Veliuonos mėgėjų teatro istorija beveik šimtametė, skaičiuojama nuo 1926-ųjų metų, o gal net iš anksčiau atkeliavusi. Dabartinei aktorių kartai noras vaidinti kilo iš vaikystės pasakų, iš moksleiviškų vakarėlių. Kartų kartos perima tradicijas – jei vaidino seneliai, nesibaido scenos ir anūkai. Nors dabartinis Veliuonos suaugusiųjų teatras nėra pasiekęs didelių aukštumų, jame vaidinantys žmonės savo gyvenimo be scenos nebeįsivaizduoja.
„Tėvų neprašėme išleistuvėms pinigų, patys užsidirbome. Pasiruošėme spektaklį, o žmonės tada mėgo šitokią saviveiklą. Ir auklėtoją – Jurgį Daunį – tikrą scenos entuziastą turėjome, tai nebuvo sunku pasiruošti“,– apie savo artistinę pradžių pradžią pasakoja Veliuonos kultūros centro mėgėjų dramos ratelio narė Genovaitė Senutienė.
Nenuostabu, kad dar taip neseniai Stasys Džiaugys, to paties mokytojo J. Daunio priviliotas mokykliniais metais vaidinti, net iš Klausučių važiuodavo į Veliuoną, į dramos repeticijas. Veliuonos artistams jis buvo tikras radinys! O ir Genutė daugiau už visus kitus turi patyrimo: dar jaunystėje kartu su Narcizu Masaičiu Žemaitės „Marčioje“ Vingį ir Vingienę puikiausiai suvaidino. Gal kam ir trūko šiame spektaklyje aktorių profesionalumo, bet buvo tikrai juokinga.
Žemaitės „Marti“ Veliuonoje suvaidinta prieš 50 metų, 1962-ais. Dalies tuometinių artistų jau nebėra, bet gyvieji aiškiausiai prisimena visus tada režisierės Vidos Balinskienės sutelktus ir pačių saviveiklininkų per visą scenos sieną nupieštą didžiulį paveikslą.
Atsiminimai nesensta, nors praėjo pusė šimtmečio. Šiandien teatro veikloje iš buvusių artistų dalyvauja tik Genovaitė Senutienė. Jau daug metų ji yra pripažinta geriausiai vaidinančia aktore. Jaunystėje Genovaitė šoko tautinius šokius, dainavo moterų ansamblyje, gavo saviveiklos žymūnės vardą. Daug laiko kultūriniams reikalams skirti jai leido bibliotekininkės darbas.
Pagrindinių vaidmenų atlikėja Irena Aleksienė vaidinti pradėjo vos tik atvykusi dirbti į vaikų darželį. Scenoje ir su Vytautu Aleksa susidraugavo, sukūrė šeimą, užaugino du sūnus. Net kai sunki liga amžinai išskyrė Ireną ir Vytą, ji nenutraukė vaidybos ir tebetęsia šeimos tradicijas.
Trumpam buvo palikęs dramos kolektyvą Naglis Mačėnas. Šeima ir darbas reikalavo daug laiko: veterinarijos gydytojas visada labai užimtas, kartais tenka net nutraukti repeticijas. Bet Nagliui drama patinka, žmonės jam ploja, nes jis moka įsigilinti į vaidmenį.
Senbuviu galima vadinti Artūrą Mačiulaitį. Visų galų meistras iš pradžių tik padėdavo žmonai, o paskui pradėjo vaidinti ir visi pamatė, kad jam labai gerai sekasi. Ne tik šmaikščia vaidyba, bet ir kulinariniais sugebėjimais stebina Edita Šulcienė, į repeticijas net iš Kauno važinėja Rimantas Kušpetas, tęsiantis savo senelių Izabelės ir Albino Palaičių tradicijas. Seniai be dramos negali apsieiti saviveiklininkų dukra Jolita Žičiūtė. Net užsienyje gyvendama teiraudavosi, kaip sekasi, o grįžusi tuojau atėjo vaidinti. Laukiamas scenoje Airidas Svetlauskas, nes jis – ne tik artistas, bet ir apšvietėjas, dekoracijų statytojas.
