Birželio 27-ąją Veliuona kvepėjo vasara. Miestelio šventėje gausiai susirinkusius veliuoniškius ir svečius viliojo ne tik prekybininkai su skanėstais – savo veiklą, amatus ir idėjas pristatė ir šio krašto bendruomenės. Tarp stalų su rankdarbiais, šurmuliuojančių vaikų ir šventinės muzikos garsų vyko ir rimti pokalbiai – apie tai, kas laiko bendruomenes gyvybingas, kas jas vargina ir kuo jos gyvens rytoj. Atsakymų buvo tiek pat, kiek ir pačių bendruomenių: kiekviena – savita, kiekviena – savaip gyva.
Didelis noras susibėgti
Veliuonos ir aplinkinių seniūnijų bendruomenių sueiga – dalis projekto, skirto kaimyninių seniūnijų bendradarbiavimui stiprinti. „Rašydami projektą ir buvome numatę, kad į veiklas įtrauksime būtent aplinkinių seniūnijų bendruomenes. Norisi, kad vieni kitus geriau pažintume, bendrautume ir lankytume“, – sakė organizatorė, Lietuvai pagražinti draugijos Veliuonos skyriaus pirmininkė Vilma Radvilaitė-Mačiulienė.
Matydama tokį didelį bendruomenių būrį, ji neslėpė džiaugsmo. Juolab kad tai jau buvo antrasis toks susiėjimas per kiek daugiau nei pusmetį. Pirmasis rudenį vyko Juodaičiuose, ir jau tada tapo aišku, kad žmonės pasiilgę bendravimo. „Buvome planavę, kad susirinks apie 50–70 žmonių, bet atvyko apie 160. Vos sutalpinome visus į salę, tačiau vietos užteko ir pabendrauti, ir pašokti. Tai buvo labai smagus renginys“, – šypsodamasi prisiminė ji.
Šių metų sueigoje bendruomenių komandos ne tik bendravo ar linksminosi, bet ir tarpusavyje varžėsi įvairiose rungtyse. V. Radvilaitė-Mačiulienė suskubo patikslinti, kad tai – ne olimpiada, o susitikimas, skirtas tiesiog pabūti kartu. „Turime šešias rungtis, bus išrinkti nugalėtojai, viskas vyksta oficialiai ir pagal taisykles. Tačiau svarbiausia – ne prizai, o gera nuotaika ir bendrystė“, – teigia ji.
Surengti šią bendruomenių šventę padėjo Veliuonos seniūnija, kultūros centras ir vietos veliuoniškių bendruomenė, o finansiškai labiausiai prisidėjo vietos veiklos grupė „Nemunas“ ir savivaldybė.
Norėdami sužinoti, kuo šiandien gyvena vietos žmonės, užsukome į kelias bendruomenių palapines. Skirtingos bendruomenės – skirtingi ir jų iššūkiai bei svajonės. Vienos laukia muziejaus atidarymo, kitos – stručių kiaušinių ar tiesiog paramos komunalinėms sąskaitoms apmokėti. Tačiau visas jas sieja tas pats tikslas: noras būti gyvoms, dirbti kartu ir keisti savo kraštą.
Kaip taikliai pastebėjo organizatorė V. Radvilaitė-Mačiulienė: „Visi kartu stengėmės padaryti gražią šventę. Kai dirbame išvien, rezultatas visada būna geresnis.“
Gyvena intensyviai
Seredžiaus krašto bendruomenės „Dubysa“ pirmininkė Daiva Jankauskienė apie savo veiklą kalba su tokiu užsidegimu, lyg bijotų nespėti kažko pasakyti. „Mes gražiai gyvenam: ir namus turim, ir edukacijas siūlom. Labai intensyviai gyvenam“, – sako ji.
„Dubysos“ bendruomenė jungia 64 narius – nuo pačių mažiausių iki senjorų. Pasak pirmininkės, ši vienybė geriausiai jaučiama per bendras talkas. Bendruomenėje apstu kūrybingų žmonių, ne tik gebančių kepti ar virti, bet ir mielai tuo besidalijančių su kitais. „Dubysa“ jau dabar kviečia į duonos kepimo edukaciją bei programą „Linas rengia, linas dengia“. Tačiau tikroji pirmininkės svajonė – pristatyti unikalius krašto valgius.
Čia D. Jankauskienė prityla ir paslaptingai šypteli: „Mūsų krašte yra ypatingi virtinukai su tarkiais viduryje. Labai norime pasiūlyti šį patiekalą svečiams.“ Kol kas tam dar ruošiamasi – bendruomenės namuose įrenginėjama tinkama virtuvė.
Visos didžiosios šventės Seredžiuje – Kalėdos, Joninės ir valstybiniai minėjimai – gula ant bendruomenės pečių. Nors daug padeda ir seniūnija, pagrindinį krūvį prisiima patys gyventojai. „Svarbiausia – kokybė, o ne pliusiuko užsidėjimas“, – pabrėžia vadovė.
Didžiausias iššūkis – lėšos. Organizacija išsilaiko tik iš rėmėjų, projektų ir savanoriško darbo, o narių mokestis yra simbolinis. „Jei žmogus ateina ir dirba rankomis, pinigų iš jo neimsi. Jo darbas yra parama“, – pasakoja D. Jankauskienė ir priduria, kad bendruomenė labai laukia savivaldybės paramos, kuri padėtų susimokėti bent komunalines sąskaitas.
Tačiau rankų serediškiai nenuleidžia. Jau šį rudenį, rugsėjo mėnesį, jie planuoja didelį įvykį – ketina atidaryti Seredžiaus krašto muziejų „Muziejus visiems“.
