Vasario 27 d. Jurbarke paskaitą apie lazerius skaitė fizikas doc. dr. Andrius Melninkaitis. Nors jaunasis mokslininkas yra jurbarkietis, į savo jaunystės miestą atvažiuoja nedažnai. Tad pasisekė visiems, kurie tą vasario popietę atėjo į biblioteką: paskaita buvo įdomi ir besidomintiems fizika, ir tik atėjusiems pasmalsauti, kokie gi tie visame pasaulyje garsūs lietuviški lazeriai ir jų kūrėjai.
Andrius Melninkaitis yra Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros docentas, Lazerinių tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. Dabar – dar ir aukštųjų technologijų įmonės „Lidaris“ direktorius. Skaityti paskaitų ir mokslinių pranešimų jį kviečia Europos, Amerikos ir Azijos universitetai. Pasak paties mokslininko, dabar dėl laiko stokos tenka rinktis ne kur važiuoti, bet kur nevažiuoti.
Tačiau pakviestas Jurbarko viešosios bibliotekos A. Melninkaitis neatsisakė atvykti į gimtąjį miestą. Ir netgi sutiko būti bibliotekos globėju – t. y. atsiliepė į nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos sugalvotą iniciatyvą „Atrask vaikystės biblioteką“, kurios esmė – pakviesti žinomus žmones tapti bibliotekų globėjais ir praturtinti jas įvairiomis veiklomis. Taigi jurbarkiečiai gali tikėtis ir daugiau įdomių susitikimų su kraštiečiu lazerių specialistu.
Į Jurbarką mokslininkas atvyko su žmona Agniete ir pusantrų metų dvyniais Aisčiu ir Aurelijumi – po paskaitos dar rengėsi seneliams Danutei ir Algiui Melninkaičiams parodyti anūkus. Po kelionės iš Vilniaus Agnietė valgydino praalkusius sūnus ir prižiūrėjo, kad „mažieji mokslininkai“ per daug neprieksperimentuotų bibliotekos virtuvėlėje, o Andrius „Šviesos“ skaitytojams papasakojo, kaip tapo lazerių specialistu, ir prisiminė Jurbarke prabėgusius mokyklinius metus.
„Žinau Jurbarko „Šviesą“. O mano darbas irgi visą laiką su šviesa, ir paskaita bus apie šviesą“, – sakė mokslininkas.
Vilniaus universitete baigęs fizikos bakalauro studijas A. Melninkaitis studijavo Vokietijoje, Hanoveryje, praktikavosi Hanoverio lazerių centre, 2008 m. Vilniaus universitete baigė doktorantūros studijas. Stažavosi Prancūzijoje, Frenelio institute.
Ar mokydamasis Jurbarko I vidurinėje mokykloje, kuri dabar yra Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija, svajojote tapti mokslininku?
Neplanavau ir nesvajojau. Bet įstojau į „Fotoną“ – buvo ir dabar tebėra tokia neakivaizdinė jaunųjų fizikų mokykla prie Šiaulių universiteto. Teko nuvažiuoti į „Fotono“ stovyklą – buvo įdomu. Panašią mokyklą – „Olimpą“ turi ir Vilniaus universitetas, ją renkasi motyvuotas jaunimas. Tarp kitko, ir į mūsų VU Lazerinių tyrimų centrą dažnai atvažiuoja mokinių ekskursijos. Tad jei planuojate užsukti į Vilnių, kviečiame aplankyti ir Lazerių centrą – parodysim laboratorijas, papasakosim, ką čia veikiam – tai įdomu ir reikalinga ypač tiems, kurie ruošiasi studijuoti. Buvo ir iš Jurbarko atvažiavę moksleivių, bet gal tik kokį kartą. Neseniai pagal bendrą projektą su „Sėkmės mokykla“ visą savaitę turėjome praktikantą iš vienos Vilniaus mokyklos. Taigi, universitete vyksta ir neformalus moksleivių ugdymas.
