Lapkričio 19 d. vyko tradicinė Jurbarko krašto literatų šventė „Poezijos rudenėlis“. Poeziją ir prozą kuriantys žmonės dalijosi per metus užaugintu kūrybiniu derliumi, o svečias kraštotyrininkas Benjaminas Kondratas – mintimis apie literatūrą ir rašymo techniką.
Jurbarko krašto literatai susitinka dažnai – išklausyti vienas kito kūrybos, patarti ar kritišką žodį pasakyti. O į „Poezijos rudenėlį“ kasmet susirenka su naujausiais savo kūriniais.
Renginį pradėjo jubiliejinius metus švenčiantis Jonas Strašinskas, jis perskaitė humoreską ,,Kaip aš pamačiau Ameriką“. Prozai atstovavo Aleksandras Dokšus, Vytautas Kutkevičius, poezijai Stasys Arbačiauskas, Edita Varaškevičienė, Janina Pranaitienė, Aušra Brazaitytė, Joana Klimašauskienė, Onutė Čirvinskienė, Angelė Karvelienė.
„Poezijos rudenėlį“ vedė Gintauta Kievišienė, renginio pabaigoje paskaičiusi ir savo ketureilių. Keletą naujausių rudeniškų eilėraščių ji dovanojo „Šviesos“ „Kultūros salai“ ir pasidalijo mintimis apie knygą ir kūrybą.
Literatūrinė kūryba vis dar asocijuojasi su knyga, nors šiais laikais ji neretai sugula nebe į knygą, bet į kompiuterinę atmintį. G. Kievišienei kompiuteris niekada neatsvers knygos vertės. „Knygą galima visur pasiimti, o neretai paėmus ją į rankas nesinori paleisti. Gera, pamėgta knyga – kaip draugė”, – sakė moteris. Ji prisipažino trečią kartą skaitanti ,,Altorių šešėly”, „Karą ir taiką” ir kaskart tuose romanuose atrandanti vis ką nors nauja, vis kitokias interpretacijas diktuoja gyvenimo patirtis. Ypač mėgsta ir skaito poeziją, jos namų bibliotekoje daug poezijos lietuvių ir rusų kalbomis, klasikinės pasaulinės literatūros knygų.
„Kai pati parašau eilėraštį, jaučiuosi kažkam atidavusi dalį savęs, gerą emociją, išgyvenimą, tarsi kažką po savęs palikusi. Esu pakylėta. Jaučiu kūrybos malonumą. Tai, apie ką rašai, reikia pažinti ir išgyventi“, – sakė kurianti jurbarkietė.
Nors kone prieš dvidešimt metų G. Kievišienė pradėjo eiliuoti proginius posmelius, ji nemano, kad gerą eilėraštį galima parašyti pagal užsakymą, ir niekada savęs neverčia kurti – eilėraštis turi atsirasti savaime. Kai jis subręsta, išsiveržia kaip ugnikalnis, taisyti užrašytą retai tereikia.
„Įkvepia daug kas, bet labiausiai – gamta, jos vaizdai, reiškiniai, metų laikai. Man svarbus rugpjūčio mėnuo, nes gimiau rugpjūtį, tą mėnesį daug prisiminimų ir įsimintinų akimirkų. Kūrybai svarbūs ir jausmai: skausmas, vienišumas, nusivylimas, ir atsitiktiniai dalykai ar įvykiai. Pamatai, kad ruduo, kad berželis jau kitoks, ir susidėlioja frazė: berželis nuogas, dangstosi plikom šakom…“, – pasakoja Gintauta.
Šiuo metu ji rašo nedaug, dažniausiai trumpus ,,haiku” tipo eilėraščius. Neskiria jų jokiam skaitytojui, bei jei kam nors jie gražūs – džiaugiasi. O pačią kūrėją džiugina ir tapyba – tai antroji jos aistra, šiuo metu tokia pat didelė, kaip ir eiliavimas.
Milda Mockutė
