Miškai – žaliasis Lietuvos lobis, gamtos mylėtojus traukiantis aktyviai ir sveikai praleisti laisvalaikį, romantikams – neišsenkančio grožio šaltinis, grybautojus ir uogautojus masinantis gamtos turtais. Valstybinių miškų miškininkai pasirūpina įrengti rekreacines zonas, kuriose miškų lankytojai būtų saugūs ir nedarytų žalos gamtai.
Svetingai sutinka lankytojus
Jurbarko miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Edmundas Mačieža sako, kad rekreacija, nors ne pagrindinė, bet labai rimta miškininkų veikla. Miškuose lankytis nedraudžiama ir žmonės tai mėgsta, todėl miškininkai įrengia gyventojų poilsiui pritaikytas zonas. Jurbarko urėdijos miškuose šių metų pradžioje buvo 34 rekreaciniai objektai – atokvėpio vietos, pažintiniai ir rekreaciniai takai, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės.
Jurbarko miškuose nėra tik stovyklaviečių, nes joms keliami ypatingi reikalavimai – turi būti stacionarūs tualetai, vandentiekis ir ypatinga tokio statuso rekreacinių objektų priežiūra. Bet ne bėda – juk išsiruošusieji pastovyklauti ir papramogauti, ko gero, miške ir nesitiki rasti tokių civilizacijos patogumų, kurie tik trukdytų pajusti buvimo ir gyvenimo gamtoje malonumą.
Daugiausia Jurbarko urėdijos miškuose įrengta atokvėpio vietų. Vienose gamtos mylėtojai ras ne tik suolą ir stalą, bet ir pavėsinę, kitose, kurias savo pamėgtose vietose dažniausiai užeina grybautojai ir uogautojai – tik keletą medinių trinkų atsisėsti.
Poilsiaviečių urėdijos miškuose yra penkios. Beveik visos, pasak E. Mačiežos, vakarinėje Jurbarko rajono dalyje, Karšuvos girioje, per kurią eina magistraliniai keliai į Lietuvos pajūrį ir į apskrities centrą Tauragę, o važiuojantieji nori sustoti pailsėti miške. Be to, Karšuvos girioje daug gražių pušynų, kuriuos labiausiai mėgsta gamtos prieglobsčio ištroškę žmonės.
„Daugiausia rekreacinių objektų Viešvilės, Kalvelių, Mantvilių girininkijų miškuose. O Pašvenčio girininkija priemiestinė, čia lankosi daugiausia žmonių, todėl dar 2013 m. šiai girininkijai priklausantis Jurbarko miškelis paverstas rekreacine zona – išvalytas miškas, įrengta poilsiavietė ant Mituvos kranto ir rekreacinis takas“, – pasakojo E. Mačieža.
Tačiau Jurbarko urėdijos vyriausiajam miškininkui, kaip ir jo kolegoms, apmaudu, kad gamtos mylėtojams įrengtos poilsio vietos niokojamos. Šilelyje prie kelio, kitapus degalinės, dar neseniai pastatyta pavėsinė jau sulaužyta. Uogautojai ir grybautojai, nors dauguma suvažiuoja automobiliais, irgi neretai palieka miške savo pietų atliekas – plastikinę tarą.
„Prieš keletą metų sakėme, kad žmonės jau kultūrėja, bet dabar vėl daug šiukšlintojų. Neturiu paaiškinimo, kodėl taip. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl gamtoje reikia palikti šiukšles. Miškininkai jas surenka – nepaliksi gi, toks mūsų darbas – mes prižiūrime valstybinius miškus. Vis dėlto manau, kad dauguma žmonių kultūringi, bet užtenka, kad iš didelio būrio atsiranda vienas kiaulė ir viską sugadina. O didžiausia problema su poilsio vietas užplūstančiais naktinėtojais“, – sakė E. Mačieža.
Nors supratingi žmonės ir be priminimo turėtų žinoti, kad miške negalima ardyti, laužyti, gadinti, deginti, šiukšlinti, miškininkai yra įrengę daugybę informacinių stendų. Valstybiniai miškai svetingai sutinka aktyviai ir sveikai pailsėti nusiteikusius žmones, bet elgtis reikėtų taip, kaip norėtume, kad mūsų kieme elgtųsi svečiai – kad nepakenktume nei gamtai, nei sau.
Verta išlipti iš mašinos
Kalvelių girininkijos miškuose yra trys poilsiavietės, bet labiausiai lankoma – „Kasikas“, įrengta paplentėje, tarp Smalininkų ir Viešvilės. Poilsiavietė didelė: pastatytos dvi pavėsinės, daug stalų su suolais, karstyklės norintiems pajudėti ir pasimankštinti, dviračių stovai, įrengta didelė laužavietė, prie kurios dažniausiai būna ir malkų krūvelė.
