Bela, Grantas, Gilė – tai tik keleto gyvūnų, su kuriais buvo atsisveikinta vieninteliame Lietuvoje augintinių krematoriume, vardai. Analogų šalyje neturinčio verslo šeimininkai, kasdien matantys augintinių netektis išgyvenančius žmones, nedvejoja – gyvūnai tampa visaverčiais šeimos nariais, tad vis daugiau žmonių renkasi augintinius kremuoti ir išsaugoti jų atminimą. Po Tauragės rajone įsikūrusio krematoriumo stogu nubraukiama ne viena ašara, o liūdni atsisveikinimo žodžiai ant pastato sienų nugula ąžuolo lapeliais.
Tauragės rajone esančiame Žoliškių kaime sutuoktiniai Toma ir Vitalijus Žebeliai pirmą ir kol kas vienintelį mūsų šalyje augintinių krematoriumą įkūrė prieš šešerius metus.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Idėja atidaryti krematoriumą veterinarijos gydytojui V. Žebeliui kilo kalbantis su kitais kolegomis apie žirgų kremavimą, mat tokia paslauga Lietuvoje neteikiama.
„Tai įvyko gal 2010–2011 metais. Užtruko, kol subrendo idėja, kol susirinkome informaciją, kol viskas susistovėjo ir pasidarė. Pradžioje veikla buvo tikrai idėjinė, nes pradžia buvo labai sunki. Dabar darbas jau gana intensyvus, tai viskas gerai“, – sakė V. Žebelys.
Krematoriumo bendraturtis neslepia, kad kai kilo mintis kurti tokį verslą ir buvo pradėtos gana ilgos ir sudėtingos derinimo procedūros, poveikio aplinkai vertinimas ir pan., nemažai žmonių netikėjo šia idėja.
„Visos institucijos labai geranoriškai tada žiūrėjo. Labai visi padėjo ir tikrai nebuvo didelių problemų. Visi stengėsi, visi kraipė galvą. Tai buvo nauja, čia atrodė nesąmonė. Kaimo žmonės irgi sukiojo pirštą prie galvos pridėję: „Ką čia darote?“. Reikėjo šiek tiek laiko, žmonės apsiprato“, – prisiminė V. Žebelys.
Vitalijus Žebelys / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Veiklos pradžioje augintinių krematoriumas dirbo tik vieną dieną per savaitę ir išsilaikyti buvo nemenkas uždavinys, o dabar dirbama ištisą savaitę ir nė nespėjama patenkinti viso poreikio – net ir kasdien kremuojant po maždaug 8 gyvūnus jau susiformavo bemaž trijų savaičių laukiančių į amžinuosius medžioklės plotus iškeliavusių gyvūnų eilė.
„Poreikis yra augantis ir didėja kiekvienais metais. Palaipsniui auga tas norinčiųjų atsisveikinti su augintiniais tokiu būdu skaičius. Gal ir žinomumas didėja, žmones pasiekia ta informacija. Natūralu, kai atsitinka tokia bėda, tu tiesiog turi būti girdėjęs šitą ir to pakanka. Kai atsitiks ta nelaimė – tiesiog pasirinksi, žinosi, kad yra tokia galimybė, ir tada jau įsigilinsi“, – sakė V. Žebelys.
Pašnekovas neslepia, matant vis augantį tokių paslaugų poreikį, jau planuojamos ir antro augintinių krematoriumo statybos. Jeigu derinimo procedūros vyks sklandžiai, planuojama, kad antrasis krematoriumas pradės veikti po metų ar pusantrų.
Tiesa, planas, kad šalyje turėtų veikti bent du augintinių krematoriumai – po vieną vakarinėje ir rytinėje šalies dalyse, buvo dar prieš pradedant pirmojo veiklą.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Atsisveikinti su augintiniu – trys būdai
Augintinius į krematoriumą paprastai atveža patys šeimininkai arba gyvūnai yra paimami iš veterinarijos klinikų, kur jie iš šio pasaulio išėjo užmigdyti.
„Daktaras tiesiog žmogui pasiūlo, kad yra trys galimybės, ką daryti su gyvūnu. Pirma – tai galima palaidoti savame sklype ar gyvūnų kapinėse. Kita – tiesiog palikti klinikai, iš jos paims sanitarinės įmonės, kurios veža į Rietavą. Rietave yra utilizacijos įmonė, ten vyksta gamyba ir iš gyvūnų gamina kaulų miltus, riebalus. Tada jūsų gyvūnas patenka į tą procesą. Trečias variantas – mūsų. Mes sulaukiame daktaro skambučio, kad yra gyvūnas ir žmonės nori jį kremuoti. Tada gyvūną deda į specialų vienkartinį maišą, užpildo formą, mes atvažiuojame, paimame, parsivežame, registruojame. Kadangi yra šiek tiek eilė, tai dedame į šaldytuvą su numeriais ir laukia kremavimo“, – dėstė pašnekovas.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Kai gyvūnas jau kremuotas, urna su jo pelenais yra pristatoma atgal į veterinarijos kliniką, iš kurios augintinis ir buvo paimtas.
Kai kurie žmonės renkasi patys palaukti, kol kremavimo procesas bus baigtas ir bus galima atsiimti urną, pageidauja stebėti procesą, kaip gyvūnas patenka į krosnį, kitiems, jeigu pageidaujama, atsiunčiamas vaizdo įrašas.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Po krematoriumo stogu – emocingi atsisveikinimai
Žmonės įprastai gana smarkiai sielojasi dėl augintinių netekčių. Tą liudija ir ant krematoriumo laukiamojo sienų nupiešti ąžuolai, ant tų ąžuolų lapų – daugybės žmonių atsisveikinimo žodžiai sudeginti atvežtiems augintiniams.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Šimtuose lapelių išreikštas šeimininkų skausmas, liūdesys ir dėl netekties atsivėrusi tuštuma.
