Birželio 4 d. paminėta Jurbarko žmonių su proto negalia dienos centro 15-os metų sukaktis. Sulaukta daugybės svečių ir sveikinimų, centro lankytojai dalyvavo meninėje-kūrybinėje veikloje, o darbuotojai konferencijoje dalijosi patirtimi apie negalią turinčių žmonių gebėjimų ir savarankiškumo ugdymą.
Prieš 15 metų sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis” Jurbarko skyriaus pirmininkės Reginos Andriuškienės iniciatyva ir pastangomis įsteigtas sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras Vydūno gatvėje, viename iš ligoninei priklausiusių pastatų. Dešimtims psichinės negalios žmonių centras tapo jaukiais ir saugiais namais. Juose jie ir sutiko savo svečius – kiekvieną pasveikino neapsakomo nuoširdumo šypsenomis ir džiaugsmingai apkabino visus – pažįstamus ir pirmąkart matomus.
Iš Šakių, Gelgaudiškio, Telšių, Vilniaus panašaus profilio įstaigų suvažiavo gausus būrys draugų, atvyko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė bei Jurbarko rajono naujoji valdžia. Šventės pradžią skelbė dūdų orkestras – Vinco Almino vadovaujamas Smalininkų TVM „Vingis”, kurio muzikantais yra ir gražus būrelis Specialiojo ugdymo skyriaus auklėtinių.
Šių metų pradžioje sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras pakeitė statusą ir pavadinimą – jis tapo rajono tarybos nutarimu įsteigtos viešosios įstaigos „Jurbarko socialinės paslaugos” dalimi, neįgaliųjų dienos centru. Įstaigos direktorė Audronė Balčiūnienė pasveikino visus su švente ir vaikus (taip įprastai vadinami centro lankytojai) pakvietė į kūrybines dirbtuves, o socialinius darbuotojus – į konferenciją.
Vertinti sugebėjimus, ne negalią
Konferencijoje kalbėta ir diskutuota apie svarbiausias kryptis vystant paslaugas proto negalios asmenims.
Rita Grybienė, Smalininkų TVM Specialiojo ugdymo skyriaus vedėja, pristatė socialinių įgūdžių programą, skirtą didelių specialiojo ugdymosi poreikių asmenims. Trejų metų programą sudaro bendrasis ir darbinis ugdymas. „Mokome to, ko reikia savarankiškame gyvenime, rengiame dirbti pagalbiniais darbininkais”, – sakė R. Grybienė, bet ir pripažino, kad ugdytinių ateitis nėra užtikrinta – nors kaip pagalbiniai darbininkai jie vertinami, bet ar baigę mokyklą turės darbo ir galės užsidirbti, nežinia.
„Ąžuoliuko” mokyklos direktorės Nijolės Giedrutės Blažaitienės nežinia nekamuoja – šventėje ji sutiko buvusius mokyklos ugdytinius ir nudžiugo, kad jie linksmi ir besišypsantys. „Ąžuoliuke” 1991 m. įsteigta neįgalių vaikų grupė, po trejų metų – ir specialioji lavinamoji klasė. Dabar tokios klasės jau yra dvi, nes neįgalius vaikus auginantys tėvai suvokia jų ugdymo prasmę. Gera yra tai, kad neįgalūs ugdytiniai turi galimybę dalyvauti visose veiklose kartu su visais „Ąžuoliuko” mokyklos vaikais – bendravimo poreikis visiems vienodai svarbus.
Įdomų pranešimą atvežė Vilniaus neįgaliųjų dienos centro „Šviesa” direktorė Jūratė Tamašauskienė. Vilniuje yra 7 dienos centrai, o „Šviesa” veikia jau 24 metus ir priima 75 lankytojus.
Kartu su centro lankytoja Justina papasakojusi apie įdomią centro veiklą ir parodžiusi gražius neįgaliųjų darbelius, J. Tamašauskienė, naudodamasi proga būti išgirsta ministerijos atstovės ir rajono valdininkų, kalbėjo apie tai, kas rūpi visiems Lietuvoje veikiantiems neįgaliųjų dienos centrams.
„Kodėl pirmiausia matome tų žmonių negalią, o ne galias?” – klausė viešnia ir teigė, kad dienos centruose dirbantys specialistai sugeba pamatyti neįgaliųjų sugebėjimus ir juos stiprinti.
Užimtumas – svarbiausias kiekvieno žmogaus poreikis. Centrai nuėjo meninės raiškos keliu, o neįgaliųjų pagaminti suvenyrai ir rankdarbiai kartais perkami tik iš gailesčio ir noro paremti. Pasak J. Tamašauskienės, negalios žmonės išmokyti vieno konkretaus veiksmo gali dirbti naudingą darbą: rūšiuoti, pakuoti, tvarkyti aplinką, restauruoti baldus ir kt. – tokia praktika įprasta daugelyje užsienio šalių.
