Jurbarko kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Santaka“ – kolektyvas, kurio muzika jau daug metų džiugina klausytojus. Prieš 15 metų visai netikėtai susibūrę muzikantai, šiandien yra neatsiejama ne tik renginių, bet ir viso Jurbarko krašto kultūros dalis. Minint šį kolektyvo veiklos jubiliejų, jo vadovas Petras Pojavis su „Šviesos“ skaitytojais mielai pasidalino mintimis apie grupės pradžią, smagias keliones ir koncertus, skaudžias kolegų netektis ir kasdienę vadovo duoną.
Netikėtas skambutis ir tiesioginis eteris
Kapelos istorijos pradžia tikrai neeilinė. „2008 m. rudenį, sužinojęs apie Jurbarko kultūros centro kapelą „Šilas“, kuriai tuomet vadovavo Vytautas Partikas, nuėjau į jų repeticiją. Čia sutikau visą būrį instrumentalistų – Antaną Vedeckį, Joną Girėną, Gintarą Urboną, Feliksą Jurevičių, Romualdą Jakštį ir keletą kitų. „Šilas“ tuomet pritardavo Žindaičių vokaliniam moterų ansambliui“, – prisimena P. Pojavis.
Vadovas pasakoja, kad kai kurie muzikantai jau buvo pavargę nuo ankstesnių veiklų, todėl po gerų metų armonikininkai pradėjo repetuoti atskirai. Prie jų prisijungė smuikininkas Feliksas Jurevičius bei būgnininkas Antanas Kemzūra, „Šilo“ kolektyve taip pat grojęs akordeonu. „Repeticijos vyko tai pas vieną, tai pas kitą muzikantą. Grodavome gimtadieniuose, asmeninėse šventėse ar tiesiog savo malonumui“, – sako Petras.
Vienas pirmųjų naujai susibūrusios grupės pasirodymų įvyko 2011 m. pas Punsko krašto lietuvius, kurie šventė „Hans-Georg Koch“ firmos 20 metų veiklos jubiliejų. „Paprašė, kad gal pagrotumėt. Grojom visą naktį“, – šypsosi vadovas. Dar vėliau, 2012-ųjų lapkritį vykusioje „Pamituvio armonikos“ šventėje, pasirodė tik keturi armonikininkai, pasivadinę miestelėnų kapela „Draugai“.
Netrukus po šio koncerto būsimasis kapelos „Santaka“ vadovas P. Pojavis susisiekė su Lietuvos radijo ir televizijos laidos „Duokim garo!“ redaktore Rasa Zakare ir papasakojo jai apie naują kolektyvą. Reakcija buvo žaibiška: „Pirmadienį parašiau, o penktadienį jau skambina: „Atvažiuokite į tiesioginę laidą. Kas jūs esate?“ Aš taip, nu, ant smūgio… Sakau, nu, „Santaka“, – prisimena Petras.
Groja iš klausos
Per ilgus gyvavimo metus „Santaka“ patyrė ir šilto, ir šalto – kolektyvas tai didėjo, tai mažėjo. Vienas didžiausių kapelos išskirtinumų – nariai groja iš klausos, o ne iš natų. Tai suteikia jų atliekamai muzikai gyvumo ir nuoširdumo, kurio kartais trūksta akademiniam grojimui. P. Pojavis pastebi: „Dabar tie po muzikos mokyklų atsiranda… Jiems natų reikia. O mes – nieks pas mus į natas nežiūri, nieks.“
Daugelis stebėjosi, kad „Santaka“ išpopuliarėjo tarsi „iš niekur“. Vadovo nuomone, tam įtakos turėjo kelios priežastys: didelė pačių muzikantų patirtis, Felikso smuiko talentas ir tinkamas laikas – kapela užpildė tuštumą, kuri atsirado iširus „Šilui“.
Per visus šiuos metus kapela daug koncertavo ir keliavo. Išvažinėta visa Lietuva. Ne kartą aplankyta Vokietija, Lenkija, Kaliningrado sritis ir kitos šalys. Tačiau pati įsimintiniausia išliko kelionė į Briuselį, kur kolektyvas koncertavo Europos Parlamente. Pakeliui muzikantai aplankė Vokietiją bei Olandiją: „Tai buvo kelionė tikrai įspūdinga. Labai, labai. Pravažiavom Vokietiją, Olandijoj buvom sustoję. Su televizija važiavome į Briuselį, pakoncertavome… Smagu buvo.“
Nuo prokuroro
iki miškininko
„Santakos“ nariai – labai skirtingų profesijų žmonės, kuriuos sujungė muzika. Gintas yra tekintojas, Jonas – vairuotojas, o štai Valentinas – prokuroras. Įdomu tai, kad Valentinas groti armonika išmoko visiškai neseniai: „Per pandemiją, prieš pandemiją nemokėjo groti… Atėjo pas mane, tai porą kūrinių parodžiau, paskui vėl į namus atvažiavo. O dabar jau niekuo nesiskiria nuo kitų.“
Vyriausias kapelos narys – 83-ejų metų Zigmas, buvęs miškininkas ir tremtinys. Kolektyvo amžiaus vidurkis yra gana aukštas – vadovui Petrui bei muzikantams Jonui ir Romui jau per 70 metų. „Tai žinokit, mūsų vidurkis nelabai koks“, – juokauja P. Pojavis.
