Vinco Grybo memorialiniame muziejuje eksponuojami dailininkės Rasos Grybaitės vitražai. Liepos viduryje atidaryta paroda veiks iki spalio pradžios – tai puiki proga pamatyti Jurbarke gyvenančios ir kuriančios vitražistės naujausius kūrinius.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė muziejaus ekspozicijų salėje dažnai atidaro kitų menininkų parodas, o savo kūrybą dažniau eksponuoja kitose Lietuvos ir užsienio galerijose personalinėse ir grupinėse parodose.
Šią asmeniniam jubiliejui paminėti skirtą parodą Vinco Grybo memorialiniame muziejuje menininkė suplanavo ir darbus jai kūrė iš anksto. Parodoje eksponuojami tik vitražai.
Įsimylėjo vitražą
Vitražas į R. Grybaitės kūrybos pasaulį atėjo šiek tiek netikėtai, bet menininkė nuo pat pradžių įsimylėjo šią monumentaliosios dailės rūšį. 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė magistro studijas, įgijo vitražo dailininkės specialybę, nors Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje (dabar gimnazija) mokėsi tapybos. „Tais laikais, kai nebuvo krepšelinės sistemos, į Dailės akademiją įstoti buvo sunku – į tapybą priimdavo tik šešis studentus, o stodavo keli šimtai. Nesijaučiau tokia gera tapyboje, todėl paklausiau savo dėstytojo Valentino Antanavičiaus patarimo studijuoti freską-mozaiką. Bet neįstojau, nes kursui vadovavęs dėstytojas Petras Repšys rinkosi tik vaikinus“, – kuriozišką pradžią prisimena dailininkė.
Po metų akademijos Monumentaliosios tapybos katedroje priėmimas vyko tik į vitražo specialybę. „Tai panašu, taikomi tie patys kompozicijos principai, tik medžiagos skirtingos. Apie vitražą tada mažai teišmaniau, net ir nelabai patiko tai, ką buvau mačiusi“, – sako R. Grybaitė.
Vis dėlto ji nusprendė stoti, turėdama viltį vėliau pereiti kitur. Ruošėsi, lankė kursus, kuriuos vedė vienas žymiausių Lietuvos dailininkų, vitražistas Bronius Bružas. „Ir jau maždaug po mėnesio nebeabejojau, kad jei įstosiu, tai ir liksiu vitražo specialybėje. Bronius Bružas – labai talentingas dėstytojas. Kalbėdamas apie vitražą jis mane užbūrė – supratau, koks tai yra be galo plačių stilistinių ir techninių galimybių menas, suteikiantis absoliučią laisvę autoriui pasireikšti. Įstojau pirmu numeriu. Įsimylėjau vitražą per Bronių Bružą, ir vėliau, kai jau buvome studentai, šis dėstytojas sugebėjo leisti patiems atrasti savo individualų braižą ir atsiskleisti – kurse mes buvome penki, ir visi skirtingi“, – pasakoja vitražistė.
Dar būdama studentė R. Grybaitė eksponavo savo darbus didžiųjų Lietuvos miestų dailės galerijose, sukūrė vitražą Valstybinio standartizacijos departamento vestibiuliui Vilniuje.
Kuria bažnyčioms
1997 m. prasidėjo menininkės bendradarbiavimas su evangelikų liuteronų bažnyčia.1995 metais bažnyčios pradėtos grąžinti tikintiesiems, jas reikėjo atkurti, suremontuoti, papuošti. Evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas Rasą susirado kaip kraštietę, tuo metu studijavusią Dailės akademijoje, ir užsakė vitražą Sudargo bažnyčiai. Tas vitražas buvo jos bakalauro studijų kursinis darbas, atliktas konsultuojant dėstytojams. Kai Rasa dairėsi ko nors savo magistro studijų darbui, kun. V. Kelertas vėl užsakė sukurti vitražus bažnyčiai. Šį kartą stambios apimties projektas – Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios 8 langai.
2002-2005 m. R. Grybaitė studijavo aspirantūroje Vilniaus dailės akademijoje, apgynė mokslinį darbą „Protestantų religinė dailė“ ir sukūrė vitražą Vilkyškių (Pagėgių sav.) evangelikų liuteronų bažnyčios altoriui. Dailininkė pripažįsta, kad aspirantūros studijoms ir baigiamajam darbui keliami dideli reikalavimai. „Puiku, kad pasisekė gyvenime sutikti kitą užsakovą – kun. Mindaugą Kairį, kuris nepabūgo pakviesti dirbti į labai gražios architektūros erdvę. Šios architektūros situacija buvo absoliučiai kitokia, nei Šakių. Čia altoriuje žiojėjo trys saulės nutviekstos langų angos. Akinama šviesa krito tiesiai ant maldininkų suolų. Tai reiškė, kad žmonės per pamaldas negalės net akių pakelti, šviesa juos tiesiog akins! Suvokiau, kad šie vitražai bus patys spalvočiausi, kokius tik esu kada nors dariusi,“ – pasakoja R. Grybaitė. – Galų gale rezultatas išėjo neblogas. Ir žmonėms patinka – sako, kad jie gražūs.“
Dailininkė nepritaria sakantiems, kad vitražai puošia bažnyčią. „Klaidingas suvokimas, kad architektūrą reikia puošti. Bažnyčios vitražai nepuošia – jie atlieka savo funkciją: kuria nuotaiką, suteikia spalvą, įvaizdina kiekvieną atskirą simbolinę architektūros erdvę“, – sako ji.
