Didžioji savaitė baigiasi, sulaukėme šventų Velykų! Tai didžiausio džiaugsmo šventė – pirmiausia krikščionims, švenčiantiems Dievo sūnaus pergalę prieš mirtį, ir visiems, kurių gyvenimus gaivina vėl sugrįžusi saulė ir pavasaris.
Džiaugsmą didina šventės laukimas. Krikščionys Velykų laukia septynias gavėnios savaites ir ruošiasi Kristaus prisikėlimui. Paskutinė – Didžioji savaitė, per kurią Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją, prasidėjo Verbų sekmadieniu.
Verbas ypač puošniai šventė juodaitiškiai, nešini kadagio šakelėmis atėję į šv. Mišias Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčion. Visi gėrėjosi ir stebėjosi skliautą remiančia verba, kurią surišo ir bažnyčią papuošė Ramunė Kazokienė.
Pakilus laukimas
Juodaitiškė R. Kazokienė šiemet išgyveno itin pakilų Velykų laukimo laiką, nes džiaugsmo tuo daugiau, kai rūpiniesi ne tik savimi. Artėjant didžiajai šventei moteris sumanė padaryti ką nors įspūdingo, kad suteiktų džiaugsmo ne tik trims savo sūnums – Beniui, edvardui ir Skirmantui, bet ir visiems juodaitiškiams.
Nes Ramunė dėkinga bendruomenei, kad palankiai įvertino jos kūrybą, o labiausiai bendruomenės pirmininkei, kad pastebėjusi meninę gyslelę ištempė į viešumą, surengė jau dvi jos darbų parodas.
Sugalvojo juodaitiškė surišti verbą – ir ne bet kokią!
„Niekad nebuvau rišusi verbų, tokios verbos ir nėra šio krašto – čia žmonės į bažnyčią nešasi kadagio šakelę. Ir niekur nesimokiau, tik internete pažiūrėjau, kaip daroma. Bet nieko ten sudėtingo – dedi augaliukus vieną ant kito ir riši“, – pasakojo didžiulę – beveik 12 metrų aukščio! – verbą surišusi moteris.
Ramunės verba išėjo tikrai rekordinė – dviem rankom neapimama, 11,4 metro aukščio, tokios Lietuvoje dar niekas nėra surišęs. Ir labai graži – kruopščiai, skoningai ir meniškai padaryta.
Beregint apie didžiąją verbą pasklido garsas – filmuoti atvažiavo LRT televizija, reportažus rengė radijas, rašė respublikinė spauda.
Dabar vyksta rekordo registravimo procedūra. Tam ryžosi bendruomenės pirmininkė Violeta Andrikaitienė – o kodėl gi nepareklamuoti Juodaičių bei kūrybingosios Ramunės.
Violeta pasirūpino tiksliai išmatuoti verbą, ją nufilmuoti. „Pasverti tokios milžinės nėra kaip. Manėme, kad sveria apie 50 kilogramų, bet kai keturiese nešėme ją į bažnyčią, nusprendėme, kad yra bent dvidešimčia kilogramų sunkesnė“, – sakė bendruomenės pirmininkė. Ji siunčia nuotraukas ir bendrauja su rekordus fiksuojančia agentūra „Factum“, nes jos atstovai atvykti į Juodaičius nepanoro.
Bažnyčioje netilpo
Tačiau ar kas sugebėtų užregistruoti visus o! ir oho!, kuriais prasiveržia nuostaba ir susižavėjimas išvydus gražuolę verbą?
Nuostabą kelia ne tik pati verba, bet ir tai, kad Ramunė iš anksto nesiruošė ir smilgų nedžiovino – visi į verbą surišti augalai surinkti laukuose šį besniegį vasarį.
„Aš per mėnesį ir surinkau, ir išdžiovinau, ką reikėjo dar padžiovinti, ir padažiau, nes kai kurie jau buvo perdžiūvę, seni. Dirbau bendruomenės namų salėje, nežinau, kur kitur būtų galima“, – pasakojo moteris.
