Pavasaris traukte traukia į gamtą – pamankštinti aptingusį kūną, įkvėpti gaivaus oro, paganyti akis po žalumą. Pasivaikščiojimas po mišką su botanikais, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistais Asta ir Vytautu Useliais – ne tik malonus, bet ir nepaprastai informatyvus.
Žydi bukas ir ąžuolas
Išeiname Viešvilės gamtiniu pažintiniu taku – prieš keletą metų jį įrengė Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras ir pasivaikščioti juo mėgsta ne tik viešviliečiai. Pavasaris džiugina ir stebina daugybe žalių atspalvių – kiekvienas medis, krūmas, kiekviena žolė turi savo. Paskui žalia suvienodėja – ir gamtoje, ir mūsų su jos spalvomis jau apsipratusiose akyse.
Lapus jau skleidžia bukas, kai visai sulapos – neprasiskverbs nė saulės spindulys. Bukyne neauga žolė, tik iš po storos lapų paklotės kur ne kur kyšo įspūdingi bukų daigeliai. „Bet jie neužaugs – niekada neužauga, nes jiems čia per tamsu, o paklotė labai stora“, – sako botanikas Vytautas ir tiesia pačiupinėti pernykštį buko lapą. Jis odiškas, tvirtas, ilgai nesupūva. Rudenį jie nusidažo visokiom spalvom ir, pasak Astos, jais labai tinka mulčiuoti rododendrus.
Bukas – nelietuviškas medis, atvežtas vokiečių, ko gero, daug kam ir nepažįstamas. Atpažinti galima ir pagal lapus – jų kraštai plaukuoti, arba, kaip taikliai palygino Vytautas, su blakstienomis.
Miško pakraštyje, kur daugiau saulės, storakamienis išsikerojęs bukas žydi. Žiedai – neįspūdingi pūkuotukai, bet rudenį jie subrandina riešutus. Jų gvildas švelniai spygliuotas, o išgliaudęs randi 2-4 riešutėlius. Juos mėgsta kirmėlės, paukščiai ir pelės, bet ir Asta spėja jų pasirinkti ir vaišina savo svečius ir į rezervatą atvykstančias ekskursijas.
Žydėti dar tik pradeda varpotoji medlieva, neretai vadinama karintu. Iš Šiaurės Amerikos ją, pasak Astos, galbūt kas nors atvežė dėl saldžių skanių uogų, kurios dar ir stiprina kraujagysles bei gerina širdies veiklą. Platanlapiai klevai, raudonieji ąžuolai – šioje gamtos pažintinio tako vietoje daug augalų-atėjūnų, ir visi žydi. Tačiau botanikai Useliai dažnai nustebina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius parodę jiems paprastojo ąžuolo žiedus – mažai kas žino, kad ir šie girių galiūnai žydi!
„O gegužę ant ąžuolų auga geltonpintė – valgomas ir, kol jaunas, labai skanus grybas“, – sako Asta ir, ko gero, nustebina ne vieną, manantį, kad pavasarį renkami tik bobausiai. Beje, bobausiai irgi būna dvejopi: tamseni, augantys kirtavietėse ir sausuose pušynuose, vadinami valgomaisiais, kiti mėgsta derlingesnį dirvožemį, yra šviesesni ir vadinami didžiaisiais – irgi valgomi.
Miškas be žmogaus
Kai grindiniu, kurį suklojo tie patys bukus sodinę vokiečių miškininkai, pro Apšriūtų kalną prieiname Viešvilės upelį, biologai pataria palyginti vaizdą abipus keliuko. Dar pasivaikščiojimo pradžioje klausiau jų, kuo skiriasi rezervato miškas nuo to, į kurį drąsiai galime eiti kiekvienas.
Beveik neabejoju, kad dauguma miško mėgėjų pasuktų į kairę ne tik dėl dešinėje kabančio rezervate lankytis draudžiančio ženklo. Rezervato miškas neatrodo gražus: chaotiškai suvirtę medžiai, styrantys stuobriai – matyti, kad jau seniai žmogus čia neprikišo nė piršto.
Tačiau rezervato vyriausiasis ekologas V. Uselis teigia kitaip. „Rezervatas įsteigtas tik 1991 metais ir žmogaus veikla čia dar labai ryški. Natūralus miškas nebūna toks tankus, bet žmogus sodina tankų, nes kitoks jam nevertingas. Kol šis miškas pats savaime išsiretins, išsivalys, praeis dar kokie 200 metų. Čia visko privirtę, bet tai reikalinga biologinei įvairovei, nes kol medis supūva, jame gyvena daugybė įvairių organizmų“, – sako Vytautas ir pasilenkia iš arčiau apžiūrėti jau gerokai patrūnijusį kažkada buvusios galingos eglės kamieną.
„Eglėms šioje vietoje per skurdus dirvožemis, o pušims per tamsu – jos mėgsta šviesą. Bet ant samanos nukritusi pušies sėkla neišdygs, užtat gerai dygsta dirvonuose ir išdegusiuose miškų plotuose. Žmonėse susiformavęs stereotipas, kad ugnis yra tik blogis. Miško gaisras yra galimybė gamtai atsinaujinti, pradėti naują ciklą, bet žmogus mano geriau žinąs, ko reikia gamtai“, – pasakoja V. Uselis – botanikas, augalų bendrijų, arba genetinių buveinių, specialistas.
Žinoma, dėl gamtos atsinaujinimo gamtininkai miškų nepadeginėja, viskas vyksta natūraliai. Useliai prisimena, kaip rezervate degė pušynas, tai buvo 1994-aisiais – pirmąją Astos darbo rezervate vasarą. Nežinia, kodėl kilo gaisras – gal žaibas trenkė į sutrešusią pušį, ji ilgai ruseno, kol uždegė mišką.
Natūraliai besiformuojančio miško chaose netrunki pastebėti grožį: seniai išvirtusios eglės šaknys, išplautos lietaus, atrodo tarsi įmantrus ažūras, apkraštuotas tokių pat ažūriškų žolynų, o šio „mezginio“ pačiame viduryje pražydęs raudonas žiedelis. Gamtos sukurta!
Asta nuskuba prie dar neseniai išvirtusios eglės – gal pamatys įspūdingų kerpių, nes kol medis auga, viršutinių šakų neapžiūrėsi. Sename miške gali pamatyti nuo šakų nutįsusią barzdotąją kerpę – kuo ilgesnė barzda, tuo senesnis miškas.
Daugiau kaip 3 tūkstančių hektarų ploto teritoriją Asta ir Vytautas pažįsta kaip savo kiemą, ne kartą yra išvaikščioję po pėdą stebėdami ir skaičiuodami Europos mastu saugomas rūšis, nes Viešvilės rezervatas priklauso Europos saugomų teritorijų tinklui NATURA 2000. Praėjusį mėnesį jie skaičiavo šilagėles. „Mums nereikėjo apvaikščioti viso rezervato – žinome, kur jos auga ir kur galėtų augti. Deja, šiemet beradome tik du žydinčius kerelius, nors prieš keletą metų suskaičiavome 29. Pakelėse beradome tik duobes – žmonės augalus išsikasė“, – apgailestauja gamtininkai.
Ir naudingi, ir nuodingi
Nyksta ne tik šilagėlės. Rūgščiame spygliuočių miško dirvožemyje nepalankios sąlygos augti smiltyniniam gvazdikui, miltinei meškauogei, pušyninei gelteklei, skėtinei marenikei. Tačiau biologai pastebi jų pakelėse, kur dėl šiukšlinimo (!) dirvožemis šarmingesnis.
Betgi eilinis gamtos mėgėjas tų nykstančių augalų nė nepažįsta. Puikiai žinome tik pakalnutę, kurią aplinkosaugininkai liepia globoti. Bet Vytautas mano, kad su pakalnute perlenkta – jos dauginasi labai greitai ir prisiskynęs puokštelę sau, kažin ar pakenksi gamtai. Pakenkia nebent plėšiantys glėbiais ir nešantys į turgų.
Pakalnutės gražios, bet jų uogos nuodingos. Šlapiose vietose auga nuodingoji nuokana. Labai nuodingas anksti pavasarį, kai dar niekas nelapoja, rožiniais žiedais pražystantis žalčialunkis. Jis, kaip ir pakalnutė, karklavijas, subrandina uogas – ryškai raudonos spalvos, tarsi perspėjančias: neskinti, neragauti! Nors raudonos ir žemuogės. Raudonuogio šeivamedžio uogos labai nuodingos, o juodauogio – atvirkščiai – naudingos. Gamtoje daug paslapčių.
Ragaujame karčiosios kartenės lapelį – skonis kaip krienų. Sulinkęs kaip klaustukas kyšo papartis šakys. „Jauni šio paparčio ūgliai valgomi – esame virę. Pagardinau pomidorų padažu ir spirgučiais, bet nusprendėme, kad skanu galbūt būtų tik bado atveju“, – pasakoja Asta. Į saują ji susiskina kiaulpienės, dilgėlės, žemuogės lapą ir atsitūpusi prie Viešvilės upelio nusilaužia vandeninės mėtos šakelę – kad arbata kvepėtų. Čia pat pražydusi upelio slėnio puošmena – spalvą keičiantis pavasarinis pelėžirnis.
Išeidami iš miškelio dar kartą užverčiame galvas – gal iš uokso kyštels galvą pelėda lututė, kokia pavaizduota Viešvilės rezervato emblemoje. Senos pušies (jai 150 metų!) storame kamiene daugybė uoksų – tai juodosios meletos darbas. Ji kasmet „statosi“ sau naujus namus, o senuosiuose uoksuose įsikuria lututės, uldukai, naminės pelėdos. Lututės neišvystame, tik danguje ratus sukantį vanagą. „Ką blogo žmogus gali padaryti rezervate? Štai pabaidėme kokį paukštį, o vanagas iš aukštybių jį pamatė ir sudraskys“, – Vytautas aiškina, kodėl į rezervatą gamtos mėgėjai neįleidžiami. Už poros žingsnių pastebėjusi plunksnų Asta konstatuoja: „Kėkštas. Kas jį, tokį gudrų, sudraskė? Nes vos įeini į mišką, kėkštas ima čerkšti, visus įspėdamas apie pavojų.“
Reikia priprasti, kad natūralios gamtos chaose pamatytum begalinį grožį. Ir reikia pažinti, kad mylėtum ir netrukdytum gamtai gyventi savo ritmu savo gyvenimą.
Danutė Karopčikienė