„Šiokiadieniais čia daugiausia sustoja pravažiuojantys keliauninkai, savaitgaliais užplūsta kompanijos – ir matome, o kartais tik randame jų buvimo ženklų. Bet nekultūringų poilsiautojų pasitaiko retai. Manau, kad čia yra ir miškininkų įdirbis, nes jau 40 metų bendraujame su jaunimu, mokyklose veikia jaunųjų miško bičiulių būreliai – visoje Lietuvoje užaugo ir auga gražus būrys gamtą mylinčių žmonių. Poilsiavietėse jau nebelaužomi baldai, kaip kadaise, dabar nebent randame tiesiai ant tako išmestus kavos puodelius – matyt, kažkas patingėjo išlipti iš mašinos“, – sakė Kalvelių girininkė Irena Petrošienė.
O išlipti iš mašinos, pasak girininkės, vertėtų: Kasiko poilsiavietė yra prie gražaus upelio ir prie ąžuolų kelio. Ir apskritai Karšuvos girioje galima pamatyti įspūdingų dalykų. Yra tokių keliauninkų, kurie ne tik pravažiuodami sustoja atsipūsti miške, bet ir specialiai važiuoja pamatyti Karšuvos girią. Ekskursijas veda girininkė I. Petrošienė.
„Jūravos ąžuolynas, Kaskalnių žemyninės kopos – panašios yra tik dar vienoje vietoje Lietuvoje – Varėnos miškuose. Kaskalniuose saugoma įspūdinga kertinė miško buveinė, kurios nesunaikino didysis 1947 metų gaisras. Tuomet išdegė du tūkstančiai hektarų Karšuvos girios, o 1959 metais miškas vėl buvo atkurtas, todėl Kaskalnių medynai tokie vienodi. Kalvelių girininkijoje turime Vakarų taigos mišką – tai pagal gamtotvarkos reikalavimus tvarkomas miškas, kuriame saugomos europinės gyvūnijos ir augmenijos rūšys. Žmogaus veikla ten apribota, todėl toks miškas nėra labai malonus akiai, bet žmonėms įdomus, kaip natūraliai besiformuojantis“, – pasakoja Kalvelių girininkė.
Girininkei smagu vesti ekskursijas tiems, kurie domisi mišku. Bet ekskursijon I. Petrošienė kviečia ir tuos, kurie kaltina miškininkus, kad šie tik kerta medžius – parodžiusi Karšuvos girią visada sugriauna klaidingą jų įsitikinimą.
Giria tvarkingus stovyklautojus
Nuo Jurbarko iki Smalininkų plytintys Pašvenčio girininkijos miškai – gražūs ir gausiai lankomi. „Kur daug žmonių, ten daugiau ir problemų“, – sako Pašvenčio girininko pavaduotojas Robertas Čeponis ir mini tuos, kurie nesigėdija į mišką, tarsi į kokį sąvartyną, atvežti senus baldus ir kitokius rakandus, nors pakeliui pravažiuoja ne vieną atliekų konteinerį.
Tikra nelaime miškininkas vadina keturratininkus: „Tai yra visų Lietuvos miškų ir saugomų teritorijų baubas. Nuo keturračių ypač nukenčia sausosios smiltpievės, kur auga viksvos ir samanos. Palėkių kalvos ir pievelės jau labai nuvažinėtos. Jie neturėtų čia važinėti ir manau, kad visi puikiai tą žino, bet kultūringų keturratininkų – vienetai.“
Bet nepaisydami problemų miškininkai svetingai sutinka valstybinių miškų lankytojus, dargi įruošia poilsiavietes – to nedaro bemaž nė vienas privataus miško savininkas.
Žmonių pamėgtą poilsiavietę prie Pašvenčio tvenkinio miškininkai ypač išpuošė: išnaikinus krūmokšnius visu grožiu šviečia pakrantės medžiai ir liaudies meistrų sukurtos skulptūros, visada stropiai nušienauta pieva nebaugina erkėmis, akį traukia gražiai sutvarkyta girininkijos administracinio pastato aplinka.
„Nakčiai šią poilsiavietę užrakiname. Kol būdavo nerakinama, naktiniai svečiai pridarydavo daug žalos. Tačiau įsileidžiame vestuvininkus ir norinčius čia švęsti kitokias šventes – niekam neatsakome, visi sutelpa“, – pasakoja R. Čeponis.
