Tradicijos – tautos savitumo išraiška. Paradoksas: kuo labiau globaliame pasaulyje jos nyksta, tuo labiau vertinamos, tuo įdomesnės darosi kitų kultūrų žmonėms. Galime tik džiaugtis ir didžiuotis, kad lietuviai ne tik per šventes, bet ir kasdieniame gyvenime dar laikosi iš tėvų ir senelių perimtų tradicijų.
Kiekvieną rudenį arba pavasarį savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus darbuotojų sukviesti aptarti veiklos, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais susitinka rajono etninės kultūros puoselėtojai. Spalio viduryje, pradėdamas konferenciją, rajono meras Ričardas Juška dėkojo Kultūros skyriaus vyriausiajai specialistei Reginai Kliukienei, nes būtent jos darbas leidžia žvelgti į ateitį nesibaiminant, kad prarasime savo tautiškumo išraišką. Nors kartais atrodo, kad tokie suėjimai – tik laiko gaišimas, meras priminė skeptikams, jog kiekvienas pasidalijimas žiniomis yra gerbtinas ir sveikintinas.
Ne tiek jau daug ir turime rajone tų tautos tradicijų puoselėtojų – keli šimtai mokinių, mokytojų, keli šimtai meno mėgėjų, kultūros centrų kolektyvuose gaivinančių senuosius šokius ir dainas. Galėtų būti ir keliskart daugiau, jei ne keturiose, o visose rajono mokyklose būtų vedamos etninės kultūros pamokos, veiktų etninės kultūros muziejai.
Tačiau ir tie maždaug 500 žmonių, nuolat gaivinančių papročius ir tradicijas, pasak R. Kliukienės, yra didelis turtas, kuriuo turime džiaugtis ir didžiuotis. Jų dėka įvyksta nepaprastai gražių, ilgam įsimintinų renginių. Vienu jų prasidėjo šie metai: sausio 6-ąją, Trijų Karalių dieną, pagerbti tautodailės meistrų ir pasveikinti respublikinės tautodailės parodos „Aukso vainikas“ nugalėtojų Jurbarke susirinko geriausi šalies tautodailininkai, į šventę atvyko kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
„Šventės dalyvius pasveikino mūsų krašte labai svarbią reikšmę užimančios Trijų Karalių šventės personažai – Kasparas, Melchioras ir Baltazaras bei juos lydinti Žvaigždė. Džiaugiamės, kad etninės kultūros puoselėtojų pastangomis ši šventė atgimė“, – sakė R. Kliukienė.
Atgaivintų, kasmet populiarinamų ir populiarėjančių tradicinių švenčių turime ir daugiau. Jurginės jau vyksta ne tik Seredžiuje, Margaritos ir Petro Baršauskų etnografinėje sodyboje, bet ir Baužaičių kaime, Eržvilko seniūnijoje. Raudonės seniūnijos Pupkaimio kaime jau penkeri metai puoselėjamos Sekminių tradicijos – šiemet į šią šventę suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos pasiklausyti giedojimo prie kaimo kryžiaus, pasižiūrėti inscenizuotų senovinių vestuvių, paragauti kulinarinio paveldo gaminių. „Svarbiausia, kad sutelkiama kaimo bendruomenė, kad žmonės laukia tradicinių lietuviškų švenčių ir jaunimas žino, ką jos reiškia“, – įsitikinusi R. Kliukienė.
Giedojimas prie kaimo kryžiaus jau nebe išimtis, o daugelio kaimų puoselėjama tradicija, kurią atgaivino Skirsnemunės, Bacių, Balnių, o šiemet – dar ir Motiškių kaimo tikintieji.
Atsiranda naujų švenčių, kuriose svarbią vietą užima senosios tradicijos. Pavidaujiškiai, puoselėjantys derliaus šventės tradicijas, kiekvieną rudenį rengia Bulvės šventę. Spalvinga ir linksma Derliaus šventė jau kelintą rudenį vyksta Jurbarke, Dainų slėnyje.
Kas antri metai Jurbarke rengiamas tradicinis tarptautinis folkloro festivalis „Ant vandens“, kuriame šiemet labai profesionaliai pristatytas visų Lietuvos regionų tautinis kostiumas. Šį festivalį rengiantis folkloro ansamblis „Imsrė“ šiemet turėjo ypač didelį pasisekimą: iš Baltarusijoje ir Lenkijoje vykusių tarptautinių festivalių grįžo su pačiais aukščiausiais apdovanojimais. Tai rodo, kad mūsų folkloro atlikėjai pasiekė ypač aukštą meninį lygį.