Prisimenant savo mokyklos laikus, tai irgi pasitaikydavo visko: ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Man tikriausiai pasisekė, kad patyčios mūsų klasėje nebuvo norma. Mes buvome tiksliukų klasė, gana draugiška – tad apie 12b liko tik geri prisiminimai. Mūsų auklėtoja buvo Danutė Grikšienė, ji skirdavo mums daug dėmesio, stengėsi, kad būtume geresni ir nepadarytume klaidų renkantis gyvenimo kelią. Mano fizikos mokytoja buvo Lilija Morlencienė – irgi labai šauni moteris ir puiki mokytoja, mano klasiokės mama. Pas ją buvo galima ateiti pasitarti, daug kartų esu buvęs pas ją ir po mokyklos baigimo, ji buvo atvažiavusi ir į mano disertacijos gynimą. Taip pat gerai pamenu, kaip informatikos mokytoja Rasa Greičiūtė leisdavo po pamokų naudotis mokyklos kompiuteriais ir pirmuoju internetu. Ji padėjo gerus programavimo pagrindus, kurie vėliau universitete labai pravertė. Dabar studentams pats vedu kompiuterių taikymo pratybas.
Buvo ir daugiau gerų mokytojų, kuriems esu dėkingas. Labai pagarbiai žiūriu į žmones, kurie dirba mokyklose – jie daro šventą darbą.
Turbūt mokėtės labai rimtai?
Ne, visiškai ne. Mokykloje nebuvau nei pirmūnas, nei koks nors išskirtinis. Tik paskutinėse klasėse pradėjau labai stengtis, nes supratau, kad noriu į universitetą.
Dabar jau žinau, kad esmė – ne išskirtiniai gabumai, bet motyvacija ir darbas. Mane motyvavo „Fotono“ stovyklos. Be to, gal po 10 klasės teko šiek tiek padirbėti fizinio darbo, tada supratau, kad labiau noriu dirbti ne fizinį darbą. Taigi, pirma – motyvacija, o paskui rezultatai. Manau, kad nebūna taip, kad žmogus daug mokosi be jokio tikslo.
Kokia yra mokslininko darbo diena?
Mokslininkas gamina naujas žinias. Ekonominiais terminais tariant, iš pinigų daro žinias. Vieni gamina teorines žinias, kiti – eksperimentuoja laboratorijose, t. y. patvirtina arba paneigia teorijas. Aš esu labiau eksperimentatorius. Turiu savo laboratoriją ir ten dirbu kartu su kolegomis, nes vienas moksle nieko nepadarysi. Moksle neįmanoma dirbti užsidarius. Reikia daug skaityti, bendrauti, reikia žinoti, kas pasaulyje jau pasiekta, o kas dar nepadaryta. Mokslininkai dirba komandose – rašo projektus, susigalvoja kažkokius eksperimentus, dirba su verslo įmonėmis, kurioms nuolat reikia naujų žinių ir eksperimentais patvirtintų naujovių. Kai žinios sukuriamos, rašomi moksliniai straipsniai.
Ar tai, ką darote, turi praktinį pritaikymą?
Yra visokių požiūrių. Mes stengiamės, kad mokslinių eksperimentų rezultatai būtų pritaikomi praktikoje. Konkrečiai aš stengiuosi, kad mokslas nebūtų savanaudiškas. Būna ir tokių idėjų, kurios ne visada iš pat pradžių turi praktinį pritaikymą, pavyzdžiui, kuriami lazeriai, kurių panaudojimas dar nežinomas. Tai fundamentiniai tyrimai, jie atliekami pirmiausia. Paskui – taikomieji: galvojama, kur tai pritaikyti. Aš dažniausiai ir dirbu šioje dalyje – galvoju, kur pritaikyti. Bet dirbu ir fundamentinių tyrimų srityje.
Ar dažnai atvažiuojate į Jurbarką?
Porą kartų per metus – tai tikrai. Nors čia gyvena tėvai, dažniau atvažiuoti sudėtinga – dabar jau tenka derinti ne kur važiuoti, o kur nevažiuoti. Vykdome tarptautinius projektus, į mūsų Lazerių centrą atvažiuoja daug užsienio mokslininkų, ir mes vykstame į užsienį. Neseniai buvau Šanchajuje, o balandį kartu su žmona vyksime mėnesiui į Marselį – aš dirbsiu, o Agnietė su vaikais važiuos prie jūros. Vėliau šiais metais numatytos kelionės į Paryžių, Miuncheną, į Boulderį Amerikoje.