Nuo bičių iki stručių
Armeniškių kaime gyvena apie du šimtai žmonių, o bendruomenės nariais oficialiai yra įsirašę 73, pasakoja, vos nuo šių metų balandžio mėnesio kaimo bendruomenei vadovaujanti Rimantė Lezdinšienė. „Stengiamės dalyvauti visose šventėse, kad būtume gyva, nemirusi bendruomenė. Kad visi žinotų, jog mes esame“, – tvirtina pirmininkė.
Viena svarbiausių pastarojo laiko iniciatyvų – „Kaimynų diena“, kurią Rimantė prisimena su ypatinga šiluma: „Tai buvo labai graži šventė, visi liko labai patenkinti.“ Šis renginys pavyko taip gerai, kad ties juo sustoti neketinama: bendruomenė bando kaimynystės ryšius plėsti ir toliau.
Armeniškių bendruomenė gali pasigirti ir tikrai neįprastais narių užsiėmimais. „Turime Joną Šleževičių, kuris iš medžio gamina labai gražius dirbinius, o jo žmona augina stručius“, – pasakoja R. Lezdinšienė.
Tiesa, per pastarąjį renginį stručiai šventės svečius šiek tiek nuvylė, nes planus pakoregavo oras: „Šeimininkai sakė, kad per tokį karštį stručiai kiaušinių nededa – jiems per karšta.“ Be egzotinių paukščių augintojų, kaime yra ir keli bitininkai, o vietos moterys nepamiršta rankdarbių. „Turime mezgėjų, siuvinėtojų, neriančių vąšeliu. Mes, moterys, nuolat sukamės: organizuojame įvairias akcijas, tad tų mažų veiklų turime tikrai daug“, – šypsosi vadovė.
Savivaldybės lėšų bendruomenė šiemet dar negavo, todėl kol kas išsilaiko tik iš narių mokesčių ir vietos žmonių geranoriškumo. „Kol nėra pinigų, nėra ir didelių svajonių apie naujas pastoges. Verčiamės iš savų lėšų“, – atvirai sako pirmininkė.
Kasmetinis nario mokestis yra pagrindinė organizacijos atrama. Pasak vadovės, po truputį tie pinigėliai susirenka ir keliauja bendriems reikalams, tačiau be pačių gyventojų pagalbos nieko nebūtų: „Geros valios žmonės – be jų kitaip niekaip nebus.“
Gyvena kaip sūkurys
Raudonėnų kaimo bendruomenė „Sūkurys“ gyvuoja jau šešerius metus. Pirmininkė Vaida Bernotienė neslepia – į jokius rėmus jie nebetelpa: „Esame kaip ir mūsų pavadinimas. Jei norime – būname ramūs, jei norime – audringi. Nenuspėjami kaip Lietuvos orai.“
Šiuo metu bendruomenė vienija apie penkiasdešimt narių, tačiau skaičius nuolat kinta. Svarbiausia jiems – visiška nepriklausomybė. „Mes veikiame tai, ką patys sugalvojame. Nepriklausome jokiai kultūros organizacijai – patys tvarkome kaimą, rengiame šventes, rašome projektus. Norime būti savarankiški, kad nereikėtų niekam atsiskaitinėti“, – pabrėžia vadovė.
Didžiausias metų įvykis kaimelyje – Mindauginės. Tai nėra formalus minėjimas – kaimo Mindaugai kasmet sulaukia karūnavimo ir įvairių linksmo būrio išdaigų. Be linksmybių, vietiniai kartu tvarko sporto aikštelę, prižiūri gėlynus. Žmonių esama įvairių: vieni dirba aktyviai, kitus reikia paraginti, o treti tiesiog mėgsta stebėti, tačiau visi jie jaučiasi bendruomenės dalimi.
„Tikrai draugiškai gyvename. Nė vienas negali pasakyti nieko blogo. Čia gimiau, užaugau ir gyvenu“, – sako V. Bernotienė. Beje, bendruomenė apsieina be nario mokesčio – išsilaiko iš rėmėjų, projektų ir gyventojų skiriamų 2 proc. paramos.
Darome viską
Juodaičių bendruomenės pirmininkė Irma Stulginskienė atsakymus į klausimus apie veiklas pradeda nuo statistikos: „Vienijame apie 80 narių. Viską darome – nuo talkų, darbų, projektų vykdymo iki dalyvavimo renginiuose.“
Juodaičiai geografiškai jungia Jurbarko, Raseinių ir Kauno rajonus – ir tai lemia atvirą, universalų bendruomenės charakterį. „Universalūs mes būnam – ir pas kaimynus nuvažiuojame, ir patys bendruomenes dažnai kviečiamės. Ir Jurbarko rajone dalyvavome tikrai visur“, – pasakoja pirmininkė.
Pastaraisiais metais Juodaičiuose buvo tvarkoma senos bažnyčios aplinka, suorganizuota vasaros šventė. Artimiausiu metu laukiama ir konkretaus rezultato – vaikų žaidimų aikštelės, kurią finansuoja Žemės ūkio ministerija. Tarp didesnių darbų – nuolatinės talkos.
Laukia bendruomenė ir savivaldybės lėšų, kurių, kaip ir kitos, šiemet kol kas dar negavo. Galbūt todėl ateities vizijose dar nėra kokių didesnių planų. Tačiau pesimizmo irgi nepasiduoda. „Laukiam. Mes dabar kol kas gal nenumatę, dar kol kas… O bus sąskaitoj – prižiūrėsiu“, – šypsodamasi sako pirmininkė.
Janina Sabataitienė
norinčiomis krašto bendruomenėmis.