2009 m. tai pačiai Vilkyškių bažnyčiai Rasa sukūrė durų vitražą, o dabar jos kūrybinė mintis irgi sukasi apie šią bažnyčią, nes kunigas Mindaugas Kairys užsakė dar jos kūrinių.
Naujausias R. Grybaitės vitražas visuomeninėje architektūroje – Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios altorius, sukurtas 2010 metais. Dar anksčiau jurbarkietė dailininkė yra sukūrusi vitražus Abromiškių reabilitacinei ligoninei ir jos koplyčiai.
Personalinėje parodoje rodomos architektūrinių vitražų nuotraukos, bet ne visų, tik tų, kurie autorės manymu yra geriausi. Bet visuomeniniuose interjeruose esantys kūriniai visuomet tarsi parodoje. Jie dėl savo techninių galimybių gali stovėti šimtmečius, todėl, pasak R. Grybaitės, negali būti kuriami kaip vienadieniai papuošalai.
Pati – nuo pradžios iki galo
Mažasis vitražas, dar vadinamas parodiniu, irgi turi savų ypatumų – jam, pasak menininkės, svarbi išskirtinė tema ir atlikimo technika. Parodoje eksponuojami darbai kai kurie jau parduoti, kiti parduodami – juk menininkas turėtų iš savo kūrybos pragyventi, be to, ir sandėliuoti vitražus – labai nedėkingas dalykas.
Tačiau yra ir neparduodamų – pavyzdžiui, „Musės“ – sukurtas ir padovanotas dukterėčiai Eglei. Nesinorėtų menininkei skirtis ir su „Vandens nimfomis“, nes tai techniškai labai sudėtingas vitražas, prie kurio sėdėta daug laiko.
„Kai studijavau, buvo labai svarbu išmokti techniką – stiklą pjaustyti, šlifuoti, montuoti, lituoti vitražo blokus. Vitražistas turi visa tai mokėti padaryti pats, ir aš tą moku. Kai viską gali pats padaryti, esi šeimininkas nuo pradžios iki pabaigos, nes, pavyzdžiui, ir montavimas suteikia daug kūrybos“, – sako vitražistė R. Grybaitė. Kai baigusi aspirantūrą ji buvo pakviesta dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, įsitikino, kad įvedus studijų krepšelius, menų studijos pasikeitė: antro kurso studentai neturėjo nei rėžtukų, nei savo teptukų – visus darbus jie neša atlikti meistrams. „Krepšelinių“ studentų priimama daug, dar daugiau – jų arogancijos. Nors aspirantūrą ką tik baigusi, bet jau turinti kūrybinės praktikos dėstytoja jaunimo buvo vertinama, po vieno semestro pedagoginio darbo atsisakė.
Vitražo kūrimas – fiziškai sunkus darbas. Tačiau vitražistė tikina, kad ne didelis medžiagų svoris yra esminis dalykas, bet tos medžiagos pajautimas: „Kur prasideda jausmai, fizinės jėgos tampa ne tokios aktualios. Svarbiausia menininkui – jausti medžiagą ir konstruoti protu, o ne jėga. Man stiklas ir jo įrankiai labai artimi.“
Lietuvos vitražo mokykla neretai stebina užsienio menininkus, kurie ją labai vertina ir randa joje sau daug pamokų. Jurbarke gyvenanti ir kurianti R. Grybaitė įsitikinusi, kad vitražai tinka ne tik bažnyčiose, kultūros centruose, bibliotekose, bankuose ar restoranuose, bet pačioje įvairiausioje architektūroje. Tačiau nėra Lietuvoje tradicijos gyventi šalia meno. „Pas mus kitaip negu, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur žmogus kažin ar kada „girsis“, jog „nieko apie meną neišmano“. Jie gyvena per šimtmečius susiformavusioje tradicijoje domėtis menu, vaikščioti į parodas, muziejus, žinoti kompozitorių, dailininkų, rašytojų vardus ir kūrinius. Tai istoriškai orientuoti žmonės. Juk būtų galima pradėti nuo elementariausių erdvių – pavyzdžiui, kavinėse ant langų gali atsirasti ne žaliuzės, o vitražai, ant sienų – tapyba, o ne fototapetai, skulptūra, keramika, o ne dirbtinės gėlės“, – svarsto dailininkė.
Pagyrimas padrąsina ir įkvepia
Menininkas visur ieško įkvėpimo. „Savotiškas įkvėpimas matyti, kad žmonėms patinka tavo kūrinys, nes gyvenai su juo ne vienus metus. Pagyrimas, geras žodis leidžia būti drąsia, neabejoti, eiti tolyn, – sako dailininkė. – Labiausiai įsiminė jautrus, netikėtas mano kursiokės Skirmantės tėčio įvertinimas. Kai visa jų šeima atvažiavo į Šakių bažnyčios vitražo pristatymą, jis pasakė: „Iki šito darbo tu iš kitų mokeisi, dabar jau iš tavęs galima mokytis.“ To teisingo ir doro žmogaus žodžiai padėjo susivokti, kad tapau savarankiška kūrėja.“
Danutė Karopčikienė