Tuo tarpu jauniausiam nariui – saksafonininkui Svajūnui Birgiolui – vos kiek daugiau nei 30 metų. Jis prie kolektyvo prisijungė būdamas dar septyniolikmetis ir užaugo kartu su kapela. Kai muzikantams prireikia pagalbos, jiems visada mielai talkina talentingoji Rūta Petrauskė. O štai prieš keletą metų kolektyve dainavo ir jurbarkiečiams gerai žinomos seserys Gitana ir Andžela.
Meilė muzikai genuose
Petras Pojavis gimė Punsko krašte (Lenkijoje), baigė tenykštę lietuvišką 12-metę gimnaziją. Meilę liaudies dainoms jis perėmė iš tėvų. Mama turėjo nuostabų balsą ir bažnyčios chore giedojo net 65 metus, praktiškai iki pat mirties. „Negirdėjau mamos, kad ji šnekėtų – dainuodavo, ir kokį balsą labai gerą turėjo! Tai šitos dainos visos liaudiškos kažkaip iš tėvų, taip ir į galvą ėjo viskas“, – pasakoja Petras.
Prieš pasinerdamas į kultūrinį gyvenimą, P. Pojavis dirbo vairuotoju, o per krizę vykdavo į Vokietiją sodinti miškų, kad uždirbtų vaikų studijoms. „Dirbdavau kelis mėnesius rudenį, kelis pavasarį, bet uždirbdavau normaliai. Už tris mėnesius daugiau uždirbdavau kaip Lietuvoj per metus“, – neslepia Petras.
Šiandien vadovas įtemptą koncertų grafiką vertina kritiškai ir teikia pirmenybę kokybei, o ne kiekybei: „Man asmeniškai tai jau per daug. Geriau būtų trys, keturi renginiai, bet jie tokie rimtesni. O dabar? Joninės, pažiūrėkite, Jurbarke buvo, aplinkui visur… nei tam Jurbarke žmonių, nei kitur. Niekam niekas neįdomu. Žmonės nelabai ir eina… Feisbuke pažiūri ir viskas.“
Nors dėl narių amžiaus ir užimtumo didelių ateities planų kapela nekuria, muzika išlieka jų gyvenimo varikliu. Laisvu laiku vadovas keičia repeticijas į meistro instrumentų dirbtuves: „Dabar jau ne ką mėgstu, o ką reikia daryti. Amžinai prie armonikų sėdžiu… O šiaip mėgstu rinkti uogas, grybus. Taip ir gyvenam.“
Simboliška, kad muzika P. Pojavio gyvenime niekada nenutyla – tas pats liaudies dainų ir kūrybos genas, kurį jis perėmė iš savo tėvų Punsko krašte, dabar jau skamba kitos kartos lūpose. Sūnus Andrius Pojavis savo muzikinį kelią taip pat pradėjo čia, Jurbarke. Mokyklos suoluose suburta grupė „Hero“ ne tik skynė laurus Lietuvoje, bet ir laimėjo tarptautinį „EuroRock“ konkursą, atvėrusį duris gastrolėms po visą Europą.
Vėliau Andriaus pasiektas muzikinės karjeros pikas – laimėtas nacionalinis kelialapis atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Švedijoje – tapo ypatingu įvykiu visai šeimai. Kapelos vadovas šypsodamasis pripažįsta, kad sūnaus sėkmė ir skambanti Pojavių pavardė tuo metu netgi padėjo atverti didžiųjų televizijos laidų duris „Santakai“.
Taip tėvo ir sūnaus keliai, nors ir skambantys skirtingais muzikos žanrais, susiliejo į vieną gražią giminės istoriją. Kol sūnus ieškojo modernių skambesių didžiosiose scenose, Petras Pojavis liko ištikimas Jurbarko krašto tradicijoms, savo rankomis taisydamas armonikas ir su „Santakos“ muzikantais dovanodamas klausytojams tai, kas tikra, nuoširdu ir dainuojama iš širdies.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
