Vienturtė, kuri mėgsta dalytis. Pareigūnė, paplūstanti ašaromis pamačiusi skriaudžiamą vaiką. Pilietė, kuriai rūpi, kaip žmonės gyvena Lietuvoje, galvojanti apie emigraciją. Labai moteriška, bet nemėgstanti moteriškų darbų. Labai daug prieštaravimų, bet visi telpa vienoje jaunoje moteryje – Kauno apygardos probacijos tarnybos Jurbarko skyriaus inspektorė Inga Molevaitė nenusiteikusi gyventi ramiai ir nuobodžiai.
Sugrąžino meilė
Iki 15 metų Inga gyveno Jurbarke. Vaikystė bėgo smagiai, nuosavame name gyvenančiai judriai mergaitei trūko gal tik bendravimo. „Labai pavydėjau daugiabučiuose gyvenantiems vaikams. Jie augo kiemuose apsupti draugų“, – sako ji. Anksti atsiskleidė Ingos polinkis būti tarp žmonių, juos suburti aplink save pavyksta be didelių pastangų.
Vokietijoje Inga mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Drauge su lietuviais mokėsi ir vokiečiai, todėl stebėdama aplinką ji lygino tautiečių ir vietinio jaunimo įpročius, pažino kitokią mokymosi sistemą, žmonių santykius. Įgyta patirtis formavo pasaulėžiūrą, leido pastebėti naudingiausius dalykus, atsirinkti.
Inga atsimena, kad lietuviai pasirodė daug tvarkingesni ir stropesni už pedantiškuosius vokiečius. Lietuvaičiai paisė taisyklių – jei šiukšles privalu rūšiuoti, taip sąžiningai ir darė, o vokietukai nesivargindavo net šiukšlinės pasiekti. Vokietijoje I. Molevaitė susidūrė ir su nelygybe – kad ir kaip gerai mokėsi lietuvaičiai, vietiniai moksleiviai buvo vertinami geriau. Nepaisant visų nemalonių pastebėjimų, Vokietija Ingai išliko labai miela šalimi, į kurią ji dažnai grįžta – ten liko gyventi jos tėveliai.
Artėjant gimnazijos baigimo egzaminams teko apsispręsti, ar juos laikyti Vokietijoje ir likti ten, ar pabandyti brandos egzaminus laikyti Lietuvoje. Kadangi gimtinėje nekantriai laukė vaikinas, Inga grįžo į Jurbarką, išsilaikė egzaminus ir išvyko studijuoti į Klaipėdą.
I. Molevaitė norėjo tapti kūno kultūros mokytoja. „Nebuvau didelė sportininkė, bet sportuoti mėgau, žaidžiau lauko tenisą. Traukė mokytojo profesija“, – pasakoja Inga. Tačiau atėjus laikui paklausė tėvų patarimo (ne spaudimo) ir nusprendė studijuoti teisę. Ir dar nepasigailėjo šio sprendimo.
Stiprų charakterį, poreikį būti savarankiška, energiją ir užsispyrimą rodo tai, kad Inga pasirinko neakivaizdines studijas, kad galėtų dirbti ir pati save išlaikyti.
Atsivėrė akys
Po mokslų I. Molevaitė įsidarbino Nacionalinėje žemės tarnyboje referente, o paskelbus konkursą Kauno apygardos probacijos tarnybos Jurbarko skyriuje dalyvavo jame. Nugalėjusi aštuonis pretendentus tapo inspektore, tačiau net nenumanė, koks darbas jos laukia ir kaip jis pakeis jos požiūrį į gyvenimą.
Trečius metus probacijos tarnyboje dirbanti Inga šypsosi prisiminusi darbo pradžią – buvo ir baisu, ir įdomu. Darbas įtemptas, kasdien tenka bendrauti su nuteistaisiais ir iš įkalinimo įstaigų grįžusiais asmenimis, kurie teismo nutarimu privalo registruotis ir lankytis šioje įstaigoje. „Iš pradžių buvo nejauku kalbėti su 17 metų įkalinimo įstaigoje už sunkius nusikaltimus praleidusiu asmeniu, tačiau dabar jau pripratau“, – sako inspektorė.
Inga priprato prie neprognozuojamų lankytojų – net stalai kabinete sustatyti taip, kad būtų galimybė iškilus pavojui pabėgti. Jurbarko skyriaus įskaitoje – 120 rajono gyventojų: nuo pirmą kartą nusižengusių paauglių iki daug metų įkalinimo įstaigoje praleidusių asmenų.
Tačiau ne lankytojai sukelia pačias niūriausias mintis, o jų gyvenamoji aplinka, kurioje auga ne viena Lietuvos karta.
Vienas – taip pat karys
„Kai pradėjau čia dirbti, neįsivaizdavau, kokiose sąlygose gyvena vaikai, skriaudžiamos moterys, o pamačiusi turėjau kažką daryti“, – sako moteris. Inga ėmė rengti įvairias akcijas, kviesti žmones padėti nepasiturintiems, aukoti daiktus, rūbus.
Pernai prieš Kalėdas pakvietė probacijos tarnybos įskaitoje atsidūrