Provincija – ne kliūtis daryti tai, kas širdžiai miela. Net gyvendamas mažame miestelyje gali susirasti veiklos, pomėgių, kurie vieniems kels nuostabą, susižavėjimą, kitų gal liksi nesuprastas. Tokios aplinkinių reakcijos kartais sulaukia smalininkietė Akvilė Bialoglovytė, kai pasako apie savo pomėgį – speleologiją.
Dažnam kyla klausimas: kas ta speleologija? Tai – mokslas apie požemines ertmes, urvus, jų susidarymą. Tai požemių geografija, kur mūsų laukia daugybė atradimų. Speleologai – urvų ieškotojai, atradėjai, tyrinėtojai, keliaujantys į žemės gelmes. „Nuostabus susiliejimas su požemine gamta, ten gali geriau pažinti save, išbandyti, praplėsti savo galimybių ribas“, – sako Akvilė.
Speleologija Akvilė susižavėjo 2011 m. liepą. Domėdamasi Smalininkų požemiais ji kreipėsi į speleologus. Pažintis buvo lemtinga – Akvilė pradėjo dalyvauti lietuvių ir ukrainiečių bendrose ekspedicijose Kryme, o neseniai grįžo iš tarptautinės ekspedicijos Laose.
„Laosas – nuostabi, pasakiška šalis, kurią verta aplankyti kiekvienam. Tai, kad ši pietryčių Azijos valstybė neturi priėjimo prie jūros, lėmė jos unikalumą. Ji ilgai išvengė civilizacijos invazijos, žmonių įsikišimo į gamtą. Mokslininkai Laose vis dar aptinka naujų augalų ir gyvūnų rūšių. Likau sužavėta to krašto žmonių paprastumu ir nuoširdumu. Mes sveikinomės su kiekvienu sutiktu žmogumi ir matėme, kaip jų veide nuostabą pakeičia šypsena. Jei dienai baigiantis pakliūdavome į kokį nors kaimelį, visuomet mums suteikdavo nakvynę ir alkani nelikdavome. Jei kelyje prakiurdavo motociklo padanga, vietiniai sustodavo ir stengdavosi padėti. Nuo karo laikų jie įpratę nebijoti sunkumų ir operatyviai spręsti problemas. Tai šalis, kurios žmonės, nemokėdami jokios užsienio kalbos, nebijo aiškintis ir yra pasiruošę pagelbėti bet kokioje keblioje situacijoje. Su vietiniais kaimo gyventojais bendraudavome gestais, pavieniais išmoktais laosietiškais žodžiais. Piešinukai taip pat dažnai mus gelbėdavo. Tik didesniuose miestuose sutikdavome kelis angliškai, rusiškai, prancūziškai kalbančius laosiečius“, – pasakoja Akvilė.
Ekspedicija truko 6 savaites sausio ir vasario mėnesiais, o speleologai jai ruošėsi 9 mėnesius: „Išanalizavę daugybę karinių žemėlapių, peržvelgę kitų šalių speleologų ataskaitas išsirinkome karstinį regioną, kurio dar niekas netyrinėjo. Mat jau nuo 1994 metų Laoso kalnų masyvuose susidariusius urvus tyrinėja prancūzai, britai, italai… Mūsų tikslas buvo surasti naujus urvus, nubraižyti topografines nuotraukas ir praplėsti Lietuvos speleologų tyrinėjimų geografinį žemėlapį. Tikimės, kad tos topografinės nuotraukos bus naudingos kitoms ekspedicijoms, kai bus toliau tyrinėjami tie urvai. Laoso urvai ypatingi tuo, kad yra horizontalūs, erdvūs, beveik visuose teka upės. Tai milžiniška labirintinė vandens kelio sistema. Vietiniai gyventojai urvuose žvejoja, gaudo šikšnosparnius ar kitokius gyvūnus. Prie kai kurių urvų įėjimų net valtys paliktos. Drėgnojo sezono metu, kuris čia trunka nuo gegužės iki spalio mėnesio, upės patvinsta nesuvokiamai. Kai žiūri į išdžiuvusias upių vagas, bandai įsivaizduoti – kaip tai įmanoma? Gausus vandens kiekis lietinguoju sezonu tirpdo uolienas, taip atsiranda urvai. Tai tūkstančius metų trunkantis procesas. Kartais žiūrint į kalną sunku net patikėti, kad viduje yra milžiniškos ertmės, nuo kurių didybės svaigsta galva, o galingi prožektoriai ne viską gerai apšviečia. Milžiniški nutekėjimai, stalaktitai ir stalagmitai priversdavo aiktelėti, o kartais reikėdavo labai pasistengti lipant per užgriūvas. Sausuoju periodu saugiausia tyrinėti urvus, ieškoti naujų praėjimų. Tada gali nebijoti, kad patvinusi urvo upė užlies tave siauruose praėjimuose.“
Tačiau sausuoju periodu į urvus lenda ne tik speleologai – prieglobsčio urvuose ieško ir gyvūnai. „Čia sutikome gyvių, kurių pavadinimų net nežinau: violetiniai krabai, šikšnosparniai, delno didumo vorai ir šimtakojai, gyvatės, varlės, kurios prisitaikiusios gyventi urvuose – jų tik kūnas likęs žalias, o galūnės nubalusios. Taip pat – balti žiogai, kurie neturi net akių užuomazgų. Vietiniams visa tai valgoma. Matėme kolonijas baisių telifonų – tai neseniai aprašyta vabalų rūšis, – pasakoja Akvilė. – Radome du vėžlio skeletus. Įdomu tai, kad Laose vėžlių beveik nėra, tik nacionaliniuose parkuose. Spėliojimai, kad griaučiai urve galėjo atsirasti iš kalnų slėnio, kuriame nėra buvęs žmogus, nes tik urvu ten įmanoma pakliūti, audrino mūsų fantaziją.“
Daugiausia laiko speleologai praleido gamtoje, į miestus užsukdavo dienai, dviem – atsipūsti, pakrauti telefonų ir kompiuterių baterijas, papildyti maisto atsargas, pasikeisti susidėvėjusį inventorių. „Tačiau dėl nuovargio kartais civilizacijos patogumus, pasivaikščiojimą po miestą iškeisdavome į miegą,– toliau pasakoja Akvilė.– Keliavome motociklais, ši transporto priemonė mums labiausiai pasiteisino. Buvome nepriklausomi nuo vietinio transporto, tik kartais susidurdavome su persikėlimo per upę problema – ne visos vietinių valtelės galėdavo perkelti motorolerį, tad tekdavo jį stumti per judančius bambukinius tiltus, kurie, atrodė, vos laikosi, o tu rizikuoji su visais daiktais atsidurti vandenyje. Miegodavome hamakuose, urvuose arba ant žemės prie nuolat deginamo laužo, kartais vietinio miestelio svečių namuose. Maistą gamindavomės patys. Vandenį imdavome iš urvų, upelių, filtruodavome, kol filtras sugedo, paskui tik virindavome. Pasisekdavo, jei iš vietinių nupirkdavome tos dienos laimikį – keletą žuvelių, tada net pirštus laižydavomės apgailestaudami, kad žvejas namo pareis be laimikio.“
Prie tenykščio maisto speleologai greit priprato – valgė ryžius, ryžių makaronus, žuvies konservus, daržoves, vaisius. „Ten mažų 10 bananų kekė kainuoja tik vieną litą. Mažieji bananai žymiai skanesni už Lietuvoje parduodamus muilo skonio dičkius. Toje skurdžioje šalyje maistu nesiskundėm, tik reikėjo priprasti. Tik lietuviškos juodos duonos ir šokolado trūko. Užtat teko ragauti sraigių, žiogų, lauže keptų varlių. Užsukus į kaimą ar miestą gatvėje kepta mėsytė tapdavo tikru skanumynu“, – sako egzotiško maisto prisiragavusi mergina.
Bet didesnį įspūdį Akvilei padarė Laoso žmonės: „Jie gražūs išore ir vidumi, ypač vaikai – tarsi maži angeliukai, sveikindamiesi jie švelniai pritūpdavo ir tarsi maldai sudėję rankas linktelėdavo galvytėmis. Tai karaokės tauta, kuri mieliau ir drąsiau dainuoja nei šoka. Kavinėse, baruose jie drąsiai ima į rankas mikrofoną ir murkia nesuprantamai skaitydami tekstą iš ekrano. Tačiau šoka kukliai, lietuviška polka jiems pasirodė per drąsi. Šokdami jie judina delnus per riešus, alkūnės nepakyla aukščiau pečių, o kojos statomos mažyčiais žingsneliais.“
„Man susidarė įspūdis, kad tai saugi šalis. Labai daug Europos jaunimo, keliaujančio pavieniui, po du ar didesnėmis kompanijomis. Čia net merginos po dvi keliauja. Ši ekspedicija praturtino mane, praplėtė mano akiratį, leido geriau pažinti save, savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, suteikė begalę emocijų ir, žinoma, paliko prisiminimų, kuriais ir dabar gyvenu.“
Akvilė ne tik speleologė. Anksčiau ji aktyviai skautavo, tad gamta, kelionės, iššūkiai ir nuotykiai jai nėra svetimi. Baigusi studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ji grįžo į Smalininkus, dalyvauja miestelio visuomeniniame gyvenime, groja saksofonu Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos orkestre „Vingis“.
Akvilė subūrė kūrybinę grupę „AleGria“, užsiimančią patalpų ir šventinės aplinkos puošimu, automobilių dekoravimu, stalo kortelių, kvietimų ir dovanėlių gaminimu.
„Myliu savo kraštą. Nors dažnam reikia paaiškinti, kur tie Smalininkai, man tai kelia malonumą. Nors pasaulis didelis ir platus, ir nemažai jo mačiau, bet vis tiek traukia Nemuno pakrantės“, – sako smalininkietė Akvilė.
Živilė Jankaitienė