„Dar mokykloje tie žmonės turi būti rengiami konkrečiai darbo vietai”, – sakė J. Tamašauskienė ir pabrėžė, kad valstybė turėtų sukurti tokią sistemą, kad neįgalus žmogus būtų ne tik saugaus ir priimtas į visuomenę, bet ir vertingas dėl to, ką sugeba.
VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos” vyriausioji socialinė darbuotoja Monika Kornikienė kalbėjo apie sumanius sprendimus ugdant negalios žmones. Daug sumanumo ir kantrybės prireikia ugdant elementarius socialinius įgūdžius, bet tai anaiptol ne viskas – dienos centro lankytojai moka paruošti sveikuoliškų vaišių, važiuoja į ekskursijas, vaidina – pernai savo spektaklį rodė festivalyje Minske.
Pertvarka – dėl gerovės?
Džiaugsmą, kad neįgalieji gali įsitraukti į visuomenišką gyvenimą dėka specialių institucijų ir jose dirbančių specialistų, prislopino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė. Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus specialistė Neringa Česnulaitė supažindino su Lietuvoje jau pradėta institucinės globos pertvarka, kuri vykdoma pagal tarptautinius ir nacionalinius dokumentus, o jos tikslas – kad visoms asmenų grupėms būtų gera gyventi.
Pertvarka apims be tėvų globos likusius vaikus bei neįgaliuosius ir jų šeimų narius. Jos esmė – pereiti nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų. Dabartiniame, pirmajame, etape kuriamos sąlygos sistemai pertvarkyti, o 2020 m. jau viskas turi būti pertvarkyta.
Pirmiausia bus pertvarkytos atrinktos įstaigos, Tauragės apskrityje tokios yra Viešvilės vaikų globos namai ir Adakavo socialinės globos namai Tauragės rajone.
„Nors jūsų centras projekte nedalyvauja, bet jis labai svarbus, nes numatytas visų institucijų, žinybų ir sektorių bendradarbiavimas”, – sakė N. Česnulaitė. Taip pat ji pabrėžė, kad labai svarbu apie pertvarką informuoti ir šviesti visuomenę, keisti jos požiūrį.
Nors ministerijos atstovė teigė, kad Lietuva nėra nei pirmoji, nei vienintelė šalis, užsimojusi globotinius atiduoti šeimoms ir bendruomenėms, o pertvarką „turime suprasti kaip kokybinį šuolį”, kažin ar įtikino sutrikusio intelekto žmones globojančius specialistus.
Reformos gąsdina
Bendrijos „Viltis” pirmininkė R. Andriuškienė neabejojo, kad tokia pertvarka sutrikusio intelekto žmones kėsinamasi išvaryti iš sunkiai kurto ir jiems namais tapusio centro, vėl uždaryti namuose, atimti galimybę būti savarankiškiems ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras buvo kuriamas kaip ugdymo „Ąžuoliuke” tęstinumas. „Tie vaikai jau buvo daug ko išmokę – pavalgyti, pirmą raidę, bendrauti, o turėjo vėl sugrįžti į namus”, – sakė R. Andriuškienė, pati auginanti neįgalią dukrą. Moteris nepamiršo, kiek patyrė nuoskaudų ir nesupratimo iš rajono valdžios ir politikų, kiek reikėjo įdėti darbo ir pinigų, kad apleistas ligoninės pastatas taptų jaukiu darbo centru ir sutrikusio intelekto žmonių gyvenimo namais.
Konferenciją apibendrinusi Jurbarko r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva, R. Andriuškienės paminėta kaip viena iš nedaugelio nuo pat pradžių rėmusi centro kūrimą, irgi teigė, kad darbo centras buvo galimybė neįgaliesiems išeiti į viešumą, turėti savo namus, ir šiuo atveju institucijos yra būtinos.
Po šių metų pradžioje įvykdytos rajono socialinių įstaigų reformos darbo centre, dabar vadinamame dienos centru, kaip ir niekas nepasikeitė – jį lanko apie 20 žmonių su proto negalia, 11 gyvena globos namuose. Šventės dieną jie kartu su savo svečiais spalvino akmenėlius ir išdėliojo pievelėje skaičių 15, džiaugėsi ir linksminosi su folkloro ansambliu „Šebukai” ir Valdo Žemaičio kapela. Šventės sėkmę lėmė nuoširdžiai dirbantis darbuotojų kolektyvas, talkino jaunieji savanoriai, prisidėjo būrys rėmėjų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė perdavė ministrės Algimantos Pabedinskienės padėką bendrijos „Viltis” pirmininkei R. Andriuškienei. Jurbarko r. meras Skirmantas Mockevičius įteikė savivaldybės padėką dienos centro įkūrėjai ir ilgametei jos vadovei.
Jei valdininkų dalijami įrėminti raštai ką nors reiškia, galgi neišsipildys R. Andriuškienės nuogąstavimai?
Danutė KAROPČIKIENĖ
