Ūkanotą lapkritį Jurbarko kultūros centro moterų choras „Lelija“ įspūdingu koncertu paminėjo kolektyvo veiklos trisdešimtmetį. Pilnutėlė salė žiūrovų patvirtino, kad kolektyvo branda džiugina ne tik laisvalaikį daina paįvairinančias moteris ir jų artimuosius, bet ir daugelį „Lelijos“ dainų mielai besiklausančių jurbarkiečių.
Kada ir kur prasideda daina? Ji gimsta lopšine motinos lūpose, suplasnoja džiaugsmingais vaikų balsais, pražysta pirmąja meile. Jurbarko kultūros centro moterų choro „Lelija“ vadovė Dalė Jonušauskienė įsitikinusi, kad daina kaskart prasideda širdyje. Dėl to ir jos vadovaujamas choras jubiliejinį koncertą pradėjo Mikalojaus Noviko „Širdies daina“.
Per trisdešimt metų pasikeitė net kelios choro dainininkių kartos, visos jos išmoko dešimtis dainų, tačiau šventiniam pasirodymui atrinko pačius skambiausius, labiausiai pamėgtus kūrinius. Visi jie lyriški, labai moteriški, prasmingai kalbantys apie meilę, ištikimybę, tėvynę Lietuvą ir savo gimtąjį kraštą, tarsi gyvas paveikslas atsispindintį kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko kūriniuose.
Kolektyvą subūrusi ir visus trisdešimt metų koja kojon su juo per gyvenimą einanti chorvedė D. Jonušauskienė šventiniame renginyje prisipažino, jog yra laiminga galėdama būti kartu su savo moterimis. Kas penkeri metai pakviesdama į jubiliejinius „Lelijos“ koncertus vadovė pastebi, kad kasmet vis mažiau lieka pirmųjų dainininkių. O dabar jau dainuoja vienintelė kolektyvo pradininkė – visus trisdešimt metų „Lelijai“ ištikima likusi Vida Cikienė.
Tačiau labiausiai „Lelijos“ vadovė dėkojo savo dainininkių šeimoms – jų vyrams, vaikams, tėvams, suteikiantiems galimybę repetuoti, išleidžiantiems į ilgas keliones ir laukiantiems grįžtančių.
„Mūsų dainos – pats didžiausias turtas“, – sakė choro seniūnė V. Cikienė, gražiausius žodžius šventėje skyrusi nepailstančiai „Lelijos“ vadovei. D. Jonušauskienės dėka ne tik koncertuose, bet ir repeticijose daina moteris neša tarsi ant sparnų, įkvepia ir padrąsina tobulėti. Nuoširdžiausią padėką choro dainininkės išsakė ir koncertmeisterei Danutei Švedienei, be kurios pastangų „Lelijos“ dainos tikrai nebūtų tokios skambios.
Daina nuo choro moterų pečių tarsi nuima gyvenimo naštą, papuošia lūpas šypsena ir priverčia greičiau plakti širdis. Regis, tą pastebėjo ir Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ vadovas profesorius Tadas Šumskas, pradžiuginęs žiūrovus smagia replika apie lelijiečių amžių.
„Iš toli perskaičiau, kad „jai – tik 30“. O tai nuo kelerių metų tuomet jūs lankote chorą ir kodėl tėvai šitaip anksti leido jums tai daryti?“ – stebėjosi profesorius, be atokvėpio dalijęs komplimentus dainuojančioms moterims. Karininkų choras į Jurbarką atvežė nuostabią dovaną – Algimanto Raudonikio žygio dainų pynę. Galingi vyriški balsai taip sudrebino Jurbarko kultūros centro salę, kad žiūrovai net sunerimo, ar nuo renovuojamo pastato lubų nepradės byrėti tinkas.