Kažin, ar susidomėjimas etnine kultūra būtų toks didelis ir tie pasiekimai būtų tokie gražūs, jei vaikai nuo mažų dienų negirdėtų mūsų pasakų, lopšinių, nesiklausytų sakmių, negirdėtų ir patys nedainuotų liaudies dainų. Visose ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose veikia vaikų folkloro kolektyvai, vaikų lopšelio-darželio „Nyktukas“ pedagogai kasmet rengia rankdarbių mugę, vaikai su malonumu varžosi liaudies kūrybos konkurse „Tramtatulis“ ir skina nugalėtojų laurus respublikiniame šio konkurso ture.
Aktyviai tautinės tradicijos puoselėjamos Gausantiškių, Seredžiaus, Šimkaičių, Viešvilės pagrindinėse mokyklose, sujungusiose savo pajėgas bendram projektui įgyvendinti. Tik didžiuotis galima unikaliu Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos „Veliuoniškių veselijos“ projektu.
Seredžius tapo amatų ir verslų centru – tai didžiulis Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos pedagogų kolektyvo nuopelnas, nes šioje mokykloje nuo pirmos klasės skiriamas didžiulis dėmesys mokinių tautiniam tapatumui ugdyti. Šiemet net trys mokytojo Liutauro Žilevičiaus mokinės dalyvavo Lietuvos pasakų kūrime, o dviejų mergaičių kūrinėliai pateko į Lietuvos pasakų knygą.
Tik džiaugtis galima Vytėnų pagrindinės mokyklos moksleivių įgyvendintu projektu „Tautos tapatumo beieškant“ – jaunimas sukūrė 45 minučių dokumentinį filmą apie savo krašto tautodailininkus ir amatininkus.
Į labai įdomią tautiškumo puoselėjimo veiklą moksleivius įtraukia kultūros centrai, kuriuose jau veikia ne vienas vaikų etninės kultūros kolektyvas. Jų vadovės Aušra Masteikaitė-Mičulė ir Lina Lukošienė visus besidominčius kasmet prieš Jonines pakviečia į etninės kultūros stovyklą „Mikutis“, kurioje mokoma groti lietuvių liaudies instrumentais, dainuoti senovines dainas, gamtoje švęsti Jonines.
To, pasak R. Kliukienės, reikia, kad mūsų jaunimas išmoktų atskirti tautines šventes nuo svetimų lietuvių kultūrai tradicijų. Dešimtmečių darbas jau duoda gražių rezultatų – tautinė kultūra tampa elitine inteligentijos kultūra.
Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės R. Kliukienės pranešimą gražiais pavyzdžiais papildė į renginį pakviesti etninės kultūros puoselėtojai. Veliuonos moksleiviams padainavus Antano Juškos užrašytų dainų, Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos direktorės pavaduotoja Liucija Pranaitienė priminė „Veliuoniškių veselijos“ tradicijas ir pasidžiaugė, kad kiekviena moksleivių karta nori sukurti savo „veselijos“ inscenizaciją.
Panemunių regioninio parko vyriausiasis specialistas Aidas Mozūraitis apžvelgė panemunės architektūros ypatumus, pasidalijo mintimis apie pastangas išsaugoti senąjį palikimą. Panemunių regioniniame parke yra išlikusios septynios dvarų sodybos, kurioms priskiriamos ir pilys – ankstyvosios dvarvietės. Regioninio parko teritorijoje tebėra išlikusios 173 tradicinės architektūros sodybos, jose gyvena apie 1600 žmonių. Trys ketvirtadaliai šių statinių yra miesteliuose, kuriems būdingas ypač savitas suplanavimas, pastatų architektūra, puošybos elementai. Rekonstruojant senus pastatus to, kas vertingiausia, dažnai atsisakoma, nes išsaugoti savitumą brangiai kainuoja – nelieka langinių, vėjalenčių, raižinių, todėl sumenksta pastatų vertė. Išsaugoti ir atnaujinti architektūrinį palikimą būtų daug lengviau, jei dalį išlaidų žmonėms kompensuotų valstybė.
