Po 45-erių metų – ta pati tradicija, lyg skambutis į pamoką, į kurią negali pavėluoti. Tik dabar tą tradiciją saugo brandūs vyrai ir jų šeimos, kas penkerius metus, jei ir ne visi, bet susirenkantys pabūti kartu, o svarbiausia – apkabinti savo auklėtoją Aldoną Mališauskienę, iš tuometinės Smalininkų aukštesniosios žemės ūkio mokyklos, įprastai sakant – Smalininkų technikumo, juos išlydėjusią 1981 metais.
Visada sugrįžta
Vasara – tas laikas, kai savąsias mokyklas po egzaminų palieka abiturientai, bet į jas, vedini prisiminimų, sunkiai nusakomo ilgesio ir jaudulio dažnai sugrįžta buvę mokiniai.
Žmonės, apie kuriuos šiandien kalbame, turi kur sugrįžti. Nors Smalininkų technikumas per daugiau nei keturis dešimtmečius keitėsi ir vargu ar tuomet jį baigusių trisdešimties vaikinų grupė čia atrastų savo laikmečio bruožų, jų visad laukia Smalininkuose tebegyvenanti buvusi auklėtoja Aldona Mališauskienė.
Albume suradusi vieną tokių susitikimų nuotraukų, kurioje sustabdyta akimirka prie technikumo paradinių durų, ji vardija savo buvusius auklėtinius vardais, pasakoja jų istorijas.
„Išleidau tris grupes, bet ši buvo ypatinga“, – sako auklėtoja. Pasak jos, šių vyrų grupė, kuriuos ji kalbėdama tebevadina vaikais, turėtų būti įrašyta į technikumo istoriją vien dėl tradicijos susitikti kas penkerius metus – jie nėra praleidę nė vieno susitikimo. Auklėtoja prisimena, kad rinkosi ir Smalininkuose, ir Kiduliuose, ir Kintuose – ten, kur pabirę ir gyvena jos buvę auklėtiniai.
„Kaip laikrodis, atėjo susitikimo data, ir aš jaučiu, kad skambins. Sakiau ir dabartinei direktorei pasakysiu – tegul įrašo į raudonąją knygą, kad tokios grupės, kiek dirbau, dar nesu mačiusi. Kiti pabaigia ir nė vieno susitikimo su auklėtoja – išeina ir išeina. Bet kaip šitie mano, kad aš jau nė nesuskaičiuoju tų susitikimų, – sako A. Mališauskienė ir priduria – Aš juos labai mylėjau ir jie turbūt mane mylėjo“.
„Į pirmuosius susirinko vieni, po to – jau su žmonomis“, – pasakoja auklėtoja, atmintyje saugodama savo buvusių auklėtinių gyvenimo tėkmę.
„Ką apie juos galiu papasakoti? Mano vaikai buvo maželiukai, išdykę, smalsūs. Bet kiek mokėsi, nė vienam niekada nebuvo sumažintas pažymys už elgesį, nė vienas iš technikumo nebuvo išmestas, visi baigė iki galo“, – su pasididžiavimu sako ji ir dėlioja prisiminimus ne tik apie vaikinų mokslo metus Smalininkuose įgyjant techniko-mechaniko specialybę, bet ir pabaigus šią mokyklą.
Užplūstanti prisiminimų šiluma
Auklėtojos prisiminimai – lyg mozaika: kas buvo svarbu, kuo džiaugėsi, kas kėlė rūpestį, o ką įveikė vaikinų vienybė. Vienybei, pasak auklėtojos, reikėtų priskirti ir vieno iš grupės vaikinų diplominio darbo istoriją: užsispyrė, sakė – nebaigs, vietoje diplominio laiką skyrė kartingams, buvo geras kartingistas. Bet auklėtoja sako, jog „vaikai“ taip susivienijo, kad per dvi savaites ir diplominis darbas atsirado, ir buvo sėkmingai pristatytas. Auklėtoja, nors ir numano, tiksliai pasakyti, kieno tai buvo autorystė, negalėtų, greičiausiai – kolektyvinė.
Skvarbiu, bet šiltu žvilgsniu ji ir dabar lydi jų gyvenimus, o tame pat albume, kuriame ieškojo nuotraukų, įdėtas ir jos grupės vaikinų sąrašas su telefonų numeriais.
„Gal kurie ir pasikeitę, nežinau“, – sako auklėtoja ir iš jos kalbos tono, iš žvilgsnio aišku, kad vaikinai ne tik tarpusavyje buvo draugiški, bet ir su auklėtoja išliko ypatingas ryšys. Ji vardija juos vardais, retai kuriam pridėdama pavardę – kaip mama, kalbėdama apie savo vaikus.
Stipri mokykla
A. Mališauskienė, kalbėdama apie savo buvusius auklėtinius, su pasididžiavimu kalba ir apie tuometį Smalininkų technikumą. Pasak jos, vadovaujant direktoriui Algirdui Gluodui, tai buvo stipri, pagarbos verta mokymo įstaiga. „Tuo metu mokėsi per 1000 vaikų, panašiai tiek pat neakivaizdininkų“, – apie darbą Smalininkų technikume pasakoja A. Mališauskienė.
Pro savo buto langą ji mato buvusios darbovietės pastatus ir didžiausią liūdesį, lyginant su jos darbo metais, kelia gerokai susitraukusi mokykla. Nors mokykla siūlo naujas programas, atitinkančias laikmečio poreikius, buvusios gyvybės atrodytų yra mažiau. „Mokinių ten dabar nedaug“, – sako A. Mališauskienė.
Pasak jos, galima tik apgailestauti, kad technikumas, galėjęs siekti kolegijos statuso, išgyveno pokyčius, atvedusius iki profesinės mokyklos lygmens.
Vietoje Vilniaus – Smalininkai
Pedagoginiame institute ji studijavo istoriją, o po studijų buvo paskirta į Vabalninką. „Niekas tada nieko nežiūrėjo, kur nustatė, ten važiavai. O daugiausia tai siųsdavo į šitokius mažesnius, nors Vabalninkas tada tai rajonas buvo“, – prisimena pedagoginio kelio pradžią mokytoja.
Ten susipažino ir su savo vyru, tuometiniu Vabalninko švietimo skyriaus vedėju. Vėliau, vyrui baigus studijas, penkerius metus gyveno Kelmėje – ten persikraustė taip pat „privalomai“, pagal vyro paskyrimą: jis buvo mokyklos direktorius. Bet Kelmę paliko, kaip sako A. Mališauskienė, „užpykinę partijos komitetą“. Pasak jos, vyrą skyrė Kelmės švietimo skyriaus vedėju, bet ji nesutiko – turėjo patirčių iš Vabalninko, kurios jai nelabai patiko, todėl griežtai pasakė „ne“.
Tuomet šeima susiruošė į Vilnių. A. Mališauskienė sako, kad abu ten jau turėjo darbus, bet tarp Kelmės ir Vilniaus atsirado Smalininkai. Tiksliau – Smalininkus atrado jos vyras, neatsispyrė Nemunui, miškams, jam čia viskas atrodė lyg kurorte.
Į technikumą jie atvažiavo vadovaujant direktoriui Juozapui Burneikai. Pirmąjį susitikimą A. Mališauskienė gerai prisimena. Vyras buvo matematikas, dėstė matematiką ir braižybą. „O į mano diplomą Burneika žiūrėjo, žiūrėjo. Aš jau sakiau, kad jis tikras, nepadirbtas, bet tada direktorius paklausė – tai ar tu man giminė?“, – pasakoja A. Mališauskienė. Direktoriaus giminaitė ji nebuvo, sutapo tik pavardės, mergautinė A. Mališauskienės pavardė buvo Burneikaitė.
„Tai ir likom. Smalininkuose mes nuo 1967 metų. Nenorėjau aš iš pradžių, bet pripratau ir dabar gerai“, – sako mokytoja. Vyras technikume neužsibuvo, tapo Smalininkų mokyklos direktoriumi, o ji liko technikume, ne tik mokė istorijos, bet daug energijos ir žinių įdėjo kurdama Smalininkų technikumo muziejų. Šis darbas ją ne tik įtraukė, bet muziejus buvo ypač vertinamas. Nuotraukų albume įdėtas jai svarbus 1987 m. „Šviesos“ laikraščio puslapis, kuriame pasakojama apie muziejų.
Deja, jo neliko. Nors vėliau buvo pakviesta atkurti muziejų, po kurio laiko šį darbą vėl teko palikti. „Tokia mano istorija“, – sako A. Mališauskienė ir nesunku suprasti, kad joje svarbiausi buvo ir tebėra buvę auklėtiniai – jos vaikai.
Ji nežino, kiek iš jų į susitikimą atvyks rytoj, liepos 11-ąją, bet žino, ką jiems norėtų pasakyti.
„Galvojau, ką čia reikia pasakyti, nes susitikimus visada pradeda auklėtoja. Sugalvojau tokį nedidelį eilėraštuką“, – sako jau šešiasdešimtmečius perkopusių vyrų auklėtoja, o jos žodžiuose jauti nenutrūkstamą jų ryšį. Auklėtoja patyli, pamąsto ir pasako, ką sudėjusi į eilėraštį:
Po vienu dangumi
Ta pačia lemtimi
Mes vienas kito
Ieškosim ir rasim.
Visada tolimi
Niekada svetimi
Mes lyg paukščiai
Ir vėl susišauksim.
Jolita Pileckienė
Asmeninio archyvo nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
