Praėję metai kultūros darbuotojams nebuvo lengvi ir jau nebepaliko abejonių, kad kultūroje didesnį finansavimą visada turės keisti idėjos ir išmonė. Šen bei ten įsižiebę skandalai tik patvirtino, kad kultūros įstaigose dar yra nemažai organizacinės ir finansinės netvarkos, dėl to kyla teisėto nepasitenkinimo. Tačiau gyvenimas tuo ir gražus, kad kiekviena klaida skatina tobulėti, siekti geresnių rezultatų. Apie tai, su kokiomis mintimis kultūros darbuotojai pasitiko naujuosius metus ir kokią patirtį atsinešė iš praėjusiųjų, kalbėjomės su savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitiene.
Kokie buvo praėję metai, kokių džiaugsmų ir rūpesčių atnešė kultūros darbuotojams, kaip gyveno sunkmečiu susikūrę kaimo kultūros centrai?
Kai metai praeina, visada norisi sakyti, kad jie daugiau ar mažiau buvo geri. Pernai su mažu kultūros finansavimu surengėme daug įdomių renginių ir įgyvendinome nemažai veiklų. Įstaigos vertėsi labai sunkiai, bet visos tikrai stengėsi. Nesakau, kad nebuvo nesklandumų, bet jie neišvengiami kiekvienam darbe. Sudėtingos situacijos tik paskatina ieškoti sprendimų, priverčia rimčiau atkreipti dėmesį į tas problemas, kurios dar nėra pakankamai išspręstos. Noriu pasidžiaugti visų naujųjų kaimo kultūros centrų darbuotojais, o ypač vadovais. Žmonės labai stengėsi savo įstaigas paversti naujoviškais, veikliais, patraukliais ir lankomais kultūros centrais.
Be jokios abejonės, rajone lyderiauja Jurbarko kultūros centras – didelis patyrusių meno vadovų kolektyvas žino savo veiklą ir ją vykdo, bet ir naujųjų kultūros centrų direktoriai stengiasi stiprinti savo centrų pajėgas ieškodami gerai dirbančių ir kūrybingų žmonių. Vyksta tam tikra darbuotojų kaita, bet tai yra neišvengiamas pertvarkų procesas. Džiaugiuosi Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriaus Arvydo Griškaus entuziazmu ir neišsenkančiu optimizmu ieškant galimybių veiklai ir kultūros centro pastato remontui. Eržvilko kultūros centre pradėjus darbuotis renginių organizavimo patirtį turinčiam Dariui Kalinauskui centras ženkliai pažengė į priekį – pernai garsiai nuskambėjo bandonininkų festivalis „Antanų polka“, gausu kitų įdomių renginių. Turiu pripažinti, kad eržvilkiškiai lenkia kitus mažuosius centrus renginių masiškumu. Veliuonos kultūros centras specializuojasi istorinio paveldo, kultūrinio turizmo propagavimo srityse.
Gal kiek sunkiau savo veiklos kryptį išgryninti Klausučių kultūros centrui, neturinčiam istorinio pagrindo, bet šio centro darbuotojai irgi rado savo nišą – jie labai gražiai bendradarbiauja su aplinkinėmis kaimo bendruomenėmis, kviečia žmones į pasisėdėjimus prie rankdarbių, organizuoja pokalbius, etnografines vakarones. Tai taip pat labai prasminga veikla, sudaranti gyventojams galimybę turiningai bendrauti. Klausučių kultūros centras, jo Seredžiaus skyrius aktyviai bendradarbiauja su Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindine mokykla. Tamprus bendradarbiavimas su mokykla, bendruomene vyksta Smalininkuose, norėtųsi, kad kultūros darbuotojai ir kitos įstaigos, bendruomenės rastų gerą kalbą ir kitur.
Pirmadienį savivaldybėje susitikote su visų rajono kultūros centrų vadovais. Ko jie tikisi iš šių metų, kokių planų turi? Gal jau galima pasakyti, kokie renginiai taps šių metų akcentu?
Nuotaikos būtų nepalyginamai geresnės, jei metai būtų turtingesni. Pinigų stygius visada atsiliepia renginių kokybei, nes visi suprantame, kad ko nors naujo, netikėto už 100 litų nepadaryti. Deja, pernai daugelio renginių biudžetai buvo menki. Norint pasikviesti atlikėjų, kolektyvų iš svetur reikia turėti už ką. Manau, kad būtent dėl finansavimo stygiaus ir nepavyko ne tik Jurbarke, bet ir rajone tinkamai surengti daugelio svarbių ir įdomių renginių.
Pasimokę iš praėjusių metų patirties šiemet dalydami kultūriniams renginiams skirtas savivaldybės biudžeto lėšas prioritetą teiksime būtent valstybinėms šventėms paminėti skirtiems renginiams. Tikiuosi, kad šie renginiai sušvis naujai, o žmonės tai pastebės ir įvertins. Jurbarko kultūros centras netgi parengė ir Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondui pateikė valstybinių švenčių paminėjimo programą, tačiau net jei ši programa negaus finansavimo, privalu siekti, kad renginiai vis tiek būtų kuo geresni.