Šiuo metu vaidina dešimt dramos ratelio narių. Sunkoka jiems suderinti laiką, todėl tenka aukoti ir sekmadienius. Bet kai žiūrovai ploja, kai jų nemažai susirenka Veliuonoje ar išvykose, smagu pasidaro, gera širdyse, vėl norisi eiti į repeticijas, aukoti laisvadienius.
Režisierė Regina Mačiulaitienė šiemet surinko mėgėjų dramos kolektyvo istoriją. Per 25 metus suvaidinta nemažai spektaklių, būta daug išvykų. Jeigu galėtų, numetę lazdeles ir užmiršę negalavimus į sceną vėl koptų Marytė Skridlienė, Dalia ir Leonas Simanavičiai, Narcizas Masaitis. Žiūrovus sugrįžimu pradžiugintų Daiva Jurevičienė, Anicetas Ambrazaitis, Ilona Lekavičiūtė, Regina ir Adolius Žičiai ir kiti… Būtent R. Žičiuvienė pirmojoje respublikinėje Klojimo teatrų šventėje Agluonėnuose, rašytojos Ievos Simonaitytės tėviškėje, buvo įvertinta kaip geriausio moters vaidmens atlikėja.
Daug būtų galima pasakoti ir apie tuos, kurių jau nebėra, bet jų atminimas gyvas. Dar prieškarį spektaklius režisavęs Gasparas Velička, jo sesuo Aniceta Šauklienė, Marcelė Armonavičienė, Bronė Žilaitytė, ankstokai išėjęs Anapilin Vingių Jonas – Stasys Šiugžda, Aniceta ir Kazimieras Mikelkevičiai, broliai Algis ir Laimutis Mikštos, jaunas žuvęs Kęstutis Balčaitis. Tokių daug, bet… laiko nesustabdysi.
Jų tradicijas tęsia šiandieninė karta. Kasmet veliuoniečiai kviečiami į dramos kolektyvų šventę Čekiškėje, mielai važiuoja pasirodyti į Klausučius, Raudonę, Stakius ar dar kur nors. Iš gastrolių grįžta su gera nuotaika. O kiek atsitikimų būna! Visi prisimena, kaip Raudonėje bevaidinant sulūžo lova: žmonės plojo, nes manė, kad šitaip ir turi būti. Blogiausia įvyko Agluonėnuose, kai vaidinant plyšo armonikos dumplės. Gerai, kad muzikantas buvo atsivežęs antrą instrumentą. Kitą kartą bevaidinant artistui iširo kelnių siūlė, vyras bijojo net pajudėti. Išgelbėjo chalatas, parengtas vaistininko rolei.
Nemažai spektaklių suvaidinta: „Marti“, „Mūsų gerasis“, „Apsiriko“, „Trys mylimos“, „Žentas“, „Kas jis?“, „Juokingas nuotykis“, „Kuprotas oželis“, „Meisteris ir sūnūs“, „Piršlybos“. Daugiausia rūpesčių visada turi režisierė Regina Mačiulaitienė. Kartais ir sau ji pasilieka kokį nedidelį vaidmenėlį. „Kad nepamirščiau, kaip reikia vaidinti“,– sako Regina.
Šiandieniniai Veliuonos saugusiųjų dramos ratelio nariai visų matomi, kasmet pasirodo scenoje, dalyvauja šventėse ir renginiuose. Artistai mėgėjai siekia širdies atgaivos, turiningo laisvalaikio, populiarina dramos žanrą. Belieka palinkėti, kad Veliuonoje niekada neužgestų rūpestingai kūrenama vaidybos ugnelė.
Saliamonė KAMINSKIENĖ