Jurbarkiečių moterų į šventę pakviestas vyrų choras „Aidas“ tądien minėjo įspūdingą sukaktį – 57-ąsias kolektyvo susikūrimo metines. Palinkėję vieni kitiems dažniau susitikti prie šiltos jūros ne tik Palangoje, bet ir kituose gražiausiuose Europos kurortuose, abiejų kolektyvų vadovai pakvietė gražiausias jurbarkiečio K. Vasiliausko dainas dainuoti ne tik „Aido“ ir „Lelijos“ dainininkus, bet ir visus žiūrovus. Nuskambėjus paskutiniams akordams sceną užplūdo sveikintojai, o jau netrukus smagioje vakaronėje vėl skambėjo dainos ir galantiški karininkai kvietė „Lelijos“ moteris pirmam šokiui.
D. Jonušauskienė neslėpė, kad po tokių renginių ir ją, ir choro dainininkes pagauna įkvėpimas dar atkakliau repetuoti ir dar daugiau koncertuoti. „Mūsų moterys jaučiasi pakylėtos, įvertintos, pamalonintos. Kiekvienam žmogui tai yra labai svarbu, ypač kai dirbi iš idėjos“, – sakė choro vadovė.
Pastarieji penkeri „Lelijos“ metai, pasak D. Jonušauskienės, buvo tikrai neblogi. „Lelija“ sugebėjo parengti nelengvą Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės programos repertuarą – dalyvavimas šioje išskirtinėje šventėje visoms moterims tapo vienu įsimintiniausių gyvenimo įvykių.
Svarbios buvo ir kelionės į Vokietiją – koncertai Berlyno miesto Lichtenbergo rajone ir viešnagė Reino žemėje, kur kraštietė Alvina Gavėnaitė-Reis vadovauja nuostabiam vyrų chorui. Pernai šis choras svečiavosi Jurbarke, o neseniai „Lelijos“ moterys vėl gavo kvietimą atvykti į Reino žemę. Chorai jau dainuoja vieni kitų dainas ir netgi planuoja bendrą koncertą.
Pasak D. Jonušauskienės, kasmet „Lelija“ surengia apie dešimt pasirodymų. „Chorinės dainos ne kiekvienam renginiui dera, todėl ir pasirodymų nėra labai daug. Tačiau mielai atsiliepiame į bičiulių kvietimus – koncertuodamos tobulėjame ir įgauname pasitikėjimo, o tai mūsų „Lelijai“ labai svarbu“, – tikina vadovė.
Moterų choro „Lelija“ profesionalumą žiūrovai gerai įvertino Kauno karininkų ramovėje vykusiame festivalyje „Ave, Marija“, tarptautiniame chorų festivalyje „Šviesa amžinoji dainos“ Jonavoje bei šiemet Seredžiuje vykusioje Stasio Šimkaus chorų šventėje „Kur bakūžė samanota“. Šiemet pirmą kartą „Lelija“ dalyvavo ir Vakarų Lietuvos dainų šventėje Klaipėdoje.
Pasak choro vadovės, parengti dainų šventės, festivalių programas nėra lengva, tačiau moterys negaili laiko repeticijoms, kuriose reikia labai daug kantrybės ir atkaklumo.
Vadovę ypač džiugina, kad kolektyvas atsinaujina, kasmet ateina norinčių dainuoti moterų. Dauguma dainininkių chorą lanko 15–20 metų, todėl jaunesnių balsų labai reikia, o kartų kaita priverčia moteris pasitempti. Todėl ir pasibaigus jubiliejinei šventei vadovė savo kolektyvui neleido ilgai ilsėtis. Viename iš lapkričio mėnesio susitikimų moterys jau peržiūrėjo 2014 metų Lietuvos dainų šventės repertuaro kūrinius – ir apsidžiaugė, kad jie nėra tokie sunkūs, o kai kurie jau ir išmokti, dainuojami. Balandį kolektyvas planuoja dalyvauti Lietuvos chorų konkurse. Kolektyvui tai bus didelis stimulas susitelkti ir tobulėti.
„Planų turime daug, todėl tikiuosi, kad choro dainininkėms užteks entuziazmo juos įgyvendinti“, – neslėpė D. Jonušauskienė. Jai ir visoms 28 „Lelijos“ moterims muzika yra kaip Dievo pasiuntinys, dar ne vienus metus virpinsiantis jautriausias sielos stygas, raminsiantis širdis ir vaduosiantis nuo gyvenimo rūpesčių.
Daiva BARTKIENĖ
