Vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ yra toks reiškinys, be kurio Jurbarkas būtų ne Jurbarkas, o jaunimas netektų to, kas vadinama savo kartos ženklu. Per kone trisdešimt (!) gyvavimo metų teatras išugdė septynias vaivorykštukų kartas – septintoji, su spektakliu „Škac, mirtie“ pergalingai tebežygiuojanti per festivalius ir konkursus, šį pavasarį atsisveikina su teatru.Bet, kaip sakoma, gera vieta tuščia nebūna – balandžio pradžioje premjeriniu spektakliu „aš esu Aš“ prisistatė naujoji „Vaivorykštės“ trupė.
Kol kas jie save vadina mažiais, o „Vaivorykštės“ vyresnieji jiems – žvaigždės, pavyzdys, autoritetas. Jaučiasi šalia jų kaip už sienos – tvirtos, patikimos ir draugiškos.
Bet būti mažiais lemta nebeilgai, o ir glaustis kitų šešėlyje mažiai nenusiteikę. Sausį pradėję repetuoti rimtą pjesę pretenzingu pavadinimu „aš esu Aš“, balandžio 5-ąją jau pakvietė į premjerą Jurbarko kultūros centre.
Pagal Giedrės Kazlauskaitės novelę „Leta“ sukurtas spektaklis kalba apie tai, kaip sunku jaunam žmogui būti savimi. Būnant kitokiu sudėtinga ir suaugusiųjų, ir bendraamžių pasaulyje. Spektaklyje tos problemos užaštrintos, gyvenime taip skaudžiai su jomis susidurti jauniesiems aktoriams gal ir neteko, bet į klausimą, ar dažnai tenka apsimetinėti, pasigirdo atsakymai nuo „visada“ iki „niekada“. Tikresni jaunuoliai sakė būną namie ir su draugais – su tikrais draugais gali šnekėti, ką nori ir būti, kas esi.
Turbūt ir su tikrais tėvais, su tikrais mokytojais? Tik kas šiais laikais yra tikra?
Premjerinį spektaklį žiūrėjo ir scenarijaus autorė Tauragės „Pilies“ teatro režisierė Jolanta Kazlauskienė (jos ir novelės autorės panašios pavardės – tik atsitiktinis sutapimas) – ir liko labai patenkinta. Gyrė „Vaivorykštės“ režisierę, kuri – jau seniai aišku – turi savo braižą ir kuria savitą teatrą.
O! Primiršome režisierę (spektaklis jau surežisuotas ☻). Premjeros dieną Birutė Šneiderienė pasipuošė vaivorykštiniais aulinukais, tuo tarsi norėdama parodyti, kad ne tik visomis savo kūrybinėmis galiomis, visa širdimi, bet ir kojomis – giliai ir tvirtai stovi „Vaivorykštėje“. Nors ir taip aišku.
Kai jau gerokai po premjeros grupelę teatro mažių sutikau „Vaivorykštės“ kambarėlyje (naujame, daug erdvesniame, kuriame dar „seniai“ ant sienų sukabino visą teatro istoriją), o režisierės nebuvo, pasiūliau ją apšnekėti. „Mylim, labai gera, draugiška, švelni, kantri, vaikiška (☻), labai su mumis susitvarko”, – teišgirdau (nieko intriguojančio ir pikantiško, kaip rašoma apie kai kuriuos didžiuosius – skendėdami dūmų debesyje rėkia ant aktorių ir reikalauja, kad scenoje jie išdarinėtų neįmanomus dalykus), tačiau nesuabejojau, kad „Vaivorykštei“ režisierė Birutė – pati didžiausia.
Naujoji trupė praėjusių metų rudenį susirinko pagal skelbimą ir – pagal pažintis. Jei įžvelgiate intrigėlę (prisipažinsiu, ir aš buvau beįžvelgianti), teks nusivilti, nes pažintys reiškia tik tai, kad klasiokai kvietė ir vedėsi vieni kitus.
Vaikų ir jaunimo teatre – jokių pažinčių ir jokių atrankų. „Geriau jau nusišauti“, – visai rimtai sako režisierė. „Ir mes – iš paskos. Arba – darytume atranką“, – susizgrimba mažiai, nes juk negali nelikti „Vaivorykštės“.
Kai „Vaivorykštė“ paskelbia renkanti naują trupę, ateina visi, kurie nori. Paskui – kas nori, išeina, kas pasilieka – eina į sceną.
Jogunda Žičkutė – aktyvistė: choras, fortepijonas, teatras…
Ugnė Augustė Mockaitytė, smagiai leidžianti laiką teatre ir besidžiaugianti, kad bus dar daug premjerų.
Milda Matukevičiūtė: „Turiu kvailą juoką, kuris visus erzina – taip sakė Aistis…“
Aistis Sandaras – kuris į teatrą atėjo iš sporto, kuris labai bijodavo eiti į sceną ir jam labai drebėdavo kojos, bet dabar – jau nebe.
Domantas Sakalauskas, aktorius iš prigimties, bet labai nedrąsus, bet labai norintis išdrąsėti.
Gytis Gegužis, suvaidinęs spektaklyje pagrindinį vaidmenį ir įsitikinęs, kad vaidinti vienam kur kas sunkiau nei masuotėje.
Ir visi kiti – iš viso 23 – skirtingi, bet ir labai panašūs, ir dar nežinia, ko norintys labiau: išsiskirti iš minios ar susilieti su ja. Ar ir to, ir šito – nelygu vieta, situacija, nuotaika ir dar daug žinomų ir nežinomų dalykų, dėl kurių kiekvienas yra AŠ.