Kulinarinio paveldo reikšmę konferencijoje labai plačiai apžvelgė kaimo turizmo sodybos „Jurodis“ savininkė Kristina Vančienė. Tūkstantmečius išsaugoti sakraliniai, apeiginiai valgiai mūsų kraštą daro unikalų, nes vargu ar dar yra bent viena vieta pasaulyje, kur Kūčioms būtų gaminama dvylika patiekalų ir būtų žinomi net 73 velykinės tešlos receptai.
Kasmet iš viso pasaulio savo sodyboje svečius priimanti K. Vančienė įsitikino, kad mūsų kraštas įdomus net keliautojams iš tokių egzotiškų kraštų kaip Pietų Amerika, Afrika, Australija. Ir visi jie pirmiausia nori paragauti tradicinių mūsų krašto valgių. „Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais mūsų kraštas garsėjo vaišingumu. Turėtume sutelkti jėgas į pilių ir dvarų kulinarinio paveldo atkūrimą, bet kol kas atkuriame tik badmečio patiekalus, kaimo kulinarinį paveldą. Manau, kad jei turėtume daugiau galimybių pasirodyti, tai atsirastų ir noras turėti kulinarinio paveldo sertifikatus“, – įsitikinusi K. Vančienė, neslėpusi, kad ją pakylėjo ir naujų minčių suteikė šiemet pirmą kartą po ilgo laiko Panemunės pilyje atnaujintas Pasaulinės turizmo dienos renginys.
Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojas L. Žilevičius įtaigiu komentaru palydėjo prieš trejus metus Jaunimo kūrybos centro iniciatyva sukurtą dokumentinį filmą apie panemunės krašto pynėjus. Pynimas iš karklų yra vienas seniausių Lietuvoje Nemuno ir Dubysos pakrančių gyventojų verslų. Nupjovę jaunus tiesius karklus jie padarydavo daug gražių dalykų. Nors filmas buvo kuriamas kaip mokomasis, dabar jis įgavo naują prasmę – jei garsaus šio krašto pynėjo Mečiaus Žilevičiaus išmintis nebūtų įamžinta videojuostoje, jei mokykloje neveiktų pynėjų iš karklų būrelis, kažin ar dabar kas prisimintų šio verslo puoselėtojus.
Patirtimi ir įspūdžiais, susikaupusiais šią vasarą ketvirtą kartą surengtoje etnografinio muzikavimo stovykloje „Mikutis“, pasidalijo Lina Lukošienė. „Šiuolaikinis gyvenimas suteikia daug galimybių rinktis, supainioja jaunus žmones, todėl labai svarbu jiems parodyti tikrąsias vertybes, užkrėsti geru pavyzdžiu“, – sakė vaikų kolektyvo „Šebukai“ vadovė, kartu su būreliu entuziastų ir savanorių vieną vasaros savaitę paskirianti kilniam tikslui. Kad tradicijos grįžtų, pasak Linos, pirmiausia reikia kantrybės. Per vieną stovyklą neišmoksi groti keliais instrumentais, neišdainuosi visų dainų – programa gimsta pamažu, mokantis gyventi bendruomenėje, bendrauti su žmonėmis, pajusti gamtą, natūraliai priimti pareigas ir jausti atsakomybę už save ir draugus.
Visiems įspūdžiams pasidalyti kelių valandų per maža, bet svarbiausia, kad pavyko pasidžiaugti viskuo, kas šiemet buvo daroma iš visos širdies. Išlaikyta ir graži tradicija padėkoti visiems, kurie džiugino bendruomenes tradiciniais renginiais, paliko pėdsakus rajono etnokultūros gaivinimo istorijoje. Jurbarko rajono mero R. Juškos pasirašyti padėkos raštai už nuopelnus puoselėjant etninę kultūrą įteikti Girdžių, Raudonės ir Viešvilės seniūnijoms, Eržvilko kultūros centrui, Jurbarko kultūros centro folkloro ansambliui „Imsrė“, Klausučių kultūros centro Seredžiaus skyriui, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrui, Smalininkų bendruomenės centrui, Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijai, Gausantiškių Antano Valaičio, Seredžiaus Stasio Šimkaus ir Vytėnų pagrindinėms mokykloms.
Renginyje kasmet dalyvauja didelis būrys moksleivių ir pedagogų, tad įspūdžiai ir žinios neabejotinai tampa naujais sumanymais, papuošiančiais mokyklų ir bendruomenių kasdienybę. Ar ne tokios naudos ir siekiama dalijantis etnokultūros darbų patirtimi?
Daiva BARTKIENĖ
