Gegužės 25 d. paminėti Bibliotekų metus Seimo rūmuose buvo pakviesti šalies bibliotekų aktyviausi skaitytojai ir bibliotekininkai bei skaitomiausių knygų autoriai. Jurbarko viešoji biblioteka aktyviausius skaitytojus paskelbė dar balandžio pabaigoje, minint Bibliotekininko dieną, o į šventę Seime pakvietė mokytoją Viliją Bartusevičienę bei dešimtmetį moksleivį Airidą Sutkų.
Skaitytojų pasveikinimas LR Seime – dar vienas Bibliotekų metų šventinis akordas. Renginio dalyvius apdovanojo Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė. Ji pažymėjo, kad žmonės, saugantys ir populiarinantys lietuvišką knygą, nuo mažens skatinantys skaityti vaikus, organizuojantys ir kviečiantys visuomenę į įvairius kultūros renginius, gali būti vadinami knygnešiais – šiandien tie žmonės yra bibliotekininkai. Parlamento vadovė teigė, kad Bibliotekų metai yra puiki proga įdomiais renginiais ir gerais asmeniniais pavyzdžiais paskatinti visus Lietuvos žmones kuo dažniau į rankas paimti vertingas knygas, o mažuosius skaitytojus padrąsinti žengti į turtingą, įkvepiantį knygų pasaulį.
Į šventę atvyko daugiau kaip 130 knygų mylėtojų iš beveik 70 Lietuvos bibliotekų, vyriausiai skatytojai – 86-eri, o jauniausiai tik 4-eri metai.
Skaitytojus sveikino rašytojai Kristina Sabaliauskaitė ir Vytautas Račickas, koncertavo dainuojamosios poezijos atlikėjas Žilvinas Ališauskas, vaikus nudžiugino Kakė Makė – rašytojos Linos Žutautės sukurtas personažas. Parlamento galerijoje buvo surengta skaitomiausių lietuvių autorių knygų paroda.
Praėjusiais metais skaitytojai dažniausiai iš bibliotekų ėmė Kristinos Sabaliauskaitės, Romualdo Granausko, Irenos Buivydaitės, Andriaus Tapino, Rūtos Vanagaitės, Roko Flick, Nijolės Narmontaitės, Aldonos Ruseckaitės, Apolinaro Čepulio, Algimanto Čekuolio, Alvydo Šlepiko knygas. Vaikų skaitomiausios Linos Žutautės, Vytauto Račicko, Vytauto V. Landsbergio, Kristinos Gudonytės, Rebekos Unos, Danguolės Kandrotienės, Tomo Dirgėlos knygos.
Jurbarko viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius, turintis per 700 skaitytojų, populiariausia knyga išrinko D. Kandrotienės „Spintos istorijas“. Suaugę skaitytojai, kurių bibliotekoje apie 1500, iš lietuvių autorių dažniausiai prašė A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“.
Auga skaitydamas
Naujamiesčio pagrindinės mokyklos trečiokas Airidas Sutkus raideles pažino būdamas penkerių ir – auga skaitydamas. Dešimtmetis net du kartus buvo išrinktas į aktyviausių Lietuvoje skaitytojų vaikų dešimtuką. Iš šio dešimtuko sudarytojo – LRT projekto „Augu skaitydamas“ dovanų gavo knygą.
„Labai gera dovana – knyga“, – sakė Airidas ir pasakojo, kad namie turi daug knygų – dovanotų, tėvelių nupirktų, likusių nuo vyresniojo brolio. Turėtų dar daugiau, bet perskaitęs padovanoja kitiems vaikams, pasilikdamas tik pačias mieliausias ir vertingiausias, pavyzdžiui, enciklopedijas.
Skaityti Airidą išmokė mama – ir pati didelė knygų mėgėja. Į biblioteką jiedu dažniausiai eina kartu, nes abudu sieja bendras interesas – atiduoti ir pasiskolinti naujų knygų. Ir į šventę Seime Airidas vyko kartu su mama Jolanta Sutkuviene.
Knygas mėgsta ir Airido tėtis, ir brolis – tik mažiau, skaito ir draugai, bet irgi ne tiek daug.
Į biblioteką dažniau eina vasarą, parsineša net po penkiolika knygų ir visas perskaito. Per mokslo metus laiko mažiau, juolab, kad trečiokas ne tik gerai mokosi bet dar lanko karatė, šachmatų, dramos būrelius, chorą ir kūrybines dirbtuvėles. Užtenka laiko ir žaidimams – kieme ir kompiuteriniams, o knygoms – visada.
Ar dažnai Airidas girdi pagyrų, kad yra didelis skaitytojas? „Kartais, – sako trečiokas. – Pagiria mokytoja, tėvai. O kartais ir brolis pasako: šaunuolis!“
Nenuogąstauja dėl knygos likimo
Su Vilija Bartusevičiene, Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos lituaniste, kalbėjomės ne tik apie jos pačios skaitymo malonumus, bet ir apie mokinių, nes mokytojas, pasak Vilijos, yra tarpininkas jaunam žmogui žengiant į knygų pasaulį.
Be knygos mokytoja negyvena. „Ką tik antrą kartą skaičiau Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“. Šiurpau. Ta knyga primena skausminga istoriją. Bet reikalinga – tai, ko nemačiau, kas skaudu, bet reikia žinoti. Rekomenduoju ją ir vaikams, nes tai apie mus, kaip mūsų gyvenimus veikia istorija. Dvyliktokai skaito“, – pasakojo lituanistė.