Akcentais taps renginiai, skirti metų temoms – S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą, 1963-ųjų metų sukilimui, Mažosios Lietuvos, Tarmių metams. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras parengė Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 90-osioms metinėms skirtą projektą, kurį įgyvendinti kviesis į talką kariškius aviatorius, su kuriais kultūros centras ir Smalininkų mokykla bendradarbiauja jau daug metų. Lietuvos liaudies kultūros centras Jurbarko rajoną pasirinko pagrindiniam metų renginiui – šalies etnokultūros specialistų seminarui, kuriame kasmet dalyvauja apie 130 kultūros darbuotojų. Šis reikšmingas renginys vyks Smalininkuose.
Eržvilko kultūros centras šiemet dar daugiau bandonininkų ketina sukviesti į „Antanų polką“ – jie ne tik surengs didžiulį koncertą, bet ir pakvies į stovyklą, kur groti bandonija mokys visus norinčius. Tikimės, kad šiame renginyje aktyviai dalyvaus ir kaimų bendruomenės. Norėtume, kad „Antanų polka“ vyktų kas antri metai pakaitom su folkloro festivaliu „Ant vandens“.
Veliuonos kultūros centras kaip pagrindinį metų renginį tebemato tautinių šokių festivalį „Veliuonos kadrilis“. Gal šis festivalis šiek tiek pabodo vietiniams gyventojams, todėl šiemet jį ketinama smarkiai atnaujinti ir pajauninti pakviečiant visus tautosakininkų Jono ir Antano Juškų dainas dainuojančius kolektyvus. Interpretuojančių liaudies dainas Lietuvoje yra keletas kolektyvų, dažniausiai tai jauni žmonės, todėl turėtų būti labai įdomu jų klausytis. Veliuonos kultūros centro direktorei, kuri mokėsi turizmo vadybos, Irmai Svetlauskienei teks didžiulė užduotis taip išgarsinti festivalį, kad į jį žiūrovai susirinktų ir iš tolimesnių šalies kampelių. Ūkio ministerija rengia panemunės kultūrinio turizmo gaivinimo programą, taip siekdama paskatinti panemunės savivaldybių bendradarbiavimą ir suformuoti kultūrinius kelius. Labai tikiuosi, kad šia kryptimi dirbs reorganizuotas Turizmo ir verslo informacijos centras, savo patirtimi pasidalys VšĮ Lietuvos „Panemunių žiedai“ direktorė Iveta Balserienė. Svajoti apie Europos paveldo kultūrinius kelius mums gal dar per anksti, bet savo keliukus tikrai galėtume turėti.
Jei prioritetą savivaldybė skirs didiesiems metų renginiams ir juos geriau finansuos, ar tai reiškia, kad kaimuose nebebus švenčių?
Kiekviename kaime po šventę iš biudžeto lėšų surengti tikrai negalėsime, bet kiekvieno kaimo bendruomenė turės galimybę pakviesti gyventojus į tradicinį renginį. Kultūros centrų darbuotojai mielai padeda bendruomenėms ir jei kažkur kažkas su kažkuo nesusikalba, tai tik dėl asmeninių problemų. Bendradarbiavimas su bendruomenėmis turi vykti ir mes skatiname kultūros darbuotojus taip dirbti. Kaimuose gyventojų nedaug, dar mažiau yra aktyvių žmonių, o bendruomenės turi galimybių teikti projektus ir gauti finansavimą savo renginiams.
Ar 2013-ieji kultūros centrams bus turtingesni? Kultūros darbuotojai skundžiasi, kad vaikščioti su ištiesta ranka prieš kiekvieną renginį nėra malonu.
Pernai paraginau kultūros darbuotojus surašyti, kiek įprastiems jų renginiams reikėtų finansavimo. Savivaldybės Kultūrinės veiklos programai jie pateikė pageidavimų daugiau kaip už 140 tūkst. Lt, bet, kaip žinote, iš biudžeto gavome 30 tūkst. Lt. Daugiau pinigų, nei turėjome pernai, neturėsime ir šiemet – reikės verstis iš to, ką patys sugebėsime susirasti. Įstaigos jau išmoko teikti projektus ir gauti papildomų lėšų iš Kultūros ministerijos programų, vietos veiklos grupės „Nemunas“. Nemažai galimybių suteikia rėmėjai. Gal jų parama ne visada būna didelė, bet mums labai svarbu, kad ji yra ir ta pagalba galime tik pasidžiaugti. Manau, kad kiekvienas kultūros centras turi savo rėmėjus ir juos brangina.
