Mokykliniai metai praskrieja akimirksniu ir – išeini iš vaikystės, tarsi kokį kelionlapį gavęs brandos atestatą, kuris, užuot liudijęs brandą, tėra tik popieriaus lapas, kurio įrašai padės arba apsunkins kelią į svajonę, į tikslą. Į gyvenimą.Tris rajono gimnazijas šiemet baigs per 300 abiturientų. Pakalbinome keletą – su kokiomis mintimis išeina, kokias svajones puoselėja ir kokia – džiaugsmo ar liūdesio – ašara riedės skruostu, kai mokyklos skambutis kvies į paskutinę pamoką.
Mokykloje pasilieka vaikystė
Jonė Šeštakauskaitė
„Dvylika metų netruko praeiti, nors tai ilgas laiko tarpas. Gaila palikti mokyklą, nes čia lieka visa vaikystė…
Prisiminimų liks daug ir gražių. Dukart – vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse – dalyvavau televizijos projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, pernai užėmiau trečią vietą. Nesijaučiu viršesnė už kitus – tai greičiau tebuvo sėkmė. Bet sėkmei labai padeda žinios.
Kaip siekti žinių? Per pamokas – iš mokytojų, bet svarbiausia yra savarankiškas darbas, nes niekas tau žinių neįdės, jei pats jų neimsi.
Nesinori gyvenime nieko nepasiekti, plaukti pasroviui. Visi turi prioritetus, o man – mokslai ne paskutinėje vietoje. Nors apsisprendimą dėl studijų nulems egzaminų rezultatai, mano pasirinkimas bus susijęs su gamtos mokslais.
Tikrai žinau, kad studijuosiu Lietuvoje, nekilo noras išvažiuoti į užsienį. Gal esu prieraiši – labai gerai jaučiuosi savo šeimoje, ji visada padės, palaikys mano sprendimus, o su draugais dar nežinia, kaip gali būti. Negalvoju, kad reikėtų emigruoti – juk turi kas nors likti Lietuvoje.
Įvertinsim vėliau
Paulius Petryla
Šviesiausia, ką išsinešiu iš mokyklos – draugai. Tikri draugai lieka – taip buvo, kai išėjau iš Gausantiškių, tikiuosi, kad ir Veliuonos gimnazijos draugai išliks.
Žinoma, mokykla skirta mokytis, bet ir mokytis geriau ne vienam, o dalijantis su kitais. Bet mokykloje gauni ne tik mokslo žinių – ji paruošia mus gyvenimui.
Mokytojai mums atiduoda visą save, bet dabar mes to neįvertiname, gal tik vėliau įvertinsim. Mokytoju būti nenorėčiau – neturėčiau tiek kantrybės.
Buvo ir įdomių, ir neįdomių dalykų ir pamokų. Mokykliniais metais muzikavau, dalyvavau skaitovų konkursuose, sporto varžybose, neseniai susidomėjau karatė. Ir istorija – dabar ji labiausiai mane domina, nes tai susiję su mano studijų svajonėmis.
Tikiuosi, kad kitąmet tokiu laiku studijuosiu. Lietuvoje, ne užsienyje. Mane traukia politikos mokslai, darbas su įstatymais – manau, kad galėčiau ten atrasti save. Bet ta svajonė labai atsargi – daug kas priklausys nuo to, kaip išlaikysiu egzaminus.
Veiklos buvo daug
Justė Daukšaitė
Man tikrai liūdna palikti mokyklą – daug laiko čia praleidome ir visi dvyliktokai tapome kaip šeima – didelė ir darni.
Išsiskirstysim, teks palikti ir mokytojus, ir šeimą, namus – visa tai, kas buvo mūsų vaikystė. Todėl yra ir baimės – juk išeini į naują aplinką. Kaip ten bus?
Jei galima būtų likti? Turbūt pasilikčiau, nes man čia patinka!
Esu visokių renginių organizatorė, mokinių parlamento narė, viena tų, apie kuriuos sako: jos pilna visur.
Kelerius metus dalyvavau kraštotyros būrelyje, buvau mokyklos literatūros muziejaus gidė. Šokau, vaidinau, dainavau, dalyvavau konkursuose ne tik rajone, bet ir respublikoje… Veiklos tikrai buvo labai daug.
Žinoma, ir mokiausi. Labai norėčiau studijuoti viešąjį administravimą – man reikia, kad ir darbe, kurį dirbsiu, būtų daug aktyvios veiklos.
Labai gerai, kad mūsų mokykloje iniciatyvos eina iš mokinių. Ir man draugai dažnai sakydavo: „Juste, suorganizuojam, žinom, kad tu gali!“ Iniciatyvūs ne tik vyresnieji, bet ir mažiukai, o mes, mokinių parlamentas, skatiname juos tokiais būti, kad galėtų užimti mūsų vietas.
Mokykloje buvo smagu! Verksiu per paskutinį skambutį, nes per šimtadienį irgi verkiau.
Nėra ko liūdėti
Edgaras Simanavičius
Apie studijas užsienyje negalvoju, nes esu šiek tiek patriotas. Mokykla stengiasi ugdyti patriotizmą, bet nevaidina lemiamo vaidmens – tai daugiau priklauso nuo namų aplinkos ir artimųjų.
Stengsiuosi įstoti į Kauno technologijos universitetą studijuoti programavimą. Apsispręsti nebuvo sunku, nes jau nuo mažens patiko kompiuteriai, bet ne tik žaidimai, o ir techniniai dalykai.
Mokykloje visi dalykai sekasi, iš visų turiu dešimtukus, tik iš lietuvių devynetą – neturiu gyslelės rašymui, žurnalistu būti negalėčiau.
Manau, kad viską pasiekiu dėl gabumų, nors į pabaigą, žinoma, dar pasitempiau, tik ta pabaiga – treji paskutiniai mokslo metai, o ne trys savaitės.
Mokykloje lankiau krepšinį, daugiau – ne kažin ką, nes meninės gyslelės, kaip sakiau, neturiu…
Mokytojus prisiminsiu ir geru žodžiu paminėsiu, sutikau mokykloje ir asmenybių.
Paskutinį skambutį pasitinku optimistiškai – gal ir gaila viską palikti, bet reikia žengti tą žingsnį į gyvenimą. Mokykla irgi gyvenimas, bet rūpesčių mažiau, juk retam reikia save išlaikyti, rūpintis buitimi. Ne veltui suaugusieji sako, kad mokykloje – geriausi gyvenimo metai. Ir aš taip manau, nors dar neturiu su kuo palyginti.
Nerimo ir baimių neturiu, jaučiuosi tikras ir subrendęs. Nors brandos atestatas – tai ne brandos paliudijimas, nebrendylų yra visokio amžiaus ir visur. Paskutinis skambutis – džiaugsmo šventė, nėra čia ko liūdėti: prasidės naujas etapas, nauja veikla, nauji žmonės – tai gerai!
Paskui svajonę – kol pasieksiu
Arnas Ašmonas
Iš mokyklos išsinešiu žinių, draugų, visokiausių patirčių. Svarbiausia patirtis susijusi su menais, nes mano svajonė – būti aktoriumi. Ir tai nuo seniai, nuo tada, kai vaidinau Smalininkų mokyklos teatre.
Geriausia, ką patyriau, ką prisiminsiu ir po daugybės metų – tai „Vaivorykštė“. Su teatru susijusi ir užklasinė veikla, į kurią mokykloje ypač įsitraukiau paskutiniais metais: jeigu organizuojant renginį yra bent vienas iš „Vaivorykštės“, jį tuoj aplimpa ir visi kiti.
Kad Jurbarke mane daug kas pažįsta, tai irgi per „Vaivorykštę“: beveik visuose spektakliuose vaidinau pagrindinius vaidmenis, rengėme „Meno injekciją“, labai daug ką veikėme su Jurbarko jaunimo organizacijų sąjunga.
