Keistas adventinės popietės, į kurią kvietė Jurbarko Švč. Trejybės parapija, o rengė Jurbarko dekanato šeimos centro savanorė Irma Savickaitė, pavadinimas „Švęsti kosmose ir tvarte: paradoksalus Šv. Kalėdų stebuklas?“ kėlė smalsumą. Po šv. Mišių užsukusius į parapijos salę pasitiko religijotyrinkas, rašytojas dr. Andrius Navickas ir publicistė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė bei jų atvežtos knygos.
Sudrumsti nuosėdas
Prieš Kalėdas aplanko dvejopas jausmas – prasideda prieššventinis bėgimas, galvosopis dėl dovanų, užgriūva darbai, kuriuos reikia pabaigti iki metų galo, bet tuo pačiu tyliai beldžiasi ramuma, sielos kamputyje krebžda noras būti geresniais, tauresniais, aplanko mintys apie amžinybę ir gyvenimo prasmę. Ir nesvarbu, ar esi praktikuojantis krikščionis, ar sunkias bažnyčios duris praveri tik prispirtas reikalo, o visus metus gyveni neprisimindamas Dievo ir netgi neigi jo buvimą.
Kartais labai sveika paklausyti, ką apie šį laikotarpį kalba žmonės, turintys ką pasakyti apie religiją, stebuklo laukimą, žmogaus santykį su Dievu ir savimi, bei tyčia ar to nenorėdami bedžia pirštu į sieloje susikaupusias nuosėdas ir lyg pamaišydami šaukštu iškelia jas į paviršių. Sveika, nes po to Kalėdų laukimas tampa nors per aguonos grūdą prasmingesnis.
Andrius Navickas – buvęs ilgametis Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno įsteigto internetinio naujienų portalo „Bernardinai.lt“ redaktorius ir direktorius, humanitarinių mokslų daktaras, parašęs ne vieną religinio turinio knygą.
Jurga Lūžaitė-Kajėnienė – Andriaus bendražygė leidžiant knygas, bendradarbė „Bernardinuose.lt“, apžvalgininkė, besidominti šeimos santykiais, vaikų auklėjimu ir ugdymu, auginanti tris dukras, susitikime pristatė VšĮ „Aštuntoji diena“ knygas ir žurnalą „Kelionė“. Tai leidiniai, turintys misiją skleisti krikščioniškas vertybes, skatinti pažinti pasaulį ir save, ieškoti tiesos.
Žmogus eina per gyvenimą apsuptas neigiamos informacijos, sklindančios iš įvairių informavimo šaltinių, pykdamas ir niekindamas, teisdamas ir reikalaudamas, pilnas puikybės ir visažinystės. Viskas kaupiasi nuosėdomis, kurios neleidžia atsiverti pasauliui ir bendrystei. Nuosėdų įvardijimas, gebėjimas pasišaipyti jas išlaisvina. „Adventas – bandymas išsivalyti iš širdies nuosėdas, kurias kaupėme visus metus. Tai laikas, kai klausiame savęs: ko aš laukiu, ką man reiškia Kalėdos“, – klausymui ir diskusijai kvietė A. Navickas.
Advento pamąstymai
„Kalėdos – geroji naujiena. Tik kaip mes jų laukiame“? – klausė svečias. Pražiopsoti Kalėdas galima tada, kai galvojame vien apie dovanas, eglutę, stalą, kai esame patenkinti savimi: „Kokią prabangią šventę surengiau!“ Šie šventės atributai yra gerai, jei jie yra meilės išraiška, o ne įvaizdžio kūrimas.
Advento taisyklė – kuo daugiau bendrauti, skirti laiką žmonėms, o jei jį gavai dovanų iš kitų – būk čia ir dabar, negalvok apie nereikšmingus dalykus. Susitikimai, bendravimas, tai, kad leidžiama įeiti į kito žmogaus gyvenimą ir laiką – didžiausia dovana.
