Jurbarkietė Raminta Valaitienė iš Ispanijoje gegužės pradžioje vykusio Europos čempionato grįžo iškovojusi sidabro medalį moterų fitneso rungtyje. Nors kultūrizmas nėra ta sporto šaka, kuriai meldžiasi kone visi lietuviai, toks aukštas sportininkės įvertinimas daro garbę ne tik jai. Juolab kad pati Raminta siekdama kuo geriau atstovauti Lietuvai negalvoja apie save, o tik apie tai, kokio džiaugsmo suteiks savo šeimai, bičiuliams, klubui ir treneriui – tiems, kas jai labiausiai yra Lietuva.
Sportinių aukštumų pasiekusi moteris sako, kad ne sportas, o šeima ir darbas gyvenime yra svarbiausia. Ramintą pažįsta visi, kurie lankosi jos kartu su dviem kolegėmis įkurtoje kirpykloje „Elena“. Kirpėja – jos svajonių profesija, bet ją pasirinko ne iš karto. Po vidurinės Raminta baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, galėjo dirbti darželio auklėtoja. „Bet tai ne mano sritis“, – teigia moteris, vėliau įgijusi išsvajotą profesiją ir dirbanti darbą, kuris patinka.
Panašiai buvo ir su sportu. „Marijampolėje buvo daug muzikos ir dainavimo, reikėjo eiti į chorą – o man reikia judesio. Namie sportuodavau, važinėjau dviračiu, kol vienas neatsargus vairuotojas užkliudė ir įvirtau į griovį. Po to vyras nupirko man stacionarų dviratį. Lankiau aerobiką, bet ir to buvo maža, tad 2010 metais ryžausi nueiti į „Progreso“ sporto klubą, – pasakoja Raminta. – Porą mėnesių treniravausi savarankiškai, dabar suprantu, kad netaisyklingai. Paskui treneris Arvydas Mickus pasiūlė dalyvauti varžybose. Pasiūlymą ji priėmė – ir pradėjo treniruotis pagal taisykles. Štanginė „Progreso“ klube tuomet buvo vyrų sritis, o dabar jau ne viena jurbarkietė yra pasekusi Ramintos pavyzdžiu.
Pasiruošimas varžyboms – ir pirmoms, kurios Ramintai buvo 2010 m. Marijampolėje ir įsiminė ne tik dėl užimtos III vietos, bet ir todėl, kad buvo atrinkta dopingo kontrolei, ir Europos čempionatui, kuriame dalyvavo jau antrą kartą – sunkus ir reikalaujantis daug valios pastangų. Reikia ne tik daug treniruotis štanginėje, bet ir laikytis griežto mitybos režimo, nes fitnesas yra kūno modeliavimas, varžybose vertinami sportininkių raumenukai, o ne riebalinis sluoksnis – jo beveik visai negali būti.
Kiekvienai sportininkei mitybos režimas savitas, bet aišku viena – persivalgyti užsiimant šiuo sportu tikrai negalima. Raminta pasakoja mačiusi, kaip prieš varžybas merginos valgo silkę ir bulves – matyt, joms tai tinka, o ji griežtai riboja net ryžius, valgo žuvies, pačios liesiausios – menkės, likus kelioms dienoms iki varžybų nevartoja druskos.
„Mama prieš varžybas manęs klausia: kiek, Raminta, tau virti ryžių – 40 ar 80 gramų? Esu labai dėkinga mamai, nes ji verda pietus šeimai ir atskirai man. Tačiau aš pati patiekiu pusryčius vyrui, nes yra noras gaminti, raginti ir žiūrėti, kaip kiti valgo“, – pasakoja sportininkė ir sako mananti, kad visos sportininkės taip daro. – Kažkoks mazochizmas – mintyse susidėlioji, kas tau nevalgoma, nes kąsnis į burną sugadins sportinę formą. Net jei suvalgytum kokį kąsnį niekam nematant, tu juk nieko neapgausi.“
Pasiruošimo varžyboms laikas, pasak Ramintos, sudėtingas ne tik jai pačiai, bet ir jos šeimai, draugams, galbūt tai pastebi ir jos klientės – nes alkanas žmogus piktas ir greitai susierzina. Dėl to griežto mitybos režimo geriau niekur neiti, nesusitikinėti su draugais, nesikviesti svečių. Todėl Raminta labai dėkinga savo sūnui ir vyrui, nes jie supranta jos pomėgį, taikstosi su jos režimu, visada ją palaiko bei džiaugiasi pasiekimais: „Sūnus Mažvydas – jau studentas, Klaipėdoje studijuoja logistiką. Vyras Auretas – kantrus, labai kantrus. Jis nesportuoja, tik jaunystėje yra tai daręs, bet mane palaiko. Jis ambicingas – jam labai svarbu pastatyti šeimai namą, nes, kaip tame posakyje, sūnų ir medį jau užaugino.“
„Kai laikaisi dietos, mintys visada būna apie maistą – domimės juo, perkame, nešame į namus, gaminame. Kartais atidarau šaldytuvą ir sakau: dabar viską suvalgysiu. Bet pirmiausia suvalgau savo varškę – to ir užtenka“, – pasakoja sportininkė, sugebėjusi išsiugdyti labai tvirtą valią, be kurios Europos čempione netapsi.
