Liepos 4-ąją Veliuonos dvaro durys atsivėrė plačiau nei įprastai. Į vieną seniausių Lietuvos miestelių iš įvairių šalies kampelių rinkosi žmonės, pasinaudoję reta proga apsilankyti dvare, kuris kasdien lankytojams nėra atviras.
Pirmasis festivalis
Nors Veliuonos dvaras mena daugiau kaip du šimtmečius, jis nėra muziejus ar valstybės saugomas lankomas objektas – šie rūmai priklauso buvusių savininkų palikuonei Olgai Vakselytei-Larson-Švarc. Dvaro durys visuomenei atsiveria tik išskirtinėmis progomis. Viena jų tapo pirmą kartą Lietuvoje surengtas Baltijos dvarų festivalis, užsibrėžęs tikslą bent vienai dienai atverti istorinius dvarus, kurie paprastai lankytojams yra uždari.
„Paradoksalu, bet būtent tokie dvarai sulaukia didžiausio susidomėjimo. Žmonės nori pamatyti tai, ko kasdien nepamatysi. Šio festivalio sumanymas gimė Vokietijos Magdeburgo regione. Ten ši iniciatyva gyvuoja jau devyniolika metų ir vienija apie 80 dvarų. Lietuvoje prie pirmojo festivalio prisijungė 19 dvarų ir viena pilis“, – sakė Panemunės pilies direktorius dr. Marius Daraškevičius, kuris kartu yra ir „Baltijos dvarų asociacijos“ mokslinio komiteto vadovas.
Festivalio organizatoriai tikisi, kad ši iniciatyva taps ne vienkartiniu renginiu, ir sieks, kad Baltijos dvarų kelias būtų pripažintas Europos kultūros keliu. Toks statusas, anot M. Daraškevičiaus, padėtų pritraukti daugiau lėšų dvarams išsaugoti, juos pritaikyti lankymui ir kultūrinio turizmo plėtrai.
Veliuonos dvaras yra vienas iš penkiolikos objektų, įtrauktų į „Pilių ir dvarų kelią“, jungiantį Jurbarką ir Kauną abipus Nemuno. „Kaip gera matyti, kad šis dvaras dar stovi. Per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje sunyko ne vienas dvaras, o čia yra bendruomenė, kuriai jis įdomus“, – džiaugėsi Panemunės pilies direktorius.
Apgaulinga medinė prabanga
Žvelgiant į šiandieninį Veliuonos dvarą sunku įsivaizduoti, kad prieš du šimtus metų viskas atrodė kitaip. Jurbarko krašto muziejaus Veliuonos padalinio muziejininkas Gediminas Klangauskas pakvietė mintimis sugrįžti į laikus, kai čia gyveno didikų giminės, o dvaras buvo vienas svarbiausių šio krašto centrų.
Veliuonos dvaras – vienas vertingiausių medinių klasicizmo stiliaus dvarų Lietuvoje. Nors pastatas medinis, jo statytojai pasistengė, kad iš tolo jis atrodytų kaip prabangūs mūriniai rūmai. Dvaro išorė buvo balinta, kolonos taip pat nudažytos baltai, o stogas švietė raudonai, imituodamas čerpes. Žiūrint iš toliau, buvo neįmanoma suprasti, kad pastatas pastatytas iš medžio.
Senovėje mediniai dvarai savo grožiu ir prabanga nenusileido mūriniams. Be to, gyventi juose buvo kur kas sveikiau ir patogiau – žiemą čia būdavo šilta, o vasarą vėsu. Net didieji Lietuvos kunigaikščiai žiemomis mieliau apsistodavo šiltesniuose mediniuose pastatuose.
Nuo valdovų iki Zaleskių giminės
Muziejininkas G. Klangauskas priminė, kad Veliuonos dvaro praeitis siekia dar XVI amžių. Apie šio amžiaus vidurį Žygimantas Augustas miestelį užrašė Barborai Radvilaitei. Vėliau dvarą valdė karalienė Bona Sforca, o XVIII a. jo šeimininku tapo Žemaičių seniūnas J. Poniatovskis. Poniatovskiams įsivėlus į bendradarbiavimą su Napoleonu ir užsitraukus caro nemalonę, dvaras iš jų buvo atimtas. Caro valdžia jį perdavė bajorų Zaleskių („Lubicz“ herbo) lietuviškos šakos nuosavybei.
Būtent su šia lenkų kilmės gimine, įsigijusia vietą XVIII a. pabaigoje arba XIX a. pradžioje, susijęs didysis Veliuonos dvaro suklestėjimas. Zaleskiai čia pastatė medinius klasicizmo stiliaus dvaro rūmus (manoma, apie 1818–1820 metus) ir įveisė parką.
Kad tai buvo itin stambių ir turtingų bajorų valda, įrodo du svarbūs dalykai – valdytos žemės plotai ir dvaro architektūra. Net ir 1861 metais, jau panaikinus baudžiavą, dvarui priklausė apie 1600 hektarų žemės. Palyginimui, dauguma Lietuvos bajorų valdė kur kas mažiau – nuo 150 iki 500 hektarų. Prabangą ir aukštą savininkų statusą iškart rodė didelis dvaro portikas (stogelis virš įėjimo) su kolonomis per du aukštus. Mažesni bajorai statydavosi kolonas tik per vieną aukštą.
„Dvarininkai Zaleskiai čia išplėtojo didžiulį ūkį: pastatė malūną, spirito varyklą, alaus daryklą ir įspūdingą oranžeriją, kurią savo piešiniuose įamžino garsus dailininkas Napoleonas Orda. Jie taip pat įrengė „Rožynų kelią“ – svečių atvažiavimo taką, kurio pakraščius apsodino rožėmis. Giminė rūpinosi ne tik savo valdomis – jie pastatė bažnyčią Stakių parapijoje bei koplyčią vietos kapinėse“, – pasakojo G. Klangauskas.
