Ketvirtadienį į visuotinį susirinkimą suvažiavę rajono ūkininkai diskutavo jiems svarbiais klausimais, daugiausia nepasitenkinimo išreiškė naująja atliekų surinkimo tvarka. Nerasdami supratimo į savivaldybės vadovus ūkininkai kreipėsi teisininkų parengtais raštais.
Darbiniai reikalai
Aptarti rūpimų klausimų atvyko nemažai rajono ūkininkų. Jurbarko r. ūkininkų sąjungos ir susirinkimo pirmininko Raimundo Jovarausko pasiūlytai darbotvarkei pritarta vienbalsiai.
Daugiau kalbų atsirado pasiūlius didinti nario mokestį. „Kad galėtume aktyviai ir rezultatyviai jiems atstovauti, reikalingi pinigai. Aš dirbu visuomeniniais pagrindais, tačiau po ūkio darbų nespėju atsakinėti į raštus, todėl mums reikia samdyti administratorių“, – sakė R. Jovarauskas.
Ūkininkų sąjungos pagrindines pajamas ir sudaro nario mokestis – 2016 m. jo surinkta 2923 eurai.
Ūkininkai pervedė ir 2 proc. nuo savo pajamų – 553 eurus. Atskiras biudžetas renkamas kasmetei ūkininkų šventei – 3000 eurų skiria savivaldybė, 1000 – rėmėjai, apie 2 tūkst. surenka patys ūkininkai. Pernai visos Jurbarko r. ūkininkų sąjungos pajamos sudarė 8724 eurus.
Didžiausios išlaidos – jau minėtai šventei, 1450 eurų sumokama už narystę Lietuvos ūkininkų sąjungoje (LŪS), beveik 700 eurų pernai kainavo transporto paslaugos – teko vykti į ministeriją, renginius, susirinkimus. Metų pradžioje Ūkininkų sąjungos sąskaitoje buvo 4,7 tūkst. eurų.
Sąjungos biudžetą papildo sąžiningai nario mokesčius mokantys ūkininkai, kartais sumokantys ir daugiau nei nustatyta. „Bėda su tais, kurie iš viso nemoka, tačiau mielai naudojasi sąjungos iškovotomis teisėmis ir lengvatomis“, – sakė R. Jovarauskas.
„Turime surinkti daugiau pinigų, kad sąjunga mums galėtų tinkamai atstovauti. Kai valdžia pakelia mokesčius, tyliai sumokam, ir tiek, o saviems gailime. Kiekvienas gali nuo hektaro sumokėti po 1 eurą“, – tvirtino Jurbarko r. ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, ūkininkas ir rajono tarybos narys Donatas Jackis.
Nuo kitų metų kiekvienas žemdirbys minimaliai mokės 30 Eur, o už turimą hektarą po 1 eurą, neviršijant 200 eurų ribos. Buvo pasiūlymų atsisakyti „lubų“, bet šis sprendimas paliktas ateičiai.
Gyventi be išmokų
Nario mokesčio didinimui pritarė ir susirinkime viešėjęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Svečias pasiguodė, kad be rėmėjų neišgyventų ir respublikinė organizacija. Iš 42 rajonų per metus surenkama 30 tūkst. nario mokesčio, dar 25 tūkst. Eur LŪS susirenka iš rėmėjų. „Remia tik geri pažįstami, iš kurių perkame techniką, augalų priežiūros priemones. Kiekvieną eurą turi išprašyti“, – sakė LŪS pirmininkas.
Pasak J. Talmanto, kartais žmonės nesupranta, ką veikia ši sąjunga, tačiau kad pasiektum palankių sprendimų, tenka nuolat minti valdininkų kabinetų slenksčius, surengti begales susitikimų, parašyti šimtus raštų. „Kartais man ūkininkai priekaištauja, kad aš gražiai bendrauju su žemės ūkio ministrais. Pykčiu nieko nepasieksi. O draugiškumu, paramos užsitikrinimu pasiekti galima daug“, – darbo užkulisius praskleidė Ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Svečias ūkininkams turėjo ir priekaištų. „87 proc. jūsų dirba be pelno ir gyvena iš išmokų. Matau kartais, kad ūkininkai vengia dirbti, o nori tik pasiimti paramą. Tai turi baigtis, nes ateis laikas, kai paramų nebeliks. Ta karvė užtrūks“, – gąsdino J. Talmantas.
Tačiau už sąžiningai dirbančius LŪS pirmininkas pasirengęs kovoti su tais, kurie teigia, kad ūkininkai gyvena puikiai ir nieko nedirba. „Taip kalba tie, kurie 17 val. jau sėdi prie televizoriaus. Mes kartais dirbam ir po 16 val. per parą, tai turime teisę gyventi dvigubai geriau už dirbančius 8 val. Ūkininkas dabar neprivalo vaikšioti mėšlinais rūbais ir demonstruoti, kaip jis blogai gyvena. Mes – civilizuoti žmonės“, – sakė J. Talmantas.
