o jos margučiai iškart atpažįstami dėl savito stiliaus. Genovaitei marginimas – tarsi meditacija, savotiška tylos ir kūrybos forma. Kai kurios Velykos būna tokios įkvepiančios, kad ji nudažo net 1000 kiaušinių – ir ne dėl pasididžiavimo, o dėl džiaugsmo juos dovanoti.
Jos anūkas irgi bando sekti močiutės pėdomis, nors – neslėpsim – tai ne pati saugiausia veikla vaikams. Karštas vaškas, kantrybės reikalaujantis darbas. Bet kažką iš to išmoksti – atsakomybės ir pastangų siekiant tikslo.
Iš kartos į kartą
Apie tai, kaip svarbu perduoti tradiciją šeimoje, pasakoja ir Birutė Aksionovienė, Jurbarko kultūros centro buhalterė. Ji savo pirmuosius žingsnius šioje srityje žengė vaikystėje – kai mama margindavo kiaušinius tik tada, kai vaikai jau miegodavo. Vėliau, kai su sese ūgtelėjo, galėjo prisijungti. Ir tada – prasidėjo: smagus marginimas kartu su kaimynais, bendravimas, juokas. O dabar šią tradiciją puoselėja su savo vaikais ir sese – kiekvienoms Velykoms jų šeima margina apie 30 margučių, dažydami natūraliai – svogūnų lukštais, alksniu, ciberžolėmis ir natūraliu vašku. Birutė naudoja dar savo mamos rankų šilumą menantį įrankį marginimui ir pasakojo, kad jam jau daugiau nei 70 metų. Tai jau šeimos relikvija. Kaip ir jos pačios vaikystės lėlių indelis, kuriame dabar lydanti vašką.
Birutė atvira – jos vaikai viską moka, patraukimo – mažiau. Bet ji sako, kad reikia laiko. Kol ranka „įgunda“, reikia kokį dešimtą margutį pamarginti – tada jau pradedi jausti ritmą. Ji neįsivaizduojanti švenčių be tradicinio velykaičių marginimo vašku kartu su visa šeima. Tai ir suburia, ir ramina, ir leidžia fantazijai išskleisti sparnus.
Kūryba be ribų
Na, o Birutė Bartkutė, Jurbarko kultūros centro meno vadovė, sako tiesiai šviesiai – „talento marginti neturiu“, bet vis tiek margina. Ir dar kaip margina! Velykų be margučių neįsivaizduoja – margina, kaip ranka nuslysta, improvizuoja ir iš to gimsta labai gyvi, nuoširdūs darbai.
„Žinau būdingiausius marginimo vašku raštus ir tiesiog pasineriu į kūrybą“, – sako Birutė. Marginti vašku ji išmoko seminaruose, kur susipažino su įvairiausiom velykaičių marginimo technikom. „Mano vaikystės namuose Suvalkijoje kiaušinių vašku nemargino. Naudojo svogūnų lukštus. O aš sužinojau pagrindus ir tiesiog pradėjau bandyti marginti vašku. Taip marginu jau apie 40 metų. Kasmet įgūdžius reikia atnaujinti, nes ranka tarsi „atpranta“, bet po kelių kiaušinių išmarginimo vėl viskas liejasi tarsi savaime“, – pasakojo ji.
Birutė ne tik pati prieš Velykas išmargina daugybę margučių, bet ir kitus mielai pamoko ir jau daug metų veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiesiems. „Išbandyti labai nori vaikai, pradinukai, o vyresni, paaugliai, gaila, bet jau neateina. Ateina pasimokyti marginti suaugusieji, šeimos. Yra kasmet ateinančių į edukacijas“.
Šiemet ji vedė kelias kūrybines dirbtuves, kartais net po dvi per dieną. Susirenka apie 20 vaikučių, visiems pakakdavo Birutės dėmesio ir kantrybės: paaiškindavo, kaip kiaušinuką laikyti, kaip įrankį braukti, kaip saugiai elgtis su karštu vašku. Dažnas čia pirmą kartą išbando šį jau labai senas tradicijas turintį marginimo būdą ir namo parsineša unikalią, savo rankų šiluma sušildytą velykinę puošmeną.
Tradicija, kuri tyliai pasakoja
Šiais laikais, kai viskas taip greita – maistas, drabužiai, net šventės – marginti margučius vašku atrodo tarsi užsiėmimas iš kito pasaulio. Bet būtent tai ir traukia. Tai tarsi pasipriešinimas skubėjimui. Sėdi, lėtai, neskubėdamas, pasineri į procesą. Ir svarbiausia – kartu. Su šeima, su vaikais, su draugais. Kartais nė vienas kiaušinis nesigauna „tobulas“, bet vis tiek – tai brangiausi prisiminimai.
Vašku margintas margutis – ne tik graži dekoracija. Tai mažytis pasakojimas apie mus, mūsų šeimas, mūsų šventes. Kai vašku išmargintas margutis atsiduria rankose, jis primena ne tik pavasarį ar Velykas. Jis kalba apie prisilietimą prie to, kas tikra – prie namų, vaikystės, prie tų, kurie mokė stebėti, kantriai kurti ir dalintis. Toks margutis – ne daiktas, o jausmas. Ši tradicija išlieka ne todėl, kad reikia, o todėl, kad norisi, nes šiluma, perduodama iš rankų į rankas, išlieka ilgiausiai.
Ligita Gražulevičienė
Velykaičių marginimas vašku – labai sena tradicija, perduodama iš kartos į kartą ir sauganti raštuose užkoduotą mūsų tautos pasaulio suvokimo modelį. Jurbarko KC nuotr.