„Yra žmonių, kurie nori dalyvauti, nori matyti. Yra ir kitas tipas žmonių – kai kurie negali į tai žiūrėti. Bet tie, kurie atvažiuoja čia atsisveikinti, užrašo labai gražių atsisveikinimo žodžių, atsiminimų, linkėjimų. Iš pradžių tas medis buvo vienas, dabar jie jau du ir galvojame, ką dar originalaus sugalvoti, kaip įamžinti“, – sakė V. Žebelys.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Vienas iš krematoriumo šeimininkų patikino: čia dirbantiems ir atsisveikinimo su augintiniais momentus matantiems žmonėms nekyla jokių abejonių, kad augintiniai jų šeimininkams tampa kone tokie patys svarbūs kaip ir giminaičiai ar kiti artimi žmonės.
„Per pastaruosius 20 metų yra labai pasikeitęs požiūris į gyvūnus. Žmonės juos labai myli, gerbia, prižiūri, labai prie jų prisiriša. Kažkada viena moteris sakė: „Žmogus mane įskaudina dažnai, bet gyvūnas niekada neįskaudino.“ Žmonės tiesiog prisiriša prie gyvūnų“, – teigė V. Žebelys.
Krematoriumo šeimininkai ir darbuotojai išlieka empatiški, tačiau stengiasi neperimti atvykstančiųjų skausmo ir slogių emocijų.
„Mes irgi turime priprasti prie to. Kitaip nebus. Tai yra kasdienybė. Visiškai nuo to neatsiribosi, bet turi turėti tam tikras ribas. Negali to labai priimti, nes labai sunku būna. Užtenka savų netekčių, o dar svetimos slegia… Reikia atsiriboti. Kaip tą padaryti – nepatarsiu, nes pats nežinau, bet bėgant metams bandai šiek tiek atsiriboti. Empatiją stengiesi išlaikyti, kiek įmanoma, tačiau su metais atsiranda tam tikras cinizmas, humoro jausmas. Čia tokie specialybės dalykai. Smegenis bandai apsaugoti, pradedi žiūrėti kiek iš kitos pusės“, – dėstė V. Žebelys.
Vitalijus Žebelys / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Prireikus atsisveikinti su augintiniu, į Žebelių šeimai priklausantį krematoriumą užsuka ir sutuoktinių artimieji, bičiuliai.
„Prisimenu, buvo uošvio šuniukas, tai tiesiog mes nedalyvavome. Paprasčiau gal nedalyvauti“, – sakė pašnekovas.
Nuo peliukų iki keliasdešimt kilogramų sveriančių šunų
Žoliškių kaime esančiame krematoriume deginami visi naminiai gyvūnai. Žmonės čia atvyksta atsisveikinti ne tik su katėmis ir šunimis, bet ir su įvairiais kitais augintiniais.
„Būna nuo mažiukų peliukų iki gana didelių veislių šunų, bet ūkio gyvulių nekremuojame“, – teigė V. Žebelys.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Vidutinio gyvūno, sveriančio maždaug 30 kg, kremavimas užtrunka apie porą valandų, jeigu augintinis sveria iki 10 kg, jis kremuojamas maždaug 1 val. 15 minučių.
Taigi, savo augintinį kremuoti nusprendę žmonės po maždaug tiek laiko iš krematoriumo išeina nešini urna su gyvūno pelenais.
„Būna labai smulkių kaulų šuniukų, tai ir pelenų bus daug mažiau. O jeigu bus koks Berno zenenhundas… Būna, kad netgi naudojame žmonių urnas, nes netelpa į gyvūnų urneles, kurios yra 5 litrų dydžio“, – pasakojo V. Žebelys.
Įprastai į kremavimo paslaugų kainą yra įskaičiuota ir standartinė medžio drožlių plokštės urna, tačiau ji nepritaikyta ilgiau laikyti, o nukritusi gali iširti, todėl žmonės gali rinktis iš daugybės įvairių urnų.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Pavyzdžiui, metalinės urnos į Žoliškių kaimą atkeliauja net iš Indijos, kur kremavimo kultūra yra itin išvystyta ir urnų gamybai skiriama labai daug dėmesio.
„Nežinau, kokių dar šalių yra toks įdirbis, bet Indija yra viena didžiausių urnelių gamintojų. Džiaugiamės, kad turime ir lietuviškų: stalius iš gretimo kaimo gamina medines urneles, taip pat Lietuvos keramikas gamina labai gražias keramines urneles. Pačioje pradžioje pasirinkti buvo galima iš 5 rūšių urnelių, o dabar yra 20–30 skirtingų modelių“, – aiškino V. Žebelys.
Dažniausiai lietuviai savo augintinių pelenams renkasi metalinę urną su auksinėmis keturkojo pėdutėmis.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
Pašnekovas pasakoja, kad skirtingose pasaulio šalyse skirtingai elgiamasi ir su pelenais. Kol kas Lietuvoje įprasta pelenus laikyti sandarioje urnoje, o, pavyzdžiui, Čekijoje gaminami pakabukai su augintinio pelenais.
Augintinių krematoriumas / R. Rumšienės / LRT nuotr.