Vakselių laikotarpis
1909 m. dvarą nupirko švedų kilmės didikas Aleksandras Vakselis. Ši giminė tapo paskutiniaisiais dvaro savininkais, kurių gyvenimą Veliuonoje nutraukė pasauliniai karai. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė iš dvaro. Šis karas rūmams atnešė milžiniškų nuostolių – pastato vidus buvo apiplėštas. Dingo vertinga biblioteka bei meno kūriniai, tarp kurių buvo net garsiojo dailininko Albrechto Diurerio darbų. Iš gausybės vertybių išliko tik du Zaleskių šeimos portretai, kuriuos nutapė žinomas dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Vienas jų dabar saugomas muziejuje, o kitas – privačioje kolekcijoje.
Į nepriklausomą Lietuvą Vakseliai buvo grįžę trumpam. Po Antrojo pasaulinio karo tiek iš Veliuonos, tiek ir iš Lietuvos jie emigravo visam laikui.
Išgelbėjo mokykla
Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė mokykla. Šaltiniuose nurodoma, kad ji čia veikė nuo 1947–1948 iki 1978–1979 metų. Kad pastatas tiktų pamokoms, buvo įrengti koridoriai ir pertvaros.
Šiandien specialistai diskutuoja, ar sovietmetis dvarui pakenkė, ar padėjo. Muziejininkas G. Klangauskas neskuba šio laikotarpio vertinti vien neigiamai: „Ar sovietmetis sugadino dvarą? Taip. Bet ar kartu jį išgelbėjo? Irgi taip. Jeigu čia nebūtų buvusi mokykla, šiandien gal apskritai nebeturėtume šio pastato.“
Nors interjeras buvo pakeistas, pats pastatas išliko iki mūsų dienų. Didelis nuopelnas dėl to tenka Kauno architektams. Muziejininkas pasakojo kartu su Veliuonos dvaro administratoriumi Arvydu Bilvinu radęs 1947 m. projektą mokyklai įrengti. Brėžinyje architektas aiškiai nurodė, kad būtina išsaugoti pagrindinį fasadą ir abu kolonų portikus.
„Gal net ir keista, kad tarybiniam architektui rūpėjo tokie dalykai. Jei ne šis sprendimas, dvaro klasicizmo bruožai – portikas, kolonos, trikampis frontonas – būtų išnykę. Šiandien matytume tik paprastą didelį namą“, – teigė G. Klangauskas.
Po Nepriklausomybės atgavimo dvarą teisėtai atgavo paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson-Švarc. Nuo 1994 m. dvare veikė biblioteka ir Veliuonos krašto istorijos muziejus. Tačiau Kanadoje gyvenanti savininkė pastato neprižiūrėjo, jo būklė kasmet blogėjo. Patalpos tapo netinkamos muziejui, todėl po daugiau nei dvidešimties metų veiklos, 2016 m. liepos 23 d., muziejus iš dvaro rūmų išsikėlė. Šiuo metu pagal sutartį su savininke dvaro aplinką prižiūri Veliuonos seniūnija, mainais turinti teisę teritorijoje rengti renginius – nors tokių ir negausu. Pastatas prašyte prašosi šeimininkiško požiūrio, tačiau tai jau priklauso nuo jo savininkų valios ir norų.
Tai, kas žavi ir vilioja
Pasidairius po dvaro patalpas, apžiūrėjus ne tik pirmąjį ir antrąjį aukštus, bet ir nusileidus į rūsį, ilgame ir tamsiame koridoriuje visų akį iškart patraukė sukti metaliniai laiptai, vedantys į kitą aukštą.
Pasak G. Klangausko, ne mažiau įspūdingi turėklai bei tvorelė seniau puošė ir kolonų portiką. Šiandien jų vietą išduoda tik likę stulpai, tačiau senose nuotraukose dar galima įžiūrėti puošnų jų ornamentą.
„Iš šių detalių ateityje būtų galima atkurti, kaip viskas atrodė“, – tvirtino muziejininkas.
Didžiausias atradimas lankytojų laukė pagrindinėje salėje. Ant sienos ir lubų čia išlikęs dailininko Mykolo Elvyro Andriolio freskos fragmentas. Tai dar kartą įrodo, kad medinio dvaro vidus buvo papuoštas taip pat prabangiai kaip ir mūrinių rūmų.
„Kai čia buvo mokykla, freską tiesiog uždengė pertvara. Pradėjus remontą paminklosaugininkai ją pastebėjo ir darbus sustabdė. Paminklosaugininkai sako – geriau nieko nerestauruoti, bet išsaugoti tai, kas yra. Svarbiausia, kad nebūtų saviveiklos“, – akcentavo muziejininkas.
Nors dvaro praeitis kupina sukrėtimų, jo istorija dar tikrai nėra baigta. Priešingai – ji rašoma toliau. Šį rudenį čia planuojama tarptautinė paveldo specialistų konferencija, taip pat aktyviai ieškoma finansavimo dvaro restauravimo darbams. Tuo tarpu Baltijos dvarų festivalis tapo svarbiu žingsniu, primenančiu, kad šie rūmai yra neįkainojama visos Lietuvos kultūros paveldo dalis.
„Būtų labai šaunu, kad visos šios iniciatyvos atneštų Veliuonos dvaro atgimimą“, – viliasi muziejininkas G. Klangauskas.
Janina Sabataitienė