„Bet jei parašysite, kad aš nedaug valgau, mano draugė juoksis. Kartą viriau cepelinus ir pasikviečiau draugų šeimą – ji suvalgė du, jos vyras – tris, o aš – penkis cepelinus!“ – Raminta juokiasi ir pasakoja, kad po varžybų galima šiek tiek atsipalaiduoti, nors treneris nepataria to daryti iškart.
Fitneso sportininkių svoris šokinėja. R. Valaitienė, Europos čempionate, kuriame iškovojo sidabrą, svėrė 45,6 kg, jos ūgis 158 centimetrai. „Tiek svėriau ryte, tai buvo mažiausias svoris per mano sportininkės karjerą. O šįryt, kai po čempionato praėjo jau dvi savaitės, svėriau 52 kilogramus“, – sako ji.
Varžybos – gražioji šio sporto pusė. Bikiniai tviska Svarovskio krištolu, aukštakulniai, šukuosenos, makiažas, šypsenos. Tačiau Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja sako, kad sportininkių šypsena per varžybas dažniausiai būna išspausta: „Pirmiausia išeina visos sportininkės kartu ir komisija išrenka šešias geriausias. Paskui jau po vieną reikia prisistatyti parodant savo gražiąsias puses. Be galo sunku: apšvietimo lempos kaitrios, esi tris paras negėręs vandens – šypsena būna išspausta. Bet po pasirodymo užtenka gabaliuko šokolado – ir vėl viskas gerai.“
„Kiekvieno sportininko svajonė – būti pakviestam į šalies rinktinę. Aš du kartus atstovavau Lietuvai Europos čempionatuose, kartą – Pasaulio taurės varžybose, jose buvau trečia. Užsienyje man geriau sekasi negu namie, – sako R. Valaitienė. – Šiemet Ispanijoje iškovotu sidabro medaliu ypač norėjau pradžiuginti savo tėvelį, kurio garbingą jubiliejų netrukus švęsime.“
„Važiavau į Ispaniją galvodama: ko aš ten važiuoju, juk Lietuvoje šiemet iš 7 sportininkių buvau tik penkta. Europos čempionate Santa Susanoje turėjau 15 konkurenčių ir laimėjau sidabrą – vienintelė iš 6 Lietuvos sportininkių parvežiau medalį“, – džiaugiasi „Progreso“ klubo atstovė.
Lietuvos rinktinei Europos čempionate vadovavo treneris Renaldas Česnaitis, tačiau Raminta prisipažįsta, kad visus jo patarimus ir pamokymus pasitikrindavo pas savo trenerį Arvydą Mickų. „Neignoruoju rinktinės trenerio, bet Arvydas mane geriau pažįsta, juo visiškai pasitikiu. Jis labai išmano savo darbą, sugeba kiekvienam individualiai patarti.“
Raminta dėkinga ir trenerio A. Mickaus žmonai Rasai – kirpėjai, kuri pataria ir padeda sportininkėms, kaip per varžybas atrodyti gražioms.
Fitnesas – grožio sportas, todėl klausiau Ramintos apie moters grožį – kokia moteris jai yra graži. „Moters grožis nebūtinai sietinas su idealia figūra. Gražus žmogus spinduliuoja iš vidaus, išorinis grožis – dar ne viskas. Man gražu motinystė – mama su vaikučiu“, – sakė sportininkė. Jos manymu, Lietuvoje per daug akcentuojamas kūno kultas.
Bet Raminta neslepia, kad matydama apkūnias moteris neretai pagalvoja: kiek nedaug joms tereikėtų – tik nueiti į sporto salę, atsisakyti saldumynų ir bulvių, kad jaustųsi geriau. Mat Raminta yra įsitikinusi, kad nešiojant mažesnį svorį žmogui kur kas patogiau – jis geriau jaučiasi, jam lengviau pasirinkti drabužius.
„Jokių drastiškų dietų laikytis nereikia – penkias dienas valgyk saikingai, o šeštadienį gali sau leisti ledų. Bet svarbiausia – gerai jaustis, ir jeigu apkūnus žmogus jaučiasi gerai – viskas puiku. Nei aš, nei kitos fitneso sportininkės nesame moterims pavyzdys. Fitnesas yra mano pomėgis, man jis gražus. Kitos gal mezga, gėles sodina ar turi kitokių pomėgių“, – sako Raminta.
Kitokių pomėgių turi ir Raminta: „Jei turėčiau laiko, kepčiau pyragus. Mėgstu skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius, važinėju dviračiu – bet tai jau vėl sportas. Mano vyras sakytų: mėgsta apsipirkti. Na, juk tai labai moteriška.“
Po Europos čempionato Raminta apie varžybas nebegalvoja. Dabar kuria vasarinius – atostogų ir kelionių planus.
O sportas? Žinoma! Niekur nedings įprotis bėgti krosą – nes taip smagu ryte pasigrožėti panemune, ir į salę eis, nes ten puikiai jaučiasi. O dėl varžybų – turbūt vėl pagalvos, kaip jau ne kartą pagalvojo: kam man čia reikia. Ir, ko gero, vėl ryšis nelengvam, bet gražiomis akimirkomis apdovanojančiam pasiruošimo varžyboms periodui.
Danutė Karopčikienė
Negi sunku perskaityti teksta pries dedant?