Kaip jaučiasi žmogus, po keleto dešimtmečių gyvenimo Amerikos didmiestyje, kur po langais dieną naktį plaukia automobilių upė, įsikūręs Lietuvos kaime, kur ryte atsikėlęs „labas“ gali pasakyti tik pievoje mūkiančiai karvei ar padangėje sparną rėžiančiam gandrui? Karilė Baltrušaitytė, prieš keletą mėnesių apsigyvenusi sodyboje prie Girdžių, jaučiasi puikiai. Nors iki tol kaime nebuvo nė buvusi, dabar nebenori ne tik į Los Andželą, bet ir į Vilnių ar Kauną, kur keletą metų gyveno parvažiavusi iš Amerikos.
Ištrūko iš chaoso
Karilė – lietuvė, operos solisto ir chorvedžio, Žindaičiuose gimusio Vlado Baltrušaičio ir Elenos Daumantaitės-Baltrušaitienės, 1944 m. pasitraukusių iš Lietuvos, dukra. Lietuvybė svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, sugrąžinęs Karilę į tėvų žemę.
„Gyvenom Los Angeles (aš sakau taip, nors lietuviai sako Los Andželas) mieste daugiau kaip 40 metų. Man tas miestas įgriso. Įsivaizduokit: šešios greitkelio juostos į vieną pusę, šešios į kitą – tarsi kokia metalinė upė. Iš ryto ir iš vakaro. Paskutiniu metu gyvenau miesto centre – ten kasnakt helikopteriai – veja vagis… klyksmai, kažkoks košmaras. Ten – natūralu, normalu. Baisiausia, kad žmonės mano, jog normalu gyventi tokiam chaose. Man labai patiko vieno sociologo mintis: „Miestas yra nesėkmingiausias žmonijos eksperimentas“. Ir iš tikrųjų taip yra“, – sako Karilė.
Karilė į Lietuvą atsikraustė 2008-aisiais, o jos mamytė buvo grįžusi jau 1998 metais. „Mama gyvena Vilniuje, kol pasistatysim namą Girdžiuose, bet aš ir į Vilnių nenorėjau, apsigyvenau Kaune“, – sako moteris.
O pirmą kartą į Lietuvą Karilė atvažiavo 1981 m. ir patyrė sovietinio gyvenimo skonį visą vasarą Vilniuje gyvendama pas pusseserę ir tetą.
„Kai grįžusi namo ėjau apsipirkti, pirmą kartą pamačiau, kad parduotuvėje tiek visko daug, ir susimąsčiau, kam reikia. Ar reikia 30 skirtingų javainių, 50 skirtingų muilų? Žmonės tik meta į savo krepšelį nieko negalvodami. Dabar ir Lietuvoje visko daugybė. Bet manau, kad gimsta kažkokia sąmonė, kad žmonės pradeda suprasti, kad gausybė teršia gamtą, kad vanduo jau nebe tas. Gamta juk duoda vandenį visiems gyviams, bet žmonės perka buteliais, nes kitas yra nebešvarus. Kas bus po to? Ir už orą reikės mokėti? Manau, kad žmonėse jau gimsta supratimas, kad kažką reikia keisti. Jaučiu tą ir Lietuvoje. Ir man tas supratimas atėjo tik atvažiavus į sovietinę Lietuvą – reikėjo pamatyti tuščias lentynas, kad suprasčiau, jog kažkas negerai. Paskui ėjau pirkti į parduotuvę, kur viskas su saiku, kur vietiniai produktai ir pakuotės paprastesnės – bet už tai reikia brangiau mokėti“, – pasakoja moteris.
Pernai, po keleto metų gyvenimo Lietuvoje, Karilė pirmą kartą skrido į Ameriką: „Pernai mano anūkėlė gimė ir aš važiavau pirmą kartą – galvojau: na, kaip aš jausiuosi išlipusi Los Angele. Tas kvapas oro uoste – galvojau: oi, aš nenoriu važiuoti. Tos žmonių spalvos – to aš pasiilgstu. Tikrai pasiilgstu kultūrinio bendravimo, pasiilgstu juodžių, meksikonų… Bet kad man kokia nostalgija būtų, tai ne. Jokios nostalgijos! Susitikom su draugais. Su anūkėle pabuvau. Tada atsisveikinau ir sakiau: atvažiuokit pas mane į kaimą. Jos ne kartą jau buvo atvažiavusios.“
Jos – tai dukros Vėjūnė ir Aura. Abi puikiai šneka lietuviškai. „Mūsų tėveliai labai griežti buvo. Pykdavom dėl to, kai maži buvom, ir su broliu augdami angliškai čiauškėdavom, kai tėvai negirdėjo. Bet apsisukusi lygiai tą patį dariau su savo dukromis, todėl jos tarp savęs kalba lietuviškai ir ne tik norėdamos močiutei pasirodyti“, – sako Karilė.
Vėjūnė – istorikė, o dabar augina vienintelę Karilės anūkėlę Ariją. Aura dainuoja, koncertuoja, o studijavo, kaip ir mama, meno pedagogiką, bet darbo pagal specialybę neranda, nes Amerikoje, pasak Karilės, irgi dedasi negeri finansiniai dalykai ir pirmiausia kerta menus.
Tėvelis
Savo tėvelio, kaip garsaus prieškario Lietuvos Valstybės teatro solisto, sukūrusio daugybę vaidmenų klasikinėse operose, Karilė nepažinojo – ji gimė jau po karo, Amerikoje, o ten Vladas Baltrušaitis buvo vargonininkas.