Vaikus dabar daugiausia augina žmona, mums padeda ir jos mama, ir tetos, bet visi buitiniai reikalai daugiausia gula ant jos pečių. Jei ne Agnietė, mano karjera nebūtų tokia šviesi. Esu jai labai dėkingas.
Ar dažnai Jurbarke eidavot į biblioteką? Ką skaitote dabar?
Dažniau eidavau pas mamą, nes mama dirbo ir tebedirba bibliotekoje. Bet čia, naujojoje, esu pirmą kartą ir esu labai maloniai nustebintas, kad Jurbarkas turi tokią šiuolaikišką biblioteką – jaunimui yra kur susiburti.
Tuo metu, kai mokiausi Jurbarke, irgi buvo daug judėjimo, buvo daug jaunimo muzikinių grupių ir aš irgi vienoje grojau. Ta grupė vadinosi „Broliai“, kartu grojo Tomas Kasperaitis, Vytautas Simanavičius, Laurynas Lapė, Aurelijus Morlencas, vokalistės buvo Vilma Andrijaitytė ir Monika Neščedinaitė. Tai buvo labai smagūs laikai – daug paties jaunimo organizuojamų renginių, koncertų. Jaunimas burdavosi aplink muziką, bet ne vien aplink muziką. Geri prisiminimai iš tų laikų.
Dabar turim labai šaunią Vilniaus universiteto biblioteką Saulėtekyje. Ten kuriasi ir Saulėtekio technologijų parkas, bus sutraukta daug studijų, mokslo ir verslo – turėtų vykti daug vyksmo, ir ten labai dera ta naujoji biblioteka. Ji dirba visą parą, ten labai jauku, tylu, viskas įrengta pagal modernius standartus.
Grožinei literatūrai dabar lieka mažiau laiko. Dabar labai patinka knygos apie tai, kaip veikia visokios organizacijos. Su kolegomis įkūrėm įmonę, tenka jai vadovauti. Susidūrėme su daug visokių iššūkių, reikia per trumpą laiką išmokti, kaip veikia socialiniai dėsniai. Kolektyve vyksta visokie reiškiniai, ir nepriklausomai nuo to, ar tu juos žinai, ar ne. Reikia ir to mokytis – kaip dirbti su žmonėmis, su grupėmis, su projektais. Tokias knygas dabar ir skaitau.
Pokalbio pabaigoje lazerių mokslo atstovas dėkojo bibliotekininkėms, pakvietusioms jį į Jurbarką ir po paskaitos vaišinusiomis skaniais pyragais, o savo palinkėjimus skyrė jaunimui.
„Sugrįžti namo visada smagu. Norėčiau pasakyti, kad jaunimas nebijotų svajoti, kad daug galima padaryti, nesvarbu, iš kur tu esi ir kiek pinigų turi. Svarbu, kaip tu galvoji, kaip svajoji. Nereikia bijoti – labai daug žmonių iš mažų miestelių padarė stulbinančią karjerą, žinau labai gražių pavyzdžių. Tokie dalykai, kurie mokykloje atrodė labai svarbūs – socialinis statusas ar gražesni džinsai – pasidaro visiškai nesvarbūs. Ir kurie galvoja, kad išvažiavę į užsienį pabėgs nuo savęs, neteisūs – taip nėra. Esmė yra ne vieta, o kaip galvoji, kaip tiki. Jaunimui palinkėčiau daugiau pasitikėjimo. Ir nebijoti klausti. Anksčiau atrodė, kad jei užduosi „kvailą“ klausimą, ką apie tave pagalvos žmonės. Dabar galvoju, kad yra kaip tik atvirkščiai – klausti net ir paprastų dalykų, jei nežinai, yra garbinga“, – sakė geriausiu Vilniaus universiteto jaunuoju mokslininku 2012 m. pripažintas ir pasaulyje jau žinomas lazerių specialistas jurbarkietis A. Melninkaitis.
Danutė KAROPČIKIENĖ
