Veliuonos seniūnijos Žibintų kaime gyvenantys Kazimiera ir Antanas Šležiavičiai kartu jau 65 metai. Prieš pat Kalėdas paminėtos geležinės jų vestuvių metinės buvo didelis įvykis anūkams, iš savo senelių imantiems meilės, atsidavimo ir kantrumo pavyzdį.
Mylėti ir gerbti vienas kitą visą gyvenimą, kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims Kazimiera ir Antanas prisiekė labai jauni, vos pilnametystės sulaukę. Šliūbą jie ėmė 1947 metais, prieš patį Adventą Stakių šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kur sekmadieniais vienas kitą akim nulydėdavo, o per šv. Antano atlaidus jaunimo kompanijon sueidavo. Pasak Kazytės, nemandrios tos vestuvės buvo: per patį purvą dviem vežimais į bažnyčią nuvažiavo, net jaunųjų nufotografuoti nebuvo kam. Ir šventė trumpai – Kazytės tėtis ant lovos gulėjo, tai iš bažnyčios sugrįžę tik vakarienę pavalgė ir į Antano pusę išdundėjo. „Jų troba buvo didelė, daug vietos susėsti, tai bent maršpietis smagus buvo“, – prisimena moteris, kartu su Antano tėvais penkiolika metų gyvenusi, visus darbus ranka rankon dirbusi, bet nė karto jiems pikto žodžio nepasakiusi.
Nors turtingų ūkininkų sūnus ją šokiuose nusižiūrėjo ir iš daugybės šaunių panų būrio išskyrė, Kazimiera jokio darbo nebijojo, visur pirma būdavo. Tris dukras užauginę mažažemiai valstiečiai Palaičiai neįstengė jų į mokslus išleisti, bet darbštumo mokė nuo gimimo. Vaikystėje ganiusi karves, trylikos metelių sulaukusi Kazytė kartu su moterimis į pradalgę stojo rugių rišti. Gal būtų norėjusi mokytis, bet keturis skyrius baigusi liko namuose. Aplinkiniuose Birbiliškės miškuose šnypštė partizanai, baisu buvo už kiemo vartų koją iškelti, o į Baltraitiškes, kur veikė mokykla, per mišką keletą kilometrų nueiti reikėjo.
Nedaug mokslų regėjo ir Antanas – baigė vos vienu skyriumi daugiau už Kazytę, todėl abu pasiryžo gyvenime sunkiai dirbti. Penkiolika metų kolūkio arklius šėręs ir prižiūrėjęs, jais aręs ir akėjęs, šieną į vežimus krovęs ir mėšlą iš tvartų mėžęs, Antanas tapo laukininkystės brigadininku. Toje pat brigadoje dirbo ir Kazytė, bet jokių nuolaidų iš savojo Antano sako nepajutusi – kaip ir visos moterys pašarus gyvuliams ruošė, daržus ravėjo, o protamsiais namo sugrįžusi prie savo darbų puldavo.
Kol vaikų neturėjo smagiai juodu gyveno: nors per dieną kolūkyje kojas atmušdavo, darbus užbaigę savaitgaliais į šokius lėkdavo. „Kai jaunas esi, nuovargio nejauti. Jaunimo anuomet kaimuose daugybė būdavo, klube neapsisukdavome – kojas vieni kitiems numindžiodavom. Nors rizikuodavome būti rykštėmis nuplakti, labai norėjome linksmintis. Kuriam nors apie partizanus prakalbus iš baimės drebėdavome. Miškiniai drausdavo jaunimui linksmintis, dėl to kartą už bausmę dvi valandas šokdino, dar gerai, kad žiemą į vandenį nuogų nesustūmė ir plaukti neliepė“, – prisiminusi jaunystę, nelaimių išvengusi džiaugėsi moteris.
