Nors lietuviai vis dar pavadinami dainuojančia tauta, iš tiesų kasdienybėje dainos beskamba iš įvairiausių grotuvų ir dažniausiai nelietuviškos. Tad šešios mokinukės, Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio „Imsrė“ dalyvės, gali didžiuotis, nes jos moka daug lietuviškų dainų ir netgi tokių, kokių ne tik Jurbarke, bet ir visoj Lietuvoj retas tepadainuotų.
Tos unikaliosios dainos – tai lietuviškos sutartinės, kurių didžiulė vertė pripažinta pasaulyje. 2010 m. lietuviškos sutartinės įrašytos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Bet Jurbarko „Imsrė“ jas dainavo dar anksčiau – ir vyresniųjų grupė, ir vaikų. Silvija, Vytautė, Augustė, Kamilė, Gabrielė, folkloro ansamblį lankančios nuo pirmos ar antros klasės, su „Imsrės“ dainomis ir sutartinėmis užaugo, nors vadovė Birutė Bartkutė vis dar jas pavadina „mažytėmis“, o kultūros centre „imsriukes“ dažniausiai vadina „Birutės mergaitėmis“.
Mokykloje „imsriukėmis“ jų nevadina, nes, pasak mergaičių, nelabai kas ir žino, ką jos lanko ir kokias dainas dainuoja. O galėtų žinoti, juk Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos šeštokės Silvija Tamošaitytė, Augustė Žemaitytė, Kamilė Galdikaitė ir aštuntokės Vytautė Kazlauskaitė ir Gabrielė Bačiulytė, ir Toma Balčiūnaitė, nors šiemet susiviliojo teatru, yra tikrų tikriausios UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos – bendradarbės, saugančios nuo išnykimo lietuviškas sutartines. Nes daina gyva, kol ją kas nors dainuoja.
Vadovės Birutės kabinete susirinkusios po kalėdinių atostogų mergaitės šnekučiavosi, vaišinosi rūgštokus apelsinus pabarstydamos cukrumi ir daug neragintos užtraukė sutartinę – dvejinę, paskui ir trejinę. Kai moki – tai paprasta kaip dukart du. Tačiau sutartinės yra labai sudėtingi daugiabalsiai lietuvių liaudies kūriniai. Trejinė sutartinė – kai trys grupės dainuoja tą patį tekstą, tik įstoja visos skirtingu metu. Dvejinėse dainuojamas prasminis tekstas ir pritarinys – skirtingi tekstai, skirtingos jų melodijos, bet skamba tuo pat metu. Sutartinių tekstuose daug simbolinių reikšmių, o apdainuojamas visas žmogaus gyvenimas. Šios seniausios lietuviškos dainos buvo dainuojamos įvairiomis progomis, ir joms būdingi visi žanrai: karo, vestuvių, kalendorinio ciklo ir kiti.
Draugų gimtadieniuose sutartinių mergaitės nedainuoja – nenori būti išjuoktos, be to, sutartinė – ne popsas, bet kas jos nepadainuos, o vienas irgi nepadainuosi. „Imsrės“ mergaitėms, kaip ir jų klasiokams, patinka popsas – jo klausosi, dainuoja angliškai. Jos, kaip ir kiti paaugliai, laiką leidžia su draugais, sėdi prie kompiuterio, žiūri televizorių, nepersiskiria su telefonu. Beveik visos lanko dar ir meno mokyklą – Augustė groja kanklėmis, Gabrielė – smuiku ir pianinu, Kamilė mokosi šokti, o Vytautė savarankiškai išmoko groti gitara ir pianinu.
„Imsrės“ mergaitės – tokios pat kaip visi, bet ir kitokios. Dukart per savaitę jos eina į repeticijas, vasarą važiuoja į etnokultūrinę stovyklą „Mikutis“ ir į tarptautinę Lenkijoje, Seinuose. Jos dalyvavo Dainų šventėje, koncertavo Vokietijos mieste Krailsheime – dainavo liaudies dainas ir puošėsi lietuviškais tautiniais kostiumais.
Tautiniai rūbai – gražu, juolab kad su jais mergaitės irgi skiriasi iš kitų ansamblių, mat Jurbarke sueina visi Lietuvos regionai ir „Imsrės“ dainininkės puošiasi skirtingais kostiumais. Bet mergaitės neslepia, kad per tiek metų truputį nusibodo, truputį juos išaugo, tad jau pernai savo vadovei pareiškė su tautiniais nedainuosiančios. Vadovei Birutei buvo proga atnaujinti daugiau kaip prieš dešimtmetį kitoms savo mergaitėms sukurtas lininio audinio ir kukurūzų pluošto sukneles. Su tomis „kukurūzinėmis“ suknelėmis „Imsrės“ mergaitės – kaip niekas kitas gražios ir originalios. Ir programa jų – visai kitokia.
„Paruošėme stilizuoto folkloro adventinę programą. Mergaitės ne tik dainuoja, bet ir groja tais instrumentais, kokiais jos moka“, – pasakoja vadovė ir mergaitės pritaria, kad ta programa joms labai patinka.
O sutartinės? „Patinka!“ – sutartinai atsako mergaitės. Sutartinių jos jau moka dvylika ar penkiolika. Nelengva jas dainuoti, sunkiau nei kitas dainas, bet gera žinoti, kad lobis, kurį saugo ir kuriuo didžiuojasi lietuvių tauta, ir tau priklauso.