Tokios iš anksto vietos pasiprašančios kompanijos ir stovyklautojai ne tik nedaro žalos, bet nuveikia ir naudingų darbų. „Mūsų girininkijoje ne kartą stovyklavo skautai – jie labai drausmingi ir tvarkingi, išblizgina mišką toli aplinkui stovyklą. Poilsiavietėje prie tvenkinio porą kartų vyko „VW vabalų“ suvažiavimai – jie irgi surenka ne tik savo, bet ir svetimas šiukšles“, – tvarkingais stovyklautojais džiaugiasi Pašvenčio girininko pavaduotojas.
Klasė miške
Pašvenčio girininkijoje, miške link Greičių, įrengtas įdomus mokymo objektas apie ūkininkavimą miškuose. „Šis mokymo objektas įrengtas 2013 m. ir skirtas suteikti žinių privačių miškų savininkams – čia jiems rengiami kursai ir mokymai. Bet šis objektas gali būti įdomus ir visiems, besidomintiems miškais ir miškininkų darbais“, – sakė Pašvenčio girininkas Vydas Adomas Rutka.
Tokioje savotiškoje miško klasėje po atviru dangumi įrengti informaciniai stendai apie miškų sodinimą, atkūrimą ir priežiūrą, apie miškų kirtimus, sanitarinę būklę, kenkėjus, medienos ir biokuro gamybą.
Visa tai, kas labai informatyviai išdėstyta stenduose, ūkininkavimo besimokantys miškų savininkai pamato ir gali išbandyti praktiškai: sodinti jaunuolyną, kirsti biržę, matuoti nukirstą medieną, atpažinti miško kenkėjus ir kt.
„Bendraujame su vaikais ir jaunimu. Čia dažnai atvyksta „Ąžuoliuko“ ir kitų mokyklų vaikai – papasakojame jiems, parodome, paskui jie sodina mišką“, – pasakojo Pašvenčio girininkas.
Pasikvietė talkininkų
Prieš porą metų pradėta atnaujinti smalininkiečių pamėgta poilsio vieta Palėkių miške. Miškininkas R. Čeponis prisimena, kad 1989 m. atvažiavęs dirbti į Pašvenčio girininkiją gražiame Palėkių pušyne, kuris jam priminė gimtuosius Anykščius, jau rado puikią poilsio aikštelę su sporto ir kitokiais įrenginiais.
Paskui atokvėpio vieta sunyko – mediniai įrenginiai ne amžini, bet smalininkiečiai per Šventosios upelį tebetraukia pasivaikščioti ir pramogauti į Palėkius. Ne tik vasarą. Žiemą Palėkių kalneliai, nors stipriai nuzulinti keturratininkų, vilioja slidinėti ir čiuožti rogutėmis.
Praėjusiais metais per Šventąją pastatytas naujas tiltelis, o miškininkai ėmėsi naikinti menkaverčius krūmokšnius. „Kasmet po dešimt hektarų. Naikinti čia užsikerojusius korintus – sunkus ir sudėtingas darbas. Kerus dar pafrezuojame ir papurškiame herbicidais, kad greit neatželtų. Bet užtat kaip gražiai atsidengia senos gražios pušys! Miškotvarka buvo numačiusi čia kirtimus, bet turėjom išsaugoti tą mišką žmonėms“, – sakė R. Čeponis.
Senieji gyventojai prisimena, kad Palėkių miškas toks gražus – permatomas – buvo ir tarpukariu, čia vykdavo lietuvių šventės, o iš anapus Šventosios buvusios Vokietijos ateidavo ir tenykščių gyventojų.
Palėkiai vėl įgyja visuomenei svarbų statusą – per mišką eina turistinio dviračių maršruto takas, o atokvėpio vietoje prie Šventosios Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras kartu su Smalininkų bendruomene rengs edukacines pramogines programas. Pirmoji – jau šiandien, gegužės 16-ąją.
Todėl Pašvenčio girininkija dar balandį pakvietė į talką Smalininkų žmones. „Stambiuosius darbus atliekame patys, bet smulkesnius be būrio žmonių sudėtinga padaryti“, – sakė girininko pavaduotojas. Smalinkiečių sugužėjo nemenkas būrys – vaikų, jaunimo, vyresnių – ir pusdienį padirbėję sunešė didžiulę krūvą šakų, išgrėbstė kalnelius ir lomeles, žirklėmis iškarpė kojas painiojančius vijoklius.
Dabar toje sutvarkytoje miško aikštelėje jau stovi mediniai suolai ir stalas, pavėsinė, kuriuos padarė jaunasis eigulys Andrius Čeponis, o jo tėtis Robertas vardija, ką dar galėtų padaryti miškininkai, vieni ir kartu su talkininkais, žmonių poilsiui paskirtame miške.
Danutė Karopčikienė
