Dvyliktokas muzikantas Leonas Greičius groja bandonija – kuo gi daugiau, juk yra eržvilkiškis. Tą kraštą nuo seno garsina „Eržvilko bandonijų“ ansamblis. Leonas irgi jame groja, dar daugiau – jis suvokia, kad turi išmokti visas senųjų bandonininkų melodijas, kad jos nenueitų užmarštin.
Kas yra matę ir girdėję Leoną grojantį, patvirtintų, kad jam bandonija labai limpa – ir atrodo, ir skamba puikiai. Dabar vaikinas mano, kad bandoniją yra įsimylėjęs visam gyvenimui, nors jaukinosi ją ilgai ir sunkiai.
„Viskas prasidėjo, kai buvau kokių dešimties metų: per kaimą vaikščiojo Trys Karaliai, užėjo pas mus ir mane pamatęs Alvydas Balčaitis sakė, kad esu zdarovas vyras ir galėčiau groti bandonija“, – pasakoja Leonas.
„Zdarovas“ reiškia tvirtas. Bet ir tvirtam vaikiukui muzikavimo pradžiamokslis buvo sunkus: pavaikščiojo pas garsųjį Eržvilko bandonininką Stanislovą Sabonaitį porą savaičių – tuo ir baigėsi. Bet ne viskas.
„Nelabai man patiko“, – prisipažįsta. Bet amžinatilsį Alvydui Balčaičiui, tuomet vadovavusiam bandonijų ansambliui, Leonas dėkingas ir už „zdarovą“, ir už bandoniją, kuri dabar jam labai patinka.
„Paskui pasikviečiau draugą – Giedrių Bajoriną. Su juo irgi tik kokį mėnesį paėjom, išmokom vieną melodiją vesti – „Suk suk ratelį“. Paskui Giedrius išvažiavo, ir mano grojimai baigėsi. Nes groti, kai esi mažas, galima tik su draugais“, – pasakoja vaikinas.
Bet ir šį kartą grojimas baigėsi ne visam.
Leonas toliau pasakoja savo muzikavimo istoriją: „Paskui tėtis pradėjo varyti groti. Jis irgi groja, bet akordeonu, iš klausos. Tėtis apdovanotas didesne klausa, negu aš, ir daug prisideda prie mano grojimo. Jei aš ko nors nemoku, tai būna: „Tėti, pasiimk akordeoną“. Tėtis atsirenka melodiją, paskui aš vargstu kokią valandą. Groti bandonija nelengva: natų nėra, tik garsai. Kai pradėjau groti, buvau beklausis, ne tuos klavišus imdavau, negirdėdavau, o dabar jau girdžiu. Kai „šienauju“, jau tikrai girdžiu.“
Su bandonija svarbiausia – atsirinkti melodiją. Kartais Leonui tenka ir kelias dienas pasėdėti, kol tą melodiją atsirenka. Bet atsirenka!
Patarimo, pamokymo visada gali kreiptis į ir į kitus muzikantus – „Eržvilko bandonijose“ Leonas jauniausias, visi jam mielai, kaip vaikui, padeda.
Leonas jau moka apie 40 melodijų, jau išaugo iš vaikystės, todėl gali groti ir vienas. Neseniai vaikų ir jaunimo liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“ jis grojo Stanislovo Sabonaičio išmokytą „Žydišką melodiją“ ir kito garsaus bandonininko Antano Janušo „Kartupių maršą“.
„Bet dar labai daug turiu išmokti, tas visas senąsias melodijas. Grojau Kartupių maršą, bet beveik visi kaimukai aplink Eržvilką turi savo melodijas – Pagirių polka, Lenkčių maršas… Mama labiausiai nori, kad visas bandonijų melodijas išmokčiau, kad būtų išlaikyta tradicija. Ir aš sutinku su tuo, nes bandonininkai neina jaunyn, paskui dings tos melodijos, nes mažai kas groja bandonija. Tiesiog įpareigotas esu, kad nedingtų“, – sako Leonas.
„Kai prasidėjo gitarų mada, aš irgi norėjau. Bet kaip galiu, kad dar nebaigiau vienu instrumentu mokytis? Ir nuėjau vėl bandonija grot. Grojau sena, kiauromis dumplėmis, bet tai man netrukdė. Dabar turiu savo bandoniją – tai močiutės dovana, paskatinimas, kad tikrai gročiau. Tada ir pradėjau groti rimtai – dieną naktį nepaleisdavau iš rankų, gulėdavau su ta bandonija. Gitara irgi išmokau, bet ten tik barškini per stygas – ne tai, kas su bandonija. Bandoniją įsimylėjau visam gyvenimui. Su muzika kelio nesiesiu, svajoju apie energetiką, bet su bandonija nesiskirsiu. Su ja aš neprapulsiu“, – tvirtina dvyliktokas.
Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje Leonas irgi kartais pasirodo su bandonija – atsineša ją į chorą, kuriame dainuoja, o choro vadovė Gražina Mikšienė ragina jaunuolius ne tik dainuoti, bet ir groti, kas kuo moka.
Klasiokams, pasak Leono, nelabai patinka tokia muzika, bet yra kelios minorinės melodijos, ir kai vaikinas atsineša į mokyklą bandoniją, jie sako: pagrok. Dar paskaitėlę bičiuliams apie šį retą instrumentą paskaito ir patiems pagroti pasiūlo. Tačiau bandonija groti ne taip paprasta, net ir tiems, kurie moka, sakykim, pianinu, su bandonija neišeina.
O Leonui – išeina. Jis – vienas iš nedaugelio jaunų žmonių, kuriam paklūsta šis instrumentas. Vaikinas svajoja vasarą bandonija groti Palangoje ant tilto. Bet ne dėl pinigų, nors jų poilsiautojai irgi primes, kaip primeta, kai su bandonija Leonas atsistoja per atlaidus prie Eržvilko ar Girdžių bažnyčios. Atsistoja todėl, kad groti smagu, kad tegul visi pamato ir išgirsta šį retą instrumentą. Todėl, kad grodamas šypsaisi, ir tau visi šypsosi.