Kvietė bendradarbiauti
Į susirinkimą jurbarkiečiai kvietė Žemės ūkio ministrą Bronių Markauską. Iš pradžių pažadėjęs atvykti, vėliau vietoje savęs siuntė viceministrą, tačiau ir šiam negalėjus į Jurbarką atvyko Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis su komanda.
R. Krasuckis pasidžiaugė, kad Jurbarko r. ūkininkai konstruktyviai diskutuoja ir siūlo įvairių sprendimų. „Mes nematome galimybės bendrauti su tais, kurie žino tik tris dalykus: valdžia – bloga, viršininkas – durnas, Seimo nariai – vagys. Su tokiomis organizacijomis kaip jūsų mes puikiai susikalbame ir mums labai svarbūs jūsų pasiūlymai“, – lyg gerai išmoktą tekstą bėrė valdininkas.
Departamento direktorius pabrėžė, kad su valdininkais reikia bendrauti argumentų ir skaičių kalba. Tačiau privalu suprasti, kad ŽŪM turi laikytis Europos Sąjungos nuostatų ir jai taip pat tenka derėtis, kovoti dėl sąlygų bei pateikti Lietuvos argumentus dėl vieno ar kito mus netenkinančio sprendimo. R. Krasuckis pripažino, kad valdžia kartais nesugeba sufomuluoti užduočių ir kontroliuoti jų vykdymo, todėl atsiranda įvairių žemdirbiams nenaudingų interpretacijų.
Svečias įvardijo nerimą keliančius skaičius: dirbamos žemės Lietuvoje sumažėjo nuo 3,4 iki 2,8 mln. ha, Lietuva iš vieno hektaro gauna 2,5-3 kartus mažesnes pajamas nei senosios Europos valstybės, iš 2 mln. galvijų 2000 metais dabar beliko 700 tūkst. „Mes turime išmokti dirbti pelningai. Negalime kliautis tik parama iš ES. Tuoj Lietuva į ES biudžetą turės mokėti tokius pat mokesčius, kaip ir stipriosios ES šalys, tada valstybinės paramos ūkininkams visai nebeliks“, – tikino svečias.
Gyvenimas ES suteikė didžiules galimybes, tačiau yra ir trūkumų. Atsivėrusios rinkos patrauklios tik labai stambiems gamintojams, o smulkiesiems – tai tik lozungas apie atvirą rinką. Lietuvos ūkininkai ir gamintojai nelinkę kooperuotis, valdžia neranda svertų tai paskatinti, nors kooperacija – žingsnis į sotesnį gyvenimą.
R. Krasuckis apgailestauja, kad Europos Komisijai tenka įrodinėti elementarius dalykus – galvijininkystės ji nebelaiko nykstančia sritimi ir grasina neberemti galvijų augintojų, nors Lietuvoje jų sumažėjo trigubai.
Neretai ES nuostatos prieštarauja vienos kitoms – viena programa remia pienininkystę, o kitoje siūlomos išmokos už sumažintą melžiamų karvių ūkį. „Pasiūlytais pinigais pasinaudojo apie 1500 Lietuvos ūkininkų ir sumažino pieno gamybą“, – sakė valdininkas, absurdiškoms situacijoms turintis tik vieną paaiškinimą: „Toks gyvenimas“.
Svečiams ūkininkai turėjo klausimų apie kasdienes problemas. Valdininkai kalbėjo aptakiai ir nieko konkretaus nežadėjo: apie paramą smulkiajam ūkiui dar tik svarstoma, galiojantį draudimą mažinti daugiamečių pievų siūlyta ignoruoti ir, jei reikia, jas išarti, pasiteisinus, kad „Krasuckis leido“, melioracijai siūlė samdyti profesionalus ir patiems nekišti rankų, o dėl valstybinės žemės nuomos tarifų kalbėtis su savivaldybėmis.
Žinios iš Europos
Su ūkininkais susitiko ir Europos Parlamento narys Bronis Ropė. Jis pristatė savo veiklą ir išryškino svarbiausias problemas, kurias sprendžia Europos Parlamentas. Šios problemos ne visada sutampa su svarbiausiomis Lietuvai.
Kiaulių maras, toks svarbus Lietuvai, kitoms Baltijos šalims ir Lenkijai, šiose šalyse naikinamos kiaulės, Europoje nelaikomas didele bėda. Ten daugiau diskutuojama apie paukščių gripą. „Nuvežkite kiaulių gripo į Vokietiją. Pamatysite, kaip tai parūps Europos valdininkams“, – šaipėsi ūkininkai.
