Daugelis tikriausiai nežino, kad į šventinius renginius Dainų slėnyje centriniu taku eidavo tiesiai per kunigaikščio Ilarijono Valčikovo rūmų holą, kuriame iškilmingai būdavo priiminėjami garbingi svečiai. Tuo šį rudenį įsitikino rūmų likučius atkasęs UAB „Kultūros vertybių paieška“ archeologas Pavelas Vutkinas.
Įgyvendinant tarptautinį projektą „Turizmo ir rekreacinės infrastruktūros plėtra atkuriant ir išsaugant miesto parkų istorinį-kultūrinį paveldą“ Jurbarko dvaro parke atliekami archeologiniai detalieji ir žvalgomieji tyrimai.
Penkias savaites Jurbarke dirbusi archeologo P. Vutkino kasinėtojų komanda projektuojamoje dviračių bei pasivaikščiojimų takų vietoje iškasė septyniolika šurfų ir didžiulę perkasą ten, kur bene šimtmetį stovėjo kunigaičio I. Vasilčikovo rūmai. Ilgas ir gražus ruduo padėjo kasinėtojams po centimetrą iš žemės atkovoti istorinių pastatų liekanas. Vedžiodamas palei atkastus rūmų sienų ir pamatų likučius P. Vutkinas pasakojo, kur koks pastatas stovėjo ir koks gyvenimas prieš du šimtmečius jame virė.
Maždaug 50 m ilgio ir 15 m pločio rūmai stovėjo centrinio tako gale priešais koloninius dvaro vartus. Keturios raudonų plytų kolonos puošė ir rūmų centrinį pastatą, rytinėje pusėje turėjusį atsikišusį keturkampį, o vakarinėje – apvalų rezolitą, pro kurio langus atsiverdavo nuostabus vaizdas į Mituvos upės slėnį. Iš abiejų pastato pusių buvo įėjimai su laipteliais, laiptų fragmentų rasta ir pastato šonuose, kur galėjo būti įrengti įėjimai tarnams.
Pietinė rūmų dalis greičiausiai turėjo ūkinės paskirties priestatą, kuriame galėjo būti įrengta skalbykla – atkastas vandens nuleidimo kanalas, dalis baltų grindų plytelių, vieta, kur tikriausiai stovėjo krosnis. Apie rūmų išorines sienas buvo išbetonuoti lietaus vandens nutekėjimo kanalėliai.
Gražiausia ir prabangiausia rūmų dalis buvo ovalus holas, kuriame kunigaikščio svita priiminėjo garbingus svečius. Atkasus nedidelį kultūrinį sluoksnį atsivėrė visas buvusio holo grožis, tik skersai jo einanti akmeninė siena, pasak archeologo, priklauso dar prieš I. Vasilčikovą toje pačioje vietoje stovėjusiems grafo Zubovo rūmams.
Šią savaitę dvarvietėje dirbantys kasinėtojai baigs nuvalyti radinius, kiekvienas jų bus nufotografuotas, išmatuotas ir užfiksuotas brėžiniuose. Ar dalis rūmų pastato likučių bus uždengti stiklu ir palikti eksponuoti, dar sprendžiama, tačiau archeologas P. Vutkinas tikina, jog rūmų fragmentai atnaujinamą parką paverstų dar patrauklesniu.
Atkasti ir antrojo neišlikusio dvaro pastato likučiai. Didžiulis, 44 m ilgio keturkampis pastatas rūmų pietinėje pusėje tikriausiai buvo ūkinės paskirties – rasta akmeninio grindinio fragmentų. Šio pastato pamatai kai kuriose vietose pagilinti iki 1,5 m, todėl, archeologo nuomone, pats savaime jis tikrai negalėjo sugriūti. „Tikriausiai ir šis pastatas buvo nugriautas tuo pat metu kaip ir centriniai rūmai, kurio plytos panaudotos Jurbarko ligoninei statyti“, – svarstė archeologas.
Arčiausiai plento iškastas šurfas kasinėtojams atvėrė dar vieną radinį – dvarvietės krosnį. Iš didelio kiekio kalkių, rastų prie krosnies pado, P. Vutkinas spėja, kad ji buvo skirta kalkėms degti, bet joje galėjo būti degamos ir plytos.
Archeologiniai radiniai patvirtino, kad dvaro rūmai buvo turtingi, žmonės juose gyveno patogiai ir prabangiai. Dauguma radinių buvo pačiame žemės paviršiuje, tačiau archeologui dirbti trukdė palikti plytgaliai ir griovimo atliekos. Dalis rūmų sienų buvo sunaikinta parke klojant vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, elektros linijas, tačiau archeologui pavyko tiksliai nustatyti buvusių dvaro rūmų ir antrojo pastato kontūrus. Darbą palengvino išlikęs dvarvietės planas, kuriame užfiksuoti visi keturi pastatai – rūmai, ūkinis pastatas ir tarnams gyventi skirti du fligeliai. Pastarieji iki šiol puošia dvaro parką.
Kada Jurbarke buvo pastatytas dvaras, tikslių žinių nėra, tačiau manoma, kad istorinis didžiųjų kunigaikščių dvaras į šiaurę nuo Mituvos ir Imsrės santakos stovėjo jau XV a. Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona XVI a. plėtė miestą, kūrė naujus kaimus, jos iniciatyva Jurbarke pastatyta bažnyčia. Kunigaikščiams Vasilčikovams Rusijos caras Nikolajus I Jurbarko dvarą padovanojo 1846 metais – jie perstatė rūmus, pastatė cerkvę, išplėtė parką. Vasilčikovai dvarą valdė iki 1918 m. kol jis buvo išparceliuotas.
Pirmieji dvarvietės archeologiniai tyrimai buvo atlikti dar 1995 metais. Viename iš šurfų be XVI–XVII a. būdingų keramikos šukių rasta ir I tūkstantmečio po Kristaus grublėtosios keramikos fragmentų.
Įgyvendinant tarptautinį Jurbarko dvaro parko sutvarkymo projektą numatyta atlikti sanitarinį parko valymą, nutiesti naujus ir atnaujinti esamus parko takus bei apšvietimą, rekonstruoti tiltelį per Mituvą ir išvalyti upės vagą, pažymėti dvaro centrinių rūmų pamatų kontūrus ir restauruoti parką juosiančią tvorą.
Daiva BARTKIENĖ
