Chorvedė Dalė Jonušauskienė tvirtina, kad į konkursus meno mėgėjų kolektyvai važiuoja ne tiek varžytis, kiek padainuoti ir paklausyti kitų. Žinoma, ir pasitikrinti – kaip mes skambame tarp daugybės kitų kolektyvų. Jurbarko kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Verdenė“ dainos skamba itin gražiai – tą patvirtino ir respublikinio konkurso „Šilų aidai“ vertinimo komisija.
Respublikinė vokalinių ansamblių šventė-konkursas „Šilų aidai“ turi labai gilias tradicijas – Šilalėje kas dvejus metus vykstanti šventė šiemet buvo jau aštuonioliktoji, o „Verdenė“ dalyvavo jau dešimtą kartą ir jos pasirodymas Šilalės kultūros centre džiugino žiūrovus, o profesionalios komisijos buvo aukštai įvertintas.
„Verdenės“ ansamblis, kurio pagrindą sudaro kultūros darbuotojos ir muzikos pedagogės, visuose „Šilų aiduose“ pelnė pripažinimą, 2005 m. tapo absoliučiai geriausiu šalies vokaliniu kolektyvu. Šiemet komisija „Verdenei“ skyrė II vietą. „Tai labai aukštas įvertinimas, nes konkurse iš viso dalyvavo 68 kolektyvai, o miestų ir rajonų centrų vokalinių ansamblių kategorijoje, kuriai „Verdenė“ priskirta, varžėsi 28 ansambliai. Komisijos kompetencija neabejotina – atlikėjus vertino visiems pažįstamas muzikologas Viktoras Gerulaitis, solistė Gintarė Skėrytė ir solistas bei chorų vadovas Dainius Puišys. Taigi esame labai įvertintas ir pamalonintas kolektyvas“, – džiaugėsi D. Jonušauskienė, ne tik vadovaujanti, bet ir pati dainuojanti „Verdenėje“, o kolektyvo akompaniatorė yra Danutė Švedienė.
„Šilų aidai“ – „Verdenės“ kelio pradžių pradžia. Tai buvo pirmasis konkursas, kuriame dalyvavo ir tapo laureatu – užsidėjo kokybės antspaudą, nes nuo to laiko iš visų konkursų kur bedalyvautų „Verdenė“ parsiveža apdovanojimų. Kitąmet ansamblis švęs 30-metį, per šitiek metų konkursų buvo daugybė, apdovanojimų – irgi.
„Kolektyvų yra begalė – ir tada, kai susikūrėme, ir dabar. Šiemet į Šilalę suvažiavo ansambliai iš 30 miestų ir rajonų – visa Lietuva. Be mūsų, iš Jurbarko dalyvavo ir vyrų ansamblis „Vyturiai“. Konkursui ruošėme tris kūrinius, bet jau nuvykus paaiškėjo, kad dainuosim du, nes ir taip konkursas užsitęsė iki išnaktų“, – pasakoja D. Jonušauskienė.
Daugybės dalyvių sulaukiantys konkursai, festivaliai, šventės chorvedei kelia klausimą – kodėl taip norime dainuoti? Atsakymą D. Jonušauskienė randa tik vieną: „Dainuoti – smagu. Ir smagu, kad dainuojame – vadinasi, dar gyva Lietuvos kultūra ir Lietuva.“
Martyna Bylaitė