Tarp miškų gyvenant nei Kazytės tėvams, nei Antano šeimai nepavyko išvengti akistatos nei su Lietuvos laisvės gynėjais, nei su stribais. Už tai, kad į Palaičių namus buvo užėję partizanai, stribai Kazimieros tėtį areštavo ir viską, ką namuose rado išvežė – mama su dviem dukromis liko plikos basos. Nemažai nervų ir Antano šeimai kovotojai sugadino: priėmė pernakvoti partizanus, o kartą netikėtai valsčiaus pirmininko su stribais sulaukė. „Pats nepajutau kaip kelis kilometrus nubėgau pas kaimyną šnapso parnešti, bet įtarimų neišvengiau – pastebėjo, kad labai jau mano rankos dreba“, – prisipažįsta devintą dešimtį bebaigiąs A. Šležiavičius.
Jaunystėje daug ir gero, ir blogo regėję sutuoktiniai tvirtina niekada nesipykę. Jei kada ir apsižodžiavo, tai nei rankos vienas prieš kitą kėlė, nei kočėlu grūmojo. Pasak Kazytės, rytą į darbus išeidavo, o vakare grįžę pyktį jau būdavo pamiršę.
„Darbas yra geriausias vaistas nuo barnių. Mes daug dirbome ir vaikus taip mokėme, dėl to diržo imti nė karto nereikėjo. Kazytė juos bardavo, o aš net pikto žodžio niekada nesu pasakęs“, – tikina Antanas.
Nebuvo už ką Šležiavičių vaikų barti, nes abu sūnūs ne tik mokėsi, bet ir darbus visus namuose nuo mažens dirbdavo. Kartą uždavusi bulvių prikasti, tamsoje namo iš laukų grįžusi rado čigones apnakvydintas. Pasirodo, pro šalį ėjo, vaikams į talką pasisiūlė, o tie ir sutiko, kad moterys liktų nakvoti. Išsigando Kazimiera tokių viešnių, bet negi žmones naktį laukan vysi?
Didesnių eibių nė vienas sūnus Šležiavičiams nebuvo iškrėtęs. Edvardas į Kauną išvažiavęs statybininku tapo, „Raketos“ kapitonu dirbęs Kazimieros pusbrolis Kęstutį laivo motoristu priėmė. Daug metų K. Šležiavičius „Raketa“ Nemunu plaukiojo, kiekvieną vasarą tėvelius į Nidą pailsėti pakviesdavo. Kad ir kaip darbai spausdavo, Šležiavičiai rasdavo laiko iš namų ištrūkti, todėl nė vienos kolūkio surengtos ekskursijos nepraleisdavo, o ir patys plačiojoje Rusijoje kasmet obuolius pardavinėdavo. Likimas taip lėmė – kur gyveno, ten didelį sodą turėjo, obelų šakos nuo vaisių lūždavo. Suskindavo vėlų rudenį antaninius, dar iš kaimynų nusipirkdavo, kad apsimokėtų į Maskvą, Leningradą ir kitus didžiuosius Rusijos miestus nuvažiuoti derlių parduoti.
Norėjo lengvąją mašiniukę turėti, vaikams padėti, reikėjo suktis – ir gyvulius auginti, ir obuolius pardavinėti. Kazytei ir Antanui joks darbas nebuvo sunkus, todėl viskas, ko imdavosi, sekėsi. Ir suspėdavo visur, kur reikėjo. Antanas vienuolikai porų piršliavo, Kazytė visus kaimynus į paskutinę kelionę giesmėmis išlydėjo – nepakeičiama Gudžiūnų kaimo giesmininkė buvo. Nenusiminė, kai kolūkiai ėmė byrėti, nors taupkasėje pradingo santaupos ir gyvenimą vėl reikėjo pradėti kone nuo nulio. Visai prieš pat keičiantis santvarkoms abu nusprendė palikti likimo valiai Antano tėviškę ir persikelti gyventi į Žibintų kaimą prie pat Veliuonos. Norėjo būti arčiau daktarų, o Gudžiūnų vienkiemis taip toli nuo kelių, kad žiemą per pusnynus niekaip neišvažiuosi.
