Kiekvienų mokslo metų pradžioje ir pabaigoje Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos mokiniai vyksta į ekskursijas po Lietuvą. Pavasarį viešėjome Zarasų krašte, o sulaukę rudenio patraukėme į priešingą pusę – į Klaipėdos kraštą.
Spalio 12-ąją prie mokyklos šurmuliavo gausus būrys mokinių ir mokytojų, pasiruošusių sėsti į autobusą ir keliauti Klaipėdos link. Linksma nuotaika kelionėje norėjome pasidalyti su mokytojais ir vairuotoju, tad pradėjome garsiai dainuoti. Iš ekskursijos vadovų veidų supratome, kad mūsų vokaliniai sugebėjimai jiems patiko.
Pirmasis sustojimas – Kretingos rajone, Mažučių kaime, kur yra didžiausias Europoje japoniškas sodas. Tai 16 hektarų sklypas, kuriame yra keli dirbtiniai tvenkiniai, suformuotos kalvos, iš visos Lietuvos ir iš kaimyninių šalių atvežta keliolika tonų akmenų, pasodinta labai daug įvairiausių japoniškų augalų, kurie gali augti mūsų klimato sąlygomis. Kuriant šį sodą kartu su lietuviais dirba ir japonai, bet mes jų nesutikome, nes šiuo metu išvykę į savo tėvynę.
Japoniško sodo aplinka mus sužavėjo nuo pirmųjų žingsnių: mažesniais ir didesniais akmenimis grįsti takai, suformuoti vandens kriokliukai, tvenkinukai, kurių pakraščiai papuošti gražiai išdėstytais akmenimis, priderinti augalai… Taip ir intrigavo sužinoti, kur galima nubėgti akmeniniu takeliu, o koks grožis dar laukia už staigaus dideliais akmenimis papuošto posūkio? Nors viskas sukurta žmogaus rankomis, jautiesi kaip natūralioje gamtoje. Gal dėl to, kad žemė, vanduo ir akmenys gamtoje padeda kurti darnią visumą. Rūpėjo aplankyti kiekvieną kalvelę, spindinčią ryto saulėje rasos lašeliais. Išgirdę paukščių girgsėjimą, danguje virš japoniško sodo pamatėme besibūriuojančias skrydžiui gerves.
Mokytojai užsuko į arbatos gėrimo namelį, kuriame galima paskanauti tikros žaliosios arbatos, atvežtos iš Japonijos. O dauguma mokinių skubėjo į augalų turgelį, kuriame įsigijo lauktuvių savo mamytėms. Prieš atsisveikindami su japoniško sodo šeimininkais dar apžiūrėjome japonišku stiliumi auginamus augalus, vadinamus bonsus.
Mūsų ekskursija tęsėsi kaimo turizmo sodyboje „Pas Juoząpą“, kur buvo galima skaniai pavalgyti kavinėje, pasigrožėti aplinka. Vieni pasivaikščiojo po parką, apžiūrinėdami medžio drožėjų sukurtas skulptūras, kitus labiau domino senoviniai automobiliai ir motociklai.
Trečiasis kelionės tikslas buvo Palanga. Kelionę pėsčiomis pradėjome nuo J. Basanavičiaus gatvės pradžios iki tilto į jūrą. Didžiausią įspūdį jūra paliko tiems, kurie ją išvydo pirmą kartą. Vieni tiltu nuėjo iki pat galo, kiti labiau norėjo pasivaikščioti paplūdimiu ir pasirinkti lietuviško aukso – gintaro. Džiaugėmės suradę ne kokių nors gintaro kruopelyčių, o išties nemažų gabaliukų. Pasiklausę jūros ošimo, pasigėrėję besiritančiomis į smėlio krantą bangelėmis, iš batų išsipurtę smėlį, dar kartą pasivaikščioję J. Basanavičiaus gatve, nupirkę suvenyrų namiškiams keliavome toliau.
Paskutinis sustojimas buvo Klaipėdos rajone esantis „Mini Zoo“ sodas, kuris užima 3,5 hektaro plotą, jame įrengta apie 60 voljerų. Sode laikomi įvairių rūšių ir veislių laukiniai, egzotiniai ir naminiai gyvūnai. Žinduolių apie 421, paukščių apie 317. Labiausiai visus sužavėjo didingasis liūtas, kuris tarsi vaikas maivėsi prieš kamerų objektyvus. Žavėjomės pelėdomis ir kitais paukščiais. Kai kurie gyvūnai mus stebino noru bendrauti su žmonėmis, atrodė lyg būtų prijaukinti.
Mes labai mėgstame keliones, kuriose galime pamatyti savo gimtosios šalies nuostabią gamtą, gražius gyvūnus ir laimingus žmonių veidus. Kiekvienoje ekskursijoje pamatome ką nors dar neregėta, sužinome, ko nesame girdėję.
Deividas Navakauskas,
10 klasė