Pavasarį katalikų bažnyčiose švenčiama Pirmosios Komunijos šventė – būrys vaikų labiau negu iki šiol tampa Dievo vaikais ir tikrais Bažnyčios nariais. Pirmajai išpažinčiai ir pirmajai Šv. Komunijai vaikus parapijose ruošia katechetai, o tėvai ir visą krikščionišką vaikų auklėjimą neretai patiki jiems ir mokyklai.
Jurbarko parapijoje šį nematomą, bet labai svarbų ruošimo Pirmajai Komunijai darbą dirba Rita Sadauskienė ir Virginija Kriaučiūnienė. Abi – mokytojos, Naujamiesčio ir Vytauto Didžiojo pagrindinėse mokyklose vedančios tikybos pamokas, ir šį dalyką pasirinkusius vaikus nuo pat pirmos klasės visapusiškai krikščioniškai lavinančios.
Tikybos pamokos padeda, bet nėra pasiruošimas Pirmajai Komunijai. Šiam sakramentui ruošiama pagal atskirą, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro patvirtintą, programą – nuo spalio iki gegužės kartą per savaitę katechetės veda vaikams pamokėles, sekmadieniais kartu dalyvauja šv. Mišiose.
Nors Pirmosios Komunijos sakramentui vaikai ruošiami tik tėvams pageidaujant, nereikalaujama, kad jie kartu su vaikais dalyvautų sekmadieniais šv. Mišiose. Tačiau, pasak R. Sadauskienės, vaikai daug labiau priimtų į širdelę, jei kartu būtų ir tėvai, o jei patys neina, kad nors nesakytų vaikui: kai prieisi komunijos, ir tau nebereikės eiti į tą bažnyčią.
Žinoma, taip sakoma ne visose šeimose. Uolūs katalikai į bažnyčią eina kas sekmadienį ir nepriklausomai nuo to, ar vaikai ruošiasi sakramentams. Bet tokių, pasak mokytojos, ne itin daug: iš 35 šiemet Pirmąją Komuniją priėmusių jos mokinių gal tik apie pusė yra iš praktikuojančių šeimų – dažniausiai iš tokių, kurios vadinamos drungnais katalikais, kurie tik per didžiąsias šventes ateina į bažnyčią. Kai kuriais vaikučiais rūpinasi močiutės, ir ne paslaptis, kad kartais už ėjimą į bažnyčią duoda jiems pinigų ar saldainių.
„Bažnyčiai reikia laiko, o laiko žmonės neturi. Kartais iš tėvelių išgirstame, kad užtektų lankyti tikybos pamokas, nes vežti vaikus į pamokėles ir į bažnyčią sekmadieniais irgi reikia laiko. Tačiau viena kita šeima, kai vaikai ruošiasi Pirmajai Komunijai, atranda ir Kryžiaus kelią, ir kitus tikėjimo dalykus, įsitraukia į parapijos gyvenimą ir – pasilieka. Tai labai džiugina“, – sako R. Sadauskienė.
Mokytoja V. Kriaučiūnienė pastebi, kad tėvai stengiasi vaikams įskiepyti tikėjimą, netgi kai patys širdyje jo neturi, nes augo laikais, kai bažnyčia buvo draudžiama. Penkiolika metų tikybą dėstanti ir tiek pat metų sakramentams vaikus ruošianti mokytoja prisimena ir savo Pirmąją Komuniją – buvo sovietmetis, mama dirbo pedagoge ir į bažnyčią Virginijai teko eiti slapstantis, o kartą vidury pamokėlės įpuolęs žmogus liepė vaikams kuo greičiau bėgti namo ir neatsisukti.
Dalis vaikų Pirmosios Komunijos sakramentui ruošiasi tik todėl, kad jų tėvai yra įsitikinę, kad „reikia vaikus sutvarkyti“. Priėmę sakramentą tie vaikai nebesirenka mokykloje tikybos pamokos ir bažnyčioje jų nebepamatysi.
Mokytoja Rita mano, kad nieko blogo net jei Pirmosios Komunijos motyvas tėra „kaip radom, taip ir paliksim“ – ta Senojo Testamento mintis skatina palaikyti krikščionybės tradiciją. „Negali žinoti, kada Dievas pakvies, ne mūsų tai valioje, o Jo, kaip toliau dėliosis to „sutvarkyto“ vaiko krikščioniškas gyvenimas“, – pritaria mokytoja Virginija.
Krikščioniškas auklėjimas šeimoje – tai tradicijos, tam tikros vertybės, sakramentai, šv. Mišios, dalyvavimas parapijos gyvenime, malda. Turi pats gyventi krikščionio vertybėmis kasdien, ne tik per šventes, kad perduotum jas vaikams. „Dievui neturime laiko, nes viskas mūsų gyvenime dabar dažniausiai bėgte“, – sako Virginija. Pavyzdžiui, pasimelsti prieš valgį nėra laiko, nors labiausiai, ko gero, nėra poreikio ir įpročio, nes padėkoti Dievui galima ir labai trumpai. Teisinimasis, kad sekmadienį nėra laiko eiti į bažnyčią, dažniausiai irgi yra tik nenorėjimas ir neturėjimas įpročio dalyvauti šv. Mišiose.
Krikščionių šeimose ugdomos dieviškosios dorybės – tikėjimas, meilė, viltis, ir žmogiškosios – gerumas, atlaidumas, dosnumas, dalijimasis, ir mokytoja V. Kriaučiūnienė teigia daug dorybių pastebinti savo mokiniuose: „Jie labai neblogi vaikai: kai tėvai šitaip neturi laiko savo vaikams – jie labai geri vaikai.“
Nors Krikšto sakramentu gautos malonės turi būti ugdomos vaiką krikščioniškai auklėjant namuose, tėvai linkę tai patikėti mokyklai. Mokytojos stengiasi ir visada šiame darbe atranda džiaugsmo. „Kai Pirmosios Komunijos dieną matai, kad vaikai moka dalyvauti šventose Mišiose, eiti Kryžiaus kelią, kalbėti rožančių – didelis džiaugsmas“, – sako R. Sadauskienė. Ji pati to išmoko irgi vaikystėje, atėjo prie Dievo ir pasiliko, kaip ir dauguma tų, kuriuos Rita vadina kun. Roberto Skrinsko laidos katalikais.
Bet didžiausias džiaugsmas katechetėms, kai ir po Pirmosios Komunijos sutinka vaikus bažnyčioje – susikaupusius maldai, pasiruošusius išpažinčiai, kantriai kun. Kęstučio Grabausko mokomus patarnauti šv. Mišioms – vadinasi, vaikai ir toliau naudojasi Komunija – tuo stebuklingu vaistu būti geresniems ir šventesniems. Antraip iškilminga įkrikščioninimo šventė tebūtų tik baltos suknelės ir spalvotos fotografijos.
Danutė Karopčikienė
Ačiū, mokytoja, daug sveikatos jums, kantrybės ir džiaugsmo pamatyti gražius jūsų sunkaus darbo vaisius.