Bėgdami kasdienybėje nevertiname to, kas yra tikra. Retai suvokiame, kad kasdien esame mylimi – nenuslysdami nuo kelio, paimdami vaiką ant rankų, apkabindami tėvus. Kasmet prieš Kalėdas pasižadame jų laukti kitaip, bet – ir vėl nepavyksta! Tačiau Kristus vis tiek gimsta. Jis gimsta nesėkmėse. Nesėkmės gyvenime – vietos valymas, kad būtų kur jam gimti. Nesėkmės – pačios didžiausios dovanos.
Dažnai Dievo šaukiamės ištikus nelaimei, nesusitvarkydami su savo gyvenimais. Sakome: „Dieve, pasirodyk!“ Tačiau jis gailestingas ir nesirodo. Jei jis pasirodytų visa savo galybe, sugniuždytų visus, todėl jis rodosi kaip kūdikėlis. Šaukiamės jo, kai sunku, tačiau kai gera, lai stovi kampe – ką jis supranta šiuolaikiniame technologijų pasaulyje? Ir jis leidžia tvarkytis savo gyvenimą. Mes pilni puikybės – planuojame, keliame tikslus ir spaudžiame mygtuką „Dieve, vykdyk“, o niekam nepasikeitus galvojame, kad jo visai nėra. Nepavykus įgyvendinti savo tikslų vėl žiūrime į dangų: „Dieve, duok kompensaciją! Užvėrei duris, atidaryk langus.“
Po daugelio pamokų pradedi priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, pažvelgi į krikščionybę kitomis akimis – negali savintis tiesos, Jėzus niekada netaps įrankiu, nepriklausys vienai partijai ar grupei, pradedi mokytis mažiau teisti kitus ir kai padarai, ką galėjai, palieki spręsti Dievui.
„Žmogus yra sukurtas tyčia. Tokį, koks jis yra, jį norėjo matyti Dievas“, – įsitikinęs A. Navickas. Kiekvieno mūsų užduotis – būti tokiu, kokiu mums būti skyrė Aukščiausiasis. Kiekvienas mes esame skirtinga jo svajonė. Todėl ne mums smerkti nusidėjėlius, pasirinkusius klaidingą, mūsų akimis, gyvenimo kelią – jie bus teisimi ne čia.
Viskas, ką galime padaryti adventiniu laikotarpiu – paruošti savo širdis Jėzaus gimimui. Kalėdos – vilties šventė ir paradoksas. Kad ir kiek mūsų gyvenime yra nesėkmių, nelaimių, griuvėsių, mums nereikia būti kažkuo, kad gimtų Jėzus. Jis gimsta tvarte, šiene, lopšyje – ne rūmuose. Mūsų širdys turi tapti tuo lopšiu. Jame turi būti vietos, jis negali būti nepatogus – pilnas godų apie ypatingą karjerą, nereikalingų daiktų, purvinų minčių. Jėzus dirba su mūsų širdimis ir reikalauja tapti tvartu, šienu ir lopšiu, būti paprastiems ir silpniems, nes Jis gimsta silpnume. Jėzui nėra per žemų gyvenimų.
„Būti lopšiu – nepaprasta. Esame pratinami būti ne juo, o supermarketu, į kurį Dievui leidžiame ateiti apsipirkti“, – pamąstyti apie dvasinį gyvenimą kvietė A. Navickas.
Išmintis knygose
Tema adventinei popietei ir pašnekesiui kilo nuo Gendručio Morkūno knygos „Švęsti kosmose ir tvarte “ pavadinimo. Ši knyga, kurią buvo galima įsigyti ir susitikime- iškilaus fiziko, talentingo vaikų bei paauglių rašytojo ir originalaus publicisto esė ir prisiminimų apie jį rinkinys. Paskutinis esė, kuris ir davė pavadinimą šiai rinktinei, parašytas likus savaitei iki autoriaus išėjimo.
„Morkūniškas stilius – kalbėti apie kasdienius reikalus, kuriuos nustojame pastebėti“, – apie autorių sakė A. Navickas.