Kai suskaičiuoji visą praėjusiais metais gautą paramą, pradeda atrodyti, kad tie metai finansine prasme nebuvo tokie jau prasti. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras iš įvairiausių fondų pernai gavo 33 tūkst. Lt. Eržvilko kultūros centras papildomai pritraukė 120 tūkst. Lt, iš jų dalis lėšų buvo gauta centro patalpų remontui. Veliuonos kultūros centras veiklai papildomai gavo 8 tūkst. Lt, o Jurbarko kultūros centras – 38 tūkst. Lt. Papildomą 15 tūkst. Lt finansavimą gavo ir Jurbarko krašto muziejus. Tai rodo, kad tie, kurie ieško galimybių, jų ir randa.
Savivaldybės biudžetas pernai negalėjo padėti kultūros centrams apsirūpinti instrumentais, aparatūra, labai nedideles sumas pinigų išdalijo tik būtiniausiems remonto darbams ir priešgaisrinei apsaugai užtikrinti. Tačiau tie, kurie dirbo, teikė projektus, irgi šiuo tuo praturtėjo. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras įsigijo aparatūros ir muzikos instrumentų, Eržvilko kultūros centras taip pat įsigijo aparatūros ir liaudies instrumentų, klausutiškiai remontavo savo pastatą. Vadinasi, nestovime vietoje, stiprėjame.
Pernai nemažai dėmesio savivaldybė skyrė bibliotekoms, bet bibliotekininkų džiaugsmą dėl artėjančių įkurtuvių apkartino kaimo filialų darbuotojų nerimas, kad naujam pastatui išlaikyti lėšų bus ieškoma jų sąskaita. Koks Jūsų požiūris į kaimo bibliotekas?
Mero potvarkiu sudaryta darbo grupė peržiūrėjo kaimo bibliotekų tinklą, įsigilino į padėtį ir pamėgino objektyviai pažvelgti į jų veiklą. Įsitikinome, kad kaimų bibliotekose jau nebėra jokių galimybių daugiau sutaupyti. Naujosios bibliotekos pastatui išlaikyti reikės tiek daug lėšų, kad jų neužtektų net ir panaikinus visus kaimų filialus, todėl anaiptol nesiekiama uždaryti kaimo bibliotekas. Gali nutikti, kad biblioteka daugelyje kaimų liks vienintelis kultūros židinys. Jei sutariame, kad Lietuva turi išsaugoti savo tautiškumą, jokiu būdu negalime atsisakyti kultūros. Kai kaime nebelieka vaikų, reikalauti išlaikyti mokyklas būtų neprotinga, o biblioteka su vienu bibliotekininku, ir tai dažniausiai dirbančiu ne visu etatu, kainuoja tikrai nebrangiai. Galų gale tai mūsų valstybės garbės reikalas.
Ten, kur uždaryta mokykla ir panaikinta biblioteka, o taip nutiko Rutkiškiuose, akivaizdu, kad dabar labai reikia bibliotekos. Bendruomenė nori turėti knygų, žmonėms reikia kur nors sueiti bendrauti. Galime sakyti, kad bendruomenė gali pati tuo pasirūpinti, bet juk visi žinome, kad kultūrai visais laikais reikėjo mecenatų. Kultūra niekada neišsilaikė ir neišsilaikys iš savo veiklos, bet tai investicija į ateitį, mūsų išlikimo garantas.
Politikai nepalaikė siūlymo uždaryti mažą Gricių filialą. Jis veikia bibliotekininkės namuose ir kainuoja tiek, kiek sumokama atlyginimo už pusę etato dirbančiai bibliotekininkei. Biudžetui tai naštos nesudaro, o žmonėms reikalinga.
Įgyvendinus kultūros įstaigų reformą nemažai kaimų liko be kultūros renginių organizatorių ir meno kolektyvų vadovų. Tikėjotės, kad atsvarą sudarys bendruomenių iniciatyvos, o kultūros darbuotojai mielai jas palaikys ir padės kaimo žmonėms susiburti į kolektyvus. Ar šis procesas vyksta?
Tai kultūros centrų reformos palikta problema. Turime gražių pavyzdžių. Pilies I kaimo gyventojų noras dainuoti ir vaidinti rado atgarsį Jurbarko kultūros centre – meno vadovai važiuoja į kaimą ir vadovauja kolektyvams. Tokį pageidavimą pernai pareiškė ir Paulių kaimo bendruomenė. Eržvilko kultūros centro Šimkaičių skyriaus darbuotojai pasiryžę jiems padėti, tačiau kol kas kolektyvas nesusibūrė. Paskynų kaimo bendruomenė pernai tarėsi su vadžgiriške Lina Lukošiene dėl vadovavimo ansambliui. Kultūros darbuotojai turi rasti būdų padėti norintiems dalyvauti meno mėgėjų veikloje.
Daiva BARTKIENĖ