Spalvas ji parinko švelnias, žemiškas – tokiomis žydi lietuviškos pievos.
Didžiulei verbai rišti reikėjo didelės patalpos. „Ir dar reikėjo pamatyti, kokiomis sąlygomis ji dirbo, pasiguldžiusi ant kėdžių žalio alksnio kamieną. Ramunė aukšta, jai teko daug lenktis, o iš apačios rišo ir atsigulusi. Tokio darbštumo žmogus – pasaka!“ – atsigėrėti negalėjo bendruomenės pirmininkė Violeta. Už tą žalią alksnį jos abi gavo pylos nuo Juodaičių vyrų – jei būtų žinoję kam, būtų davę sausos eglės kamieną.
Kai Ramunė baigė rišti, didžiulę verbą ant rankų paėmė Juodaičių pagrindinės mokyklos jaunieji šauliai. Pirmiausia verba buvo pastatyta bendruomenės namų kieme, neilgai ten pastovėjusi nunešta į Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią.
Bet po bažnyčios skliautais aukštoji verba netilpo, teko ją patrumpinti.
Būti vienybėje
Pašventinęs parapijiečių atsineštas verbas klebonas kun. Žygintas Veselka atkreipė žmonių dėmesį ir į didžiąją verbą. „Šiandien bažnyčioje matome nepaprastą verbą. Ji padaryta iš įvairiausių augalėlių, bet surišti apie vieną kamieną jie tapo vieniu. Taip ir mes – būkime su Kristumi, tegul Jis būna mūsų kamienas“, – sakė klebonas ir ragino žmones būti vienybėje – su savimi, su kitais ir su Dievu.
Verbų, arba Viešpaties kančios, sekmadienis sujungia Kristaus karališkąjį triumfą ir jo kančią, kelia visais laikais žmogų kankinantį klausimą: kaip suderinti Kristaus kančią ir Jo dievišką galią daryti stebuklus?
„Šios dienos evangelijoje atsiskleidžia mūsų žmogiškasis trapumas, mūsų negalios, mūsų susiskaldymas ir tikėjimo trūkumas! Mes sakome: jie nukankino Dievo sūnų. Jie buvo nuodėmingi žmonės. Ir mes savo nuodėmėmis kasdien kalame Kristų prie kryžiaus. Tik turėdami tvirtą tikėjimą mes galime suprasti Jėzaus Kristaus kančios prasmę. Jam nerūpėjo Jo nei dieviškoji, nei žmogiškoji prigimtis, bet rūpėjome mes – aš, tu, jis, visi čia susirinkusieji. Jėzus save sujungia su žmonėmis, tampa į mus panašus, užsideda sau ant pečių mūsų nuodėmių kalną ir nueina su juo ant kryžiaus, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą. Be Jeruzalės, be Alyvų kalno, be Jėzaus kančios suvokimo mes neturėsime tvirto tikėjimo – ir komunija mums bus tik duonos paplotėlis, ir aukos vynas, tik paprastas gėrimas“, – homilijoje parapijiečiams kalbėjo kunigas Ž. Veselka.
Velykų šventimas, prasidėjęs Didįjį Ketvirtadienį, einant kryžiaus keliu ir minint Viešpaties nukryžiavimą ir mirtį, šįvakar pasieks kulminaciją – nusileidus saulei švęsime Velyknaktį. Bažnyčias užlies žvakių ugnelės, kad jų šviesoje pamatytume savo kaltes ir išvystume tikrąją šviesą.
Su Naujojo Testamento žinia apie prisikėlimą bažnyčias ir širdis užlies džiaugsmingasis „Aleliuja!“, sugaus vargonai, sutilindžiuos varpai – nes Kristus prisikėlė! Atverkime langus saulei, atlapokime širdis meilei – įsileiskime į namus ir į sielas pavasarį.
Danutė KAROPČIKIENĖ