Pasak J. Lūžaitės-Kajėnienės, G. Morkūnas rašė vaikams ir apie vaikus. „Šiais laikais vaikams nepaliekame laiko jais būti – nuo pat mažumės mokome kalbų, skaityti, rašyti. Iš visų reikalaujame vienodai, nors kiekvienas vaikas – labai skirtingas. Palikime erdvės vaikystei“, – sakė žurnalistė.
Tėvams, seneliams ji rekomendavo italų psichologo Ezio Aceti knygą „Niekada nėra per vėlu“, kurioje autorius aprašo vaiko gyvenimo krizes – nuo kūdikystės iki paauglystės, dalijasi patarimais, kaip neapsunkinti gyvenimo sau ir vaikams, ir iškelia daug klausimų, kurie padeda suprasti, kad tėvai nėra visagaliai.
Knygoje „Mozaika“, sudarytoje A. Navicko, surinkti 27 mąstytojų aforizmai. Rašytojas prisipažino, kad skaitydamas mėgsta pasibraukti įstrigusias frazes – taip gimė ši knyga.
Apie savo knygas „Kelio bendrija“, „Padorios politikos principai“, „Laisvų žmonių bendruomenė“ autorius kalbėjo nedaug – rekomendavo jas nusipirkti, nes jos gražios ir gali papuošti knygų lentyną. Rašytojo juokams nepritarė J. Lūžaitė-Kajėnienė: „Andriaus knygos labai gilios. „Kelio bendrijoje“ aprašyta dvylikos šventųjų gyvenimo istorijos ir parodyta, kuo jos svarbios kiekvienam tikinčiajam, o „Laisvų žmonių bendruomenėje“ autorius pereina per visą žmonijos raidą ir stebi, kaip joje keičiasi sąvokos tolerancija, laisvė, žmogiškumas ir kitos.
Svečiai pristatė ypač gražią bei prasmingą knygą „Ateinu kaip gailestingumo karalius“, kurioje išspausdini 33 dailininko Vaidoto Kvašio estampai bei 33 kunigų, vienuolių, vyskupų ir kitų dvasingų žmonių apmąstymai Dievo gailestingumo tema. „Jei galite gyventi be knygų, gyvenkite – jos visada kažką sujaukia. Jei jaučiatės komfortiškai ir dvasiškai sotūs – eikite ir kalbėkite kitiems, o jei ne – jums reikia knygų“, – sakė A. Navickas.
Į susitikimą svečiai atvežė ir paskutinį žurnalo „Kelionė“ numerį. Ketvirtinis žurnalas skirtas tiems, kas kelia daug klausimų, kurie ieško ir yra nepraradę skonio mąstyti.
Kilo klausimų
Ne tik apie aukščiausius dvasinius reikalus kalbėta susitikime. Svečiai papasakojo, kaip įprastai švenčia Kalėdas savo namuose, kokius filmus rekomenduoja žiūrėti drauge su šeima, ar verta atsisakyti televizoriaus. A. Navickas neišvengė klausimų ir apie politiką: ar nenusivylė nepatekęs į Seimą? Kaip jautėsi, kai jį atleido iš portalo „Bernardinai.lt“ direktoriaus pareigų?
„Žinojau, kad turiu puikybės, bet kad jos turiu tiek daug – nemaniau“, – apie nuoskaudą likus pirmam po brūkšnio ir nepatekus į Seimą atvirai kalbėjo svečias. Tačiau tai tapo dar viena pamoka priimti viską nuolankiai ir palikti spręsti Dievui.
Nežinia, ar susitikimas padėjo suatsakyti į klausimą, kaip laukti Kalėdų, ar dar labiau sujaukė mintis. Bet Dievas mėgsta žmogų išvesti iš komforto zonos ir stebėti, kaip jis tvarkosi savo gyvenime. Tačiau pavargusiems, nebesugebantiems, silpniems jis visada tiesia ranką – pokalbiu su draugu, vaiko šypsena, saulės šiluma, atsiveriančiomis galimybėmis, plotkele iš artimųjų rankų.
Jūratė Stanaitienė