Nepajuto Šležiavičiai kaip naujoje vietoje šaknis įleido – 26 metai Žibintų kaime praėjo tarsi vienas pavasaris. Kasdienybę skaidrino iš Kauno gyventi sugrįžęs sūnus, savaitgaliais atlekiantys anūkai, nuolat jais abiem besirūpinanti marti Regina. Kaip gražus sapnas prisimena vieną po kito nuskambėjusius jubiliejus, auksines ir deimantines vestuves, sukvietusias būrin vaikus ir anūkus su proanūkiais. Nebereikėjo tiek daug dirbti, tai ir poilsiui laiko netrūko, ir pinigų kasdieniam gyvenimui užteko.
Būtų gal pirmą kartą tokie laimingi pasijutę, jei dosniai džiaugsmus dalijęs likimas nebūtų atsukęs nugaros. Vieną po kito Šležiavičiai palaidojo savo Edvardą ir Kęstutį. Abu suėdė per vėlai pastebėtas vėžys – neskubėjo vyrai pas daktarų vaikščioti ir savo sveikata rūpintis. Jei pajusdavo, anot Kazytės, ką negera, tai visada manydavo, kad savaime praeis. Bet liga nepraėjo pro šalį ir nepasigailėjo, todėl dabar braukia moteris ašaras ir klausia pati savęs, ar nebus kuo Dievulį užrūstinusi.
Po tų laidotuvių suprastėjo Kazytės sveikata. Kai tik ruduo – taip ligoninėn, nes plaučiai silpni, bijo vėjo ir šalčio. Geriau už bet kurią slaugę ją prižiūri ir slaugo Antanas. Nors trejais metais vyresnis, bet dar stipresnis ir kur kas už savo žmoną greitesnis vyras pailsėdamas kieme nukasa sniegą, nuvažiuoja pas daktarus, nuperka vaistų ir maisto, o naktį keliskart pakyla iš patalo Kazytei arbatos duoti. „Dabar jis man net geresnis nei jaunystėje, šitaip nuoširdžiai prižiūri ir slaugo“, – džiaugiasi ligų prispausta moteris.
Išgirdęs, kaip švelniai apie jį atsiliepia žmona, Antanas braukia delnu ašarą. Jaunystėje galėjo kokią tik nori išsirinkti – buvo vienturtis ūkininkų sūnus, merginos šokiuose prie jo lipte lipo. Išsirinko geriausią, nė karto gyvenime jo neįskaudinusią, visą laiką koja kojon ėjusią. Dabar anūkai antras puses renkasi. Anąsyk Mantukas jį sostinėn į vieną televizijos laidą išsiviliojo, kad padėtų iš kelių mergelių pačią geriausią išsirinkti. Pažiūrėjo Antanas į tas paneles ir nedrįso anūkui patarti. Širdis turi pati pajusti, kuri jam skirta. Kai pats Kazytę į žmonas rinkosi, niekieno neklausė patarimo, tik apsisprendęs tėvams pasisakė. Tėtis išklausė ir neprieštaravo.
Neprieštaravo ir Antanas, kai jo sūnūs žmonas rinkosi. Ne kiekviena šeima atlaiko gyvenimo išbandymus, nors visi tą pačią priesaiką Dievui ištaria. Šešis su puse dešimtmečio kartu su Kazimiera išgyvenęs Antanas jau gali pasakyti, kad jų santuoka buvo geležimi kaustyta. Jei dar pusmetį nepritrūks sveikatos, švęs akmeninį santuokos jubiliejų. Pasak Antano, ne tik gražūs, bet ir prasmingi tie pavadinimai. Juk jų gyvenimas toks ir buvo – tvirtai tarsi akmuo įaugęs į gimtąją žemę.
Daiva BARTKIENĖ