Labai daug fainų dalykų buvo mokykloje! Vienas ryškiausių, nes dar neseniai įvykęs, – respublikiniame skaitovų konkurse užimta pirma vieta. Dalyvauti man pasiūlė teatro mokytoja Jūratė Videikienė, o tekstą pasirinkau iš spektaklio „Škac, mirtie“ – tas tekstas man jau buvo įaugęs, ir apskritai – Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“ man labai patinka. Laimėjau mokykloje, rajone, paskui regioniniame ture ir – respublikiniame. Tikrai nesitikėjau! O gal nemoku savęs vertinti?
Labai gaila palikti mokyklą, draugus. Jei galėčiau pasilikti, tai ir likčiau, bet… negaliu – jau išlaikiau mokyklinį teatro egzaminą. Įvertinimas – dešimtukas, Tiesa, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis nieko nereiškia, ten svarbiausias stojamasis egzaminas. Jam ruošiuosi ir sieksiu savo svajonės, kol pasieksiu.
Galimybių turi visi
Simona Reičiūnaitė
Kas rytą džiaugiuosi eidama į mokyklą: čia geri draugai, mokytojai – savo srities specialistai, o dabar jaučiuosi pasiruošusi išeiti į pasaulį, studijuoti universitete. Džiaugiuosi, kad jau paskutinis skambutis, nes seniai žinau, ką noriu studijuoti, į kokią sritį gilintis.
Jau septintoje klasėje nusprendžiau studijuoti architektūrą ir tam seniai ruošiuosi. Studijuosiu Lietuvoje, manau, kad studijų lygis čia net aukštesnis negu užsienio universitetuose.
Net kai baigdamas mokyklą žinai, ko nori, vis tiek nėra taip labai paprasta – aš dedu daug pastangų, kad pasiekčiau savo svajonę: važinėju į Kauną mokytis papildomai, tai kainuoja ir išlaidų, ir laiko. Laisvalaikio nebeturiu, dėl savo svajonės turėjau atsisakyti sporto, bet tikiu, kad investuodamas į svajonę gali pasiekti labai daug.
Aštuonerius metus lankiau lengvąją atletiką, dalyvaudavau varžybose, tik dvyliktoje klasėje varžyboms nebelieka laiko. Bet bėgioju, važinėju dviračiu – sporto apleisti negaliu.
Sportuodama išsiugdžiau valią ir užsispyrimą, to labai reikia ir siekiant svajonės, taigi viskas susiję, kiekviena veikla viena kitai padeda.
Galimybių turi visi, tik noro reikia. Darbu galima pasiekti labai daug, tik nereikia mintimis savęs apriboti: aš nesugebėsiu…
Neišsenkančios energijos šaltinis
Milda Ambrozaitytė
Mokykla – vienas svarbiausių gyvenimo etapų, čia subręstame fiziškai ir kaip asmenybės, pasiruošiame tolesniam gyvenimui.
Nesutinku, kad mokykla niveliuoja – gal tik žemesnėse klasėse norisi būti tokiam kaip visi, o vyresnėse ieškai ir stengiesi būti savimi.
Man patinka piešti. Atsimenu save piešiančią nuo ketverių metų – piešiau tokius keturkampius paršelius ir arkliukus – ir nebepaleidau to piešimo.
Norėčiau studijuoti interjero dizainą, tik bijau, kad galiu neįstoti, nes niekur piešimo nesimokiau. Bet pasirinkau dailės egzaminą ir jo užduotį atlikau mokykloje ant sienos – nupiešiau medį ir paukščius. Medis yra gyvybės, augimo, prieglobsčio simbolis, paukščiai simbolizuoja laisvę. Viską sieju su mokykla – ji yra neišsenkančios energijos šaltinis. Pati sugalvojau idėją ir siužetą ir viena pati viską atlikau, dirbau du mėnesius.
Geras gyvenimas, kai gali dirbti tokį darbą, kurį nori, kuris tau teikia džiaugsmą. Aš savo ateitį sieju su daile.
