Niekas neabejoja, kad neįgaliųjų poreikiams tenkinti būtina transporto priemonė, tačiau Jurbarko r. neįgaliųjų draugija, vienijanti per 500 narių, jos neturi iki šiol. Kad pagaliau draugijai autobusiukas būtų skirtas, rūpinasi net dvi neįgaliųjų organizacijos, Neįgaliųjų reikalų departamentas, Jurbarko r. savivaldybė ir net Seimo narys.
Vežė 14 metų
Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Jurbarko viltis“ buvo vienintelė nevyriausybinė neįgaliaisiais besirūpinanti organizacija, turėjusi savo transporto priemonę. Autobusiukas „Mercedes“ buvo gautas dar 2004 m. ir iki šiol bendrijos eksploatuotas. „11 vietų su vairuotoju visai naują autobusiuką gavome iš Vilniaus. Juo vežiojome savo klientus, nuomojome kitoms organizacijoms“, – sako bendrijos pirmininkė Regina Andriuškienė.
Moteris tikina, kad visą laiką autobusas buvo puikiai prižiūrimas – juo rūpinosi R. Andriuškienės vyras, visuomeniniais pagrindais dirbęs vairuotoju. „Viskas turi pabaigą. Autobusui tuoj reikės rimto remonto – jau ir rūdys lenda, reikia naujų padangų, ir variklis – ne amžinas, tuoj reikės pereiti techninę apžiūrą. Nebegalim jo išlaikyti“, – tikina bendrijos vadovė.
Pasak jos, gavus autobusą tuometis meras Aloyzas Zairys buvo pažadėjęs pagalbą, tačiau nė iš vienos valdžios bendrija paramos taip ir nesulaukusi.
R. Andriuškienė tikina, kad pati kreipėsi į Neįgaliųjų reikalų departamentą prašydama nutraukti panaudos sutartį, kuri galioja iki 2019 m. „Jie kažkodėl neskuba, aš skambinu, skubinu, bet sutartis dar nenutraukta“, – sako bendrijos vadovė. Ji tikina, kad gali išsiversti ir be transporto, kaip iki šiol darė kitos organizacijos. Be to, turi aštuonių vietų šeimos automobilį, kuriuo galės pavėžėti ir neįgaliuosius. „Vykdom projektus, autobusiuką nuomodavom kitoms organizacijoms, patys visur keliaudavom – štai ir vakar dalyvavom sporto šventėj. Bet išsiversim su tuo, ką turim. Siūlė man naują autobusą. Atsisakiau, nes vis tiek neišlaikysiu be pagalbos“, – guodžiasi R. Andriuškienė.
„Jurbarko vilties“ vadovė žino, kad jos autobusiuko labai nori Jurbarko r. neįgaliųjų draugija, ir nutraukus sutartį su Neįgaliųjų reikalų departamentu „Mercedes“ atititeks jiems, tačiau stebisi, kodėl jiems prireikė seno autobuso. „Jie galėjo gauti naują, o ima seną. Nežinia, kada senas pradės byrėti, teks savivaldybei jį remontuoti. Naujas yra naujas“, – svarsto R. Andriuškienė.
Pasirinko seną
Kitaip galvoja Jurbarko r. neįgaliųjų draugijos pirmininkė Vida Pieniutienė, ir autobusiuko perdavimo istorija, pasirodo, yra šiek tiek kitokia. Ji tikina, kad daug metų draugijos reikmėms iš R. Andriuškienės vadovaujamos bendrijos nuomodavosi autobusiuką. Tačiau nuo šių metų pradžios, pasak V. Pieniutienės, ši transporto priemonė nebuvo nuomojama, o „Jurbarko vilties“ vadovė ją naudojo savo reikmėms. „Autobusą žmonės net miške, grybuose matė. Tų kalbų visokių yra. Bet, jei yra nenaudojamas autobusas, kurio reikia kitiems, reikia kažką daryti“, – sako V. Pieniutienė.
Neįgaliųjų draugijos pirmininkė pripažįsta, kad žiemą jų susirinkime viešint Seimo nariui Ričardui Juškai, jam papasakojo apie nenaudojamą autobusiuką. Seimo narys kreipėsi į Neįgaliųjų reikalų departamentą, norėdamas išsiaiškinti neįgaliųjų transporto problemą Jurbarke. „Departamentas pyktelėjo, kad skundžiamės Seimo nariui. Bet jis buvo mūsų meras, žino situaciją, todėl gali padėti. Po jo kreipimosi departamentas patikrino R. Andriuškienę, o jai nieko kito nebeliko, kaip atsisakyti autobuso“, – savo versiją pateikia V. Pieniutienė.
Moteris neneigia, kad jų organizacijai buvo pasiūlytas ir naujas 8 vietų autobusas. „Mūsų daug, į keliones važiuojame ir po 15 muzikantų, sportininkų. 8 vietų autobuso mums mažai, o „Jurbarko vilties“ autobuse 13 vietų“, – sako V. Pieniutienė. Ji tikina, kad puikiai žino „Mercedes“ būklę – ne kartą juo važiavo. „Tą autobusą kaip savo prižiūrėjo R. Andriuškienės vyras. Jis buvo labai tvarkingas. Be to, pravažiavęs vos 196 tūkst. km. Ne mano nuomone, bet apie mašinas nusimanančių vyrų, toks automobilis, o dar „Mercedes“ markės – kaip naujas“, – dėl ko apsisprendė paimti seną autobusą, aiškina V. Pieniutienė.
„Mūsų valdyba turėjo raštu patvirtinti, kad norime seno automobilio“, – sako pirmininkė. Tačiau išgirdusi, kad R. Andriuškienė tikina, jog autobusas yra blogos būklės, ji sukluso: „Jei taip, tai reikia pažiūrėti kaip jis atrodo dabar. Kai nuomojom, buvo geras, o dabar jau kurį laką jo negauname. Jei bus nudrožtas, neimsim.“
Jei vis tik autobusas pasieks Neįgaliųjų draugiją, prireiks pagalbos jį išlaikyti. Nario mokesčio bendrija surenka vos kelis šimtus eurų. „Savivaldybė prižadėjo mums padėti. Žinoma, ne už ačiū – turėsime vežioti gyventojus į dializės procedūras. „Jurbarko viltis“ tokių įsipareigojimų neturėjo“, – sako V. Pieniutienė.
Ji mano, kad seną autobusą išlaikyti bus pigiau, vien už naujo autobuso draudimą tektų pakloti nemenką sumą. „Žinoma, gaila prarasti naują autobusą. Departamente mums sakė, kad Jurbarkui gali skirti abu – ir naują, ir seną. Galėjo savivaldybė paimti, tikrai būtų kur panaudoti“, – įsitikinusi V. Pieniutienė.
Siūlė abu
Pasak Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos direktorės Astos Kandratavičienės, Jurbarko r. savivaldybė galėjo pasilikti abu automobilius, bet privalėtų įsipareigoti ir garantuoti pilną automobilių išlaikymą bei juos efektyviai eksploatuoti – teikti tikslines transporto paslaugas neįgaliesiems. „Neįgaliųjų draugija nebūtų pajėgi išlaikyti ir intensyviai naudoti abu automobilius“, – rašte redakcijai teigia A. Kandratavičienė.
Neįgaliųjų reikalų departamentas vykdo projektą, pagal kurį 2016-2018 m. įsigis 60 neįgaliesiems vežti pritaikytų automobilių, kasmet po 20. Šiais metais departamentas 20 automobilių padalijo savivaldybėse veikiančioms neįgaliųjų organizacijoms, bet ne pačioms savivaldybėms. A. Kandratavičienės rašte teigiama, kad automobilius gaunančių organizacijų teisinė forma privalo būti asociacija, o steigimo dokumentuose nurodyti tikslai – tiesiogiai susiję su neįgaliųjų lygių teisių ir galimybių visuomenėje siekiu ir paslaugų neįgaliesiems teikimu.
„2017 m. atėjo eilė perduoti naują automobilį Jurbarko rajone veikiančiai organizacijai. Jurbarko savivaldybė atrinko Neįgaliųjų draugiją. Tačiau draugija pageidavo didesnio automobilio ir pageidavo gauti „Jurbarko vilties“ naudotą, o ne naują automobilį, todėl parašė atsisakymą“, – teigia Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė.
Neturėtų kur dėti
Nors tarp įstaigų ir organizacijų keliauja raštai, vyksta derybos, Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė tikina, kad apie galimybę gauti abu automobilius informacijos neturėjo. „Dabar ir trečią galim gauti iš Tauragės, bet visada reikia turėti saiką ir ribas. Viskas kainuoja“, – sako ji.
Pasak V. Rekešienės, nauji automobiliai skiriami tik tam tikrus reikalavimus atitinkančioms organizacijoms, o Jurbarke didelio pasirinkimo nėra – tik tos pačios Jurbarko r. neįgaliųjų draugija ir „Jurbarko viltis“, dar – Jurbarko r. aklųjų ir silpnaregių sąjunga. „Neįgaliųjų draugija pati didžiausia, ir tai ilgai neturėjo transporto priemonės. Ką kitos, turinčios po keliasdešimt narių, su automobiliu veiktų? Skirti du automobilius vienai? Jau ir taip reikia galvoti dėl įveiklinimo. Ir išlaikyti reikės padėti“, – svarsto administracijos direktorė.
Pasirinkti seną automobilį nusprendė pati Neįgaliųjų draugija, o savivaldybės pagalba sudarys bene 50 proc. automobilio išlaikymo išlaidų. V. Rekešienė tikina, kad savivaldybė draugijai mokės už jų teikiamas paslaugas taip, kaip moka VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“. „Nuo Socialinių paslaugų centro nuimsime krūvį – atiduosime vieną dializuojamų pacientų maršrutą Neįgaliųjų draugijai, nes centras su trimis maršrutais sunkiai susitvarko. Įgyvendiname įvairias neįgaliųjų reabilitacijos programas, autobusą galėsime panaudoti jose. Gal nuimsime nuo Socialinių paslaugų centro dalį pavėžėjimo paslaugų“, – vardija V. Rekešienė.
Savivaldybės administracijos direktorė įsitikinusi, kad jei ir buvo galimybė gauti ne vieną, o du automobilius, nieko tokio, kad ir ja nepasinaudota. „Jei atsiras draugija, susijusi su neįgaliaisiais, kuri įrodys, kad jai reikia automobilio, nemanau, kad tai buvo paskutinis departamento siūlymas. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą Neįgaliųjų reikalų departamentas tokį dalyką daro“, – įsitikinusi V. Rekešienė.
Rodos, paprasta procedūra – automobilį iš vienos Jurbarko organizacijos perduoti kitai, tačiau viskas tęsiasi jau gerą pusmetį. Vyksta susirašinėjimai, svarstymai, derinimai. Jei „Mercedes“ būklė Jurbarko r. neįgaliųjų draugijai įtiks, jis vis tik atsidurs jų rankose.
Galima manyti, kad Jurbarko neįgalieji gauna visas įmanomas paslaugas, kurioms reikalingas automobilis. Juk kitaip Jurbarko valdžia lengva ranka neatsisakytų neįgaliesiems skirtos naujos transporto priemonės, o ieškotų menkiausios galimybės ją turėti. O gal nauji automobiliai reikalingi tik valdininkams?
Jūratė Stanaitienė