Apie jaunimo skaitymą mokytoja turi tokią nuomonę: „Devintokus reikia kartais ir paskatinti pažymiais. Bet devintokai – dar mažiukai. Šiemet jie turėjo perskaityti tris knygas – E. Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, R. Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ ir A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. Tai papildoma literatūra, šalia to, ką analizuojame per pamokas, ką būtina perskaityti. Skatinau rašydama dešimtukus. Manau, kad tai yra gerai, nes perskaitę sako: kaip įdomu! Tas dešimtukas – gal pirmas jų žingsnis prie knygos, kitaip gal neateitų, juk dabar technologijų amžius.“
Lituanistas turi papasakoti, pateikti kokią intrigą, kad mokiniai susidomėtų skaityti programinius, dažniausiai jiems nelengvus kūrinius. „Stengiuosi, kad neprasmuktų neperskaitę. Jei matau, kad taip gali atsitikti, prikimbu prie vaiko ir neatstoju. O kai perskaito, klausiu, ar buvo labai neįdomu, – pasakoja mokytoja Vilija ir teigia dažniausiai išgirstanti, kad įdomu. – Jaunimui nuobodi senoji literatūra, kur, atrodo, niekas nevyksta. Bet ten teka gyvenimas, ir vyksta visų svarbiausi dalykai. Knyga, kur daug veiksmo – tarsi greito maisto restoranas: pavalgei, ir vėl nori, o kur veiksmo maža – perskaitei, ir sotus.“
Negalima neskaityti Vaižganto, Krėvės, bet suprasti senąją literatūrą, klasiką mokiniui reikia tarpininko ir juo turi būti mokytojas: „Jei vaikas pasilieka su tokiu kūriniu vienas, jam sunku. Daugeliui mokyklinės programos kūrinių reikia to tarpininko, jeigu jo nebus, vaikas nesupras knygose teigiamų vertybių ir skaitymas netaps jo pomėgiu.“
Knygos yra gyvenimo pamokos. Atsistojusi prieš klasę mokytoja sako: „Aš būsiu jūsų lietuvių kalbos mokytoja, bet tuo pačiu mokysiu jus ir gyvenimo, nes literatūra yra gyvenimas“, ir kalba su mokiniais apie situacijas, kokių gali atsitikti ir jiems. Knyga turi priartinti žmogų prie jo paties gyvenimo. Todėl, pasak mokytojos, negalima teigti, kad R. Granausko „Gyvenimas po klevu“ – atgyvenęs, nes rašoma apie sovietinius laikus. „Bet jokiu būdu! Juk rašoma apie vertybes, kuriomis žmogus vadovaujasi, kas jam yra svarbu. Ar gali žmogiškosios vertybės tapti senienomis?“ – neabejoja mokytoja.
Pasak lituanistės, gal anksčiau jaunimas ir daugiau skaitydavo, bet tai priklauso ir nuo mokytojų, ir nuo šeimos – jei niekas neskatins, tai ir neskaitys. Vesti į knygų pasaulį gali ir turėtų ir tėvai.
„Kai skaito kartu visa šeima – tai labai puiku. Aš neatsimenu savęs be knygos. Tik su knyga ir tarp knygų, nes mano mama buvo bibliotekininkė. Išmokau iš jos atpažinti tą gėrį, kurį skleidžia knyga. Pirmiausia mama ragino skaityti pasakas, paskui, 5-6 klasėje, jau skaičiau rimtas knygas, kurių tikrąją prasmę vargu ar tada supratau. Paskui mama pamatė, ką padariusi: kad aš nieko daugiau daryti nenorėjau, net pamokų ruošti – aš ryte rijau knygas“, – prisiminė Vilija.
Ir namie nemažą, daugiausia lietuvių autorių, biblioteką sukaupusi mokytoja teigia, kad sunku būtų pasakyti, kokia knyga geriausia: „Kiekviena yra savitas atskiras pasaulis. Ir vis dėlto – aš žaviuosi Granausku. Perkaičiau jo viską, o „Gyvenimas po klevu“ man viena geriausių, išmintį teikianti knyga. Man patinka Radzevičius, visada žavėjausi Juozo Baltušio „Sakme apie Juzą“ – ar jūs skaitėt, kokia ten kalba! Esu įsitikinusi, kad tokios kalbos niekur kitur neskaičiau. Dabar jis patrauktas į šoną, bet atmetus viską, kas netinka šiems laikams, ten yra kalba – kaip literatūros kūrybos įrankis.“
Mokytoja V. Bartusevičienė į Jurbarko viešąją biblioteką eina ne tik knygų – ji bendradarbiauja su bibliotekininkėmis, rengia literatūrinius renginius su savo mokiniais. O dar ta biblioteka Vilijai artima dėl mamos Genovaitės Andriuškevičienės, dirbusios direktore, brangi dėl tų knygų, tarp kurių ir su kuriomis buvo jos abi – mama ir dukra.
O dėl knygos likimo lituanistė ir aktyvi skaitytoja nenuogąstauja: „Aš ne prieš elektronines knygas. Per pamokas mokiniai išsitraukia telefonus ir juose skaito. Mokinys telefone turi kūrinį, jis turi elektroninę skaityklę – kiekvienas pasirenka, kokios formos knygą skaityti, esmės tai nekeičia.“
Danutė Karopčikienė