„Ką atsimenu? Jis niekad laiko neturėjo. Nesakau to kaip kritikos, bet jis iš ryto išeidavo anksti į mišias, nes buvo vargonininkas, vakarais – pamaldos, repeticijos… Vestuvės, krikštynos, laidotuvės – jis visada turėdavo būti. Labai laukdavo laisvų dienų išvažiuoti žuvauti – tą jis mėgdavo labai. Turėjo valtį, veždavosi ir mus. Nieko geriau jam negalėjo būti už gamtą – turbūt iš jo ir aš tai paveldėjau…
Emigravę Baltrušaičiai apsistojo Los Andžele. Operos solistas gavo mechaniko darbą ir jam puikiai sekėsi – pasak Karilės, turėjo įgimtą supratimą apie mechanizmus, o vakarais vadovaudavo chorams. Po keleto metų šeima išsikraustė į Čikagą, dar po keleto – į Niujorką. 1967 metais V. Baltrušaitis vėl grįžo į Čikagą, kur iki pat mirties 1975 m. buvo lietuvių parapijos vargonininkas.
„Jis dirbo bažnyčioje, su kunigais turėjo ryšių, bet buvo daugiau dvasingai, o ne religiškai nusiteikęs. Sunkus jam buvo tas darbas… Kai aš krausčiausi į Los Angeles iš Čikagos, tėvelis mane palydėjo. Važiavom vieni du tą tolimą kelią, šnekėjomės… Nuostabi buvo kelionė! – prisimena Karilė.
Sako tuomet supratusi, kad tėvelis nebuvo laimingas: „Jei būtų likęs Los Angeles, dirbęs mechaniku, o vakarais galėjęs dainuoti, vesti chorus, gal būtų buvęs laimingesnis. Gal? Bet taip nebuvo…“
Dienotvarkėje sutalpina daug
Naujajame name, kuriame įsikurs kartu su mama, vieną didelį kambarį Karilė paskyrė edukacijai – kvies mokytis anglų kalbos ne tik jaunimą, bet ir pensininkus, rengs gyvenimo įgūdžių seminarus, poezijos vakarėlius, paskaitas ir kita – visiems, kas tik norės ateiti.
Karilė Los Andžele, miesto centro gimnazijoje, dėstė dailę ir per jos pamokas vaikai galėdavo atsipalaiduoti. „Būdavo pranešimai per garsiakalbį, kad kažkas vaikšto po mokyklą su ginklu. Reikėdavo užsirakinti klasėje – pusei valandos ar dviem. Vaikai 16-17-mečiai – jiems nesvarbu, kad kas nors vaikšto, jie prie to pripratę. Toks košmaras – kiekvieną dieną, – prisimena Karilė. – Grįžusi iš darbo su niekuo nebenorėjau šnekėtis, kol neatsikratydavau įtampos. Sėdėdavau balkone su papūgomis ir medituodavau. Gyvenimas buvo labai intensyvus – šeštadieniai lietuviškoje mokykloje, dar apsipirkti, paruošti valgį mergaitėms, nes per savaitę ne tik neturi laiko paruošti, bet ir pavalgyti.“
Papūgas Karilė atsivežė iš Amerikos – niekur be jų nevažiuotų. Kaip ir be šuns. Dabar jos ūkis – Tibeto terjerai Tibas ir Blizgė – žaismingi, neagresyvūs ir puikūs sargai, papūgos Čyna, Džiazas ir Rūna, kuri šeimininkę šnekina lietuviškai, angliškai ir truputį ispaniškai.
„Dabar dienotvarkėje lengva sutalpinti daug ką“, – džiaugiasi moteris. Ryte pašeria savo augintinius, apžiūri gėles, kurių gausybė klesti vazonuose, tada pasileidžia į knygas – gilinasi į Tibeto mediciną, studijuoja Amerikos universitetų paskaitas. Pakėlusi akis nuo raštų pašnekina gandrus. Apeina daržą – pirmą kartą sodintą! – keli pomidorų ir pupelių krūmeliai, kalendros, bazilikai, mėtos. Stebisi, kaip iš plastiko butelių, kuriuose perka vandenį, pasidarytame šiltnamyje nesodintas išdygo pomidoras!
Ilgai vakaroja verandoje, bendraudama su toli likusiomis savo mergaitėmis ir draugais – technologijų amžiuje tai visai paprasta. Sulaukia svečių, džiaugiasi, kad ir Girdžiuose jau yra su kuo išgerti kavos.
Ir dar – Karilė Baltrušaitytė atidžiai studijuoja Lietuvos Konstituciją ir ruošiasi egzaminui, nes nori prasitęsti leidimą gyventi Lietuvoje: „Jaučiu, kad aš čia priklausau. Nebuvo minties, kad nepritapsiu, nors mano draugai Amerikoje, ypač lietuviai, juokėsi, kai važiavau. Ir čia lietuviai dejuoja. Suprantu: čia nelengva, bet ir žinau, kad pasaulį kuriame savo mintimis – jei sakai, kad amžinai nesiseka, tai ir nesiseks. Iš tikrųjų čia yra rojus, nemoku kitaip apibūdint.“
Danutė Karopčikienė
rojus. O mes skundžiamės, vadinasi nemylim to, ką turim neįvertinam