Ilgai ir tyliai kentę į kovą su skurdu šį rudenį pagaliau pakilo ir kultūros darbuotojai. Rugsėjo 19 d. išsiuntinėję elektronines atvirutes su neužmirštuolėmis orų gyvenimą prieš rinkimus žadėjusiems politikams, rugsėjo 25 d. kultūros žmonės susirinko į piketą prie Vyriausybės, o vakar visoje Lietuvoje protestavo tarptautinei muzikos dienai skirtu tyliuoju koncertu. Pikete dalyvavę jurbarkiečiai tikina, kad tai tik pradžia, nes valstybė pamiršo mažiausiai uždirbančius kultūros ir meno kūrėjus.
Apie mažiausiai uždirbančių kultūros darbuotojų graudžiai skaudžias problemas kalba sukosi ir penktadienį Jurbarko kultūros centre įvykusiame Lietuvos kultūros centrų asociacijos Tauragės apskrities narių suėjime. Grupei vadovaujantis Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis pripažino, kad kultūros darbuotojų padėtis nepavydėtina, todėl atėjo laikas atkreipti į save dėmesį ir paklausti politikų, ar kultūra jiems nereikalinga.
Išvažiuojamasis Lietuvos kultūros centrų asociacijos Tauragės apskrities narių posėdis kaskart vyksta vis kitoje savivaldybėje, kad natūraliai atsirastų dingstis aptarti savo ir kaimynų problemas.
Šiuokart bene daugiausia buvo kalbama apie nesmagią kultūros darbuotojų padėtį, todėl kultūros centrų vadovus aplankęs ir jų problemų išklausęs Jurbarko rajono mero pavaduotojas Kazimieras Šimkus negalėjo nepripažinti, kad Konstitucinio teismo nurodymas atstatyti iki krizės buvusius atlyginimus daugiausia uždirbantiems valdininkams negalėjo neįžeisti kitų biudžetinių įstaigų, o ypač – kultūros centrų darbuotojų, kuriems atlyginimai niekada nebuvo didinti.
„Kultūros ministras parodė gražų gestą kovoti už savo srities darbuotojus. Kultūra yra valstybės pamatas, ir nors visoms sritims trūksta lėšų atlyginimams, tikiu, kad kultūros darbuotojų problemos tikrai bus išspręstos“, – sakė vicemeras.
Rugsėjo 25 d. piketą prie Vyriausybės rūmų rengė Kultūros centrų, Bibliotekininkų, Muziejininkų asociacijos ir profesinės sąjungos, akciją palaikė Lietuvos savivaldybių merų asociacija. „Prie Vyriausybės rūmų ėjome prašyti daugiau lėšų savivaldybėms, kad jos galėtų mokėti mums didesnius atlyginimus, tačiau kai kam pasirodė, kad kultūros darbuotojai kyla į kovą prieš savo įstaigų steigėjus. Džiaugiuosi, kad akcijoje dalyvavo daugumos Tauragės apskrities savivaldybių kultūros darbuotojai“, – sakė V. Bartušis, raginęs kolegas būti drąsesniais ir aktyviau kovoti už teisę gauti atlyginimą, atitinkantį išsilavinimą, kompetenciją ir sukuriamą pridėtinę vertę.
Jurbarko kultūros centro direktorė Jūratė Mosunovienė pasidžiaugė, kad savivaldybės vadovai supranta kultūros darbuotojų norą gauti orų gyvenimą užtikrinančius atlyginimus ir suteikė laisvą dieną dalyvauti mitinge. Į jį vyko Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto, Klausučių ir Jurbarko kultūros centrų darbuotojai – iš viso aštuoni protestuotojai. Tokio supratimo sulaukė ne visų rajonų kultūros darbuotojai – kai kurie išvis negalėjo išvykti, kiti buvo palydėti gero nežadančiomis replikomis.
Tauragės kultūros centro direktorius V. Bartušis apgailestavo, kad valdžia ir politikai įpratę kultūros ir meno darbuotojus laikyti vos ne eiliniais juodadarbiais, verčia juos nemokamai dirbti savaitgaliais, per visas valstybines šventes, o prisimena tik tuomet, kai prieš rinkimus važiuoja agituodami per kaimus.
Tuo tarpu kultūros darbuotojo pareigos nėra tokios paprastos, kaip gali kam nors pasirodyti. Kaime likęs jaunimas norėtų poilsio vakarų, tačiau retas kultūros darbuotojas ryžtasi juos rengti, nes kaskart kyla pavojus sveikatai ir gyvybei. Dauguma meno vadovų dirba 0,5 etato, turi derinti antraeiles pareigas su pagrindinėmis, nes ir visu etatu dirbdami iš valytojos atlyginimą vos viršijančio darbo užmokesčio niekaip neišgyventų.
„Bibliotekininkai pagrasino uždaryti bibliotekas, o ką gali kultūros darbuotojai? Liūdna ir graudu, bet neturime net kuo pagrasinti, nors kultūros darbuotojai kaime yra ir pedagogai, ir psichologai. Nors dažnai apie kultūros darbuotojus kalbama su ironija, esame jungiamoji grandis tarp bendruomenių ir valdžios. Pripažinkime, ir politikai be kultūros darbuotojų menkai ką kaime tegalėtų padaryti“, – sakė V. Bartušis.
Jurbarke susirinkę apskrities kultūros centrų vadovai apgailestavo, kad vis sunkiau rasti žmonių, norinčių kaime dirbti kultūros darbuotojais, todėl centrų direktoriai iš bėdos kalbina kaimo bendruomenių lyderius. Jei jie sutinka dirbti, kultūros centras nelieka be žiūrovų – o tai ir yra svarbiausia. „Motyvuotų žmonių nėra lengva rasti. Priimame iš darbo biržos, tačiau padirba pusmetį ir atsisveikina – 1000 Lt „į rankas“ jauno žmogaus negali tenkinti, todėl mūsų darbuotojų amžius – nuo 48 iki 53 metų, o jėgos nebeatsinaujina“, – dalijosi patirtimi tauragiškiai.
Šios problemos gerai suprantamos ir jurbarkiečiams, daugiau nei metus ieškojusiems Kultūros centro vadovo, o dabar nerimaujantiems dėl Skirsnemunės filialo ateities. Pagėgių savivaldybės kultūros skyriaus vedėja ir vienintelio kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė sakė turinti dėl ko verkti. Šioje savivaldybėje iš viso yra tik šeši kultūros darbuotojai ir jie dirba viską – šoka, dainuoja ir vaidina, organizuoja renginius, su įvairiausiomis tarnybomis derina leidimus ir pan.
V. Bartušis priminė kolegėms, kad Lietuvos kultūros centrų asociacija siekia suvienodinti kultūros įstaigų tinklo struktūrą, kad darbuotojams tektų vienodesnis darbo krūvis ir nereikėtų kovoti su savivaldybėmis dėl etatų ir atlyginimų.
„Tokių mažųjų centrų kaip Jurbarke, turinčių po kelis filialus ir vos po 3–4 kultūros darbuotojų etatus, nedaug kur Lietuvoje terasi – išvis nesuprantu, kaip galima juose dirbti ir kaip pasikviesti jauną specialistą, ką jam pasiūlyti?“ – stebėjosi V. Bartušis, prisiminęs pavasarį mūsų rajone vykusią kultūros įstaigų vadovų konferenciją ir joje buvusios Kultūros skyriaus vedėjos pristatytą kultūros įstaigų veiklos analizę.
Tauragiškiai jau ir seniūnijose turi kultūros tarybas, kuriose bendrai tariamasi dėl būsimų renginių, o Jurbarke vis dar nesukurta net rajono kultūros taryba. Neseniai Kultūros skyriaus vedėjos pareigas pradėjusi eiti Goda Vilkelienė tikina, kad savivaldybės tarybos patvirtintus Kultūros tarybos nuostatus būtina keisti, nes surinkti tarybą pagal jų reikalavimus neįmanoma.
Problemų yra kiekviename rajone, visos jos skirtingos, tačiau spręsti jas, pasak V. Bartušio, reikia kartu, nes vienas kultūros darbuotojas negali nieko pakeisti. Piketas prie Vyriausybės jau davė šiokių tokių rezultatų: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė socialinių įstaigų, švietimo ir kultūros darbuotojų atlyginimų koeficientų didinimo projektą, antradienį jį buvo ketinama pateikti Vyriausybei, tačiau pamatę jį Kultūros centrų asociacijos vadovai neteko žado.
„Iš kultūros darbuotojų ir vėl bandoma pasityčioti. Į mūsų prašymą priartinti kultūros darbuotojų atlyginimus prie pedagogų algų Socialinės apaugos ir darbo ministerija sureagavo labai įdomiai – kultūros darbuotojų atlyginimus ir vėl siūloma nustatyti kone perpus mažesnius, todėl vėl visos asociacijos vienijasi kovoti už savo narių teises“, – sakė V. Bartušis.
Pagėgių kultūros centro direktorė S. Jašinskienė priminė, kad kultūros darbuotojai yra nepaprastai išradingi ir gali sukurti ne tik tyliojo koncerto „Būti ar nebūti?“, bet ir visų šalies kultūros darbuotojų streiko įdomų scenarijų.
Kovą už savo teises kultūros darbuotojai dar tik pradeda. Pirmadienį Vyriausybė paskelbė, kad ateinančių metų biudžete kultūros darbuotojų atlyginimams papildomai numatoma skirti 3 mln. Lt, o daugiau kaip 40 mln. Lt teks rasti savivaldybėms, kurioms pinigų turėtų likti sumažėjus socialinę paramą gaunančių žmonių.
Tokioms savivaldybėms kaip Jurbarkas to neverta net tikėtis, todėl kultūros darbuotojams teks kurti dar ne vieną protesto scenarijų, o gal net, kaip ir siūloma, boikotuoti Lietuvos dainų šventę, kurion nuo seniausių laikų suvažiuoja ne profesionalūs, o būtent kultūros centruose išauginti meno mėgėjų kolektyvai. Be meno vadovų, dirbančių už grašius, nebūtų nei jų, nei UNESCO žodiniu ir nematerialiu paveldu pripažintos Lietuvos dainų šventės.
Daiva Bartkienė