B. Ropė priminė kiaulienos krizę, kuri sumažinta atvėrus Kinijos rinkas, pieno krizę – kai per didelis pagaminamo pieno kiekis mažina žaliavos kainas. Europarlamentaras pristatė planus paramą skaičiuoti nebe pagal hektarus, o pagal pagaminto produkto kiekį, kalbėjo apie būsimą paramą kaimui stabilizuoti, ūkininkams itin aktualią žalinimo programą, kai smarkiai apribojamas pesticidų naudojimas. „Lietuva pesticidų sunaudoja 2,5 karto mažiau nei kitos šalys, tad mes dar valgome saugų maistą“, – svečią tikino LŪS pirmininkas J. Talmantas.
B. Ropė mano, kad parama ūkininkams nenutrūks, nes savo žemdirbius remia visos šalys, ir ne dėl to, kad jiems padėtų išgyventi, o todėl, kad maisto kaina gyventojams būtų ne per didelė. Kad ir koks brangus būtų maistas, Europa priversta spręsti išmetamo maisto problemą – suskaičiuota, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus per metus išmeta po 170 kg dar tinkamo naudoti maisto, o Europoje į atliekas kasmet patenka 88 mln. tonų tokio maisto.
Nepasiduos
Jurbarko r. ūkininkams rūpestis dėl išmetamo maisto pasirodė tolimas, tačiau jiems labai svarbi kita atliekų tvarkymo problema – nuo liepos mėn. pradėsianti veikti dvinarė apmokėjimo už atliekas sistema. „Kodėl mes turime mokėti už nesuteiktas paslaugas? Šiukšlina žmonės, o ne pastatai! Mes jau mokame už daugelio savo šiukšlių tvarkymą“, – kalbėdami apie naujus mokesčius balsą kėlė ūkininkai.
Žemdirbius galima suprasti – jiems mokestis už atliekų tvarkymą bus skaičiuojamas nuo turimų pastatų ploto, nesvarbu, ar tai namas, tvartas, ar mėšlidė. Kai kuriems ūkininkams apmokestinamo ploto susidaro po kelis tūkstančius kv. m. „Mes mokame už tepalų utilizavimą, plėvelių sunaikinimą, mėšlą iškratom. Iš kur pas mus tos šiukšlės?“ – pyko žemdirbiai.
Jurbarko r. ūkininkų sąjungos pirmininkas R. Jovarauskas informavo, kad sąjunga parengė ir išsiuntė rezoliuciją Lietuvos ūkininkų sąjungai, Aplinkos ministerijai, kreipėsi į advokatų kontorą. „Advokatai išaiškino, kad šį nelogišką sprendimą gali vetuoti savivaldybė, todėl teisininkai parengė ir išsiuntė jos vadovams laišką. Atsakymo dar negavome“, – tikino R. Jovarauskas.
Susirinkime dalyvavęs Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius neigė, kad savivaldybė gali nepaklusti ministerijos nurodymams, ir užsispyręs tvirtino, kad kol kas kitos išeities nėra, o apie apmokėjimo sistemos pakeitimą bus galima kalbėti tik nuo kitų metų. „Šešiasdešimties savivaldybių merai kreipėmės į Vyriausybę dėl dvinarės sistemos, tačiau likome neišgirsti. Todėl privalėjome patvirtinti įkainius. Tai padarė beveik visos savivaldybės“, – teisinosi meras.
Ūkininkų mero kalbos neįtikino. Jie tvirtino, kad ne visos savivaldybės nusilenkė ministerijai ir jos ima ginti savo gyventojus. Žemdirbių nuomone, ginti rinkėjų interesus turėjo ir Jurbarko r. valdžia. „Mes eisime iki galo. Jei reikės, kreipsimės į teismą“, – nusileisti neketina R. Jovarauskas.
Savo išrinktiesiems ūkininkai turėjo ir dar vieną užduotį – gerokai padidinti valstybinės žemės nuomos kainą, kad jos neapsimokėtų nuomotis atėjūnams, kurie ją pernuomoja brangiau. Meras ūkininkus pakvietė šiuo klausimu diskutuoti ir rasti visiems tinkamą sprendimą.
Ūkininkai – darbštūs žmonės, todėl tikisi, kad valstybė ir valdžia jei ne rems, tai bent netrukdys dirbti. O tokie socialiai neteisingi sprendimai, kaip mokestis už atliekas, itin skaudina. Nors ir labai užsiėmę, ūkininkai pažadėjo surasti laiko piketams ir protestams, jei valdininkai nekreips dėmesio į jų prašymus.
Jūratė Stanaitienė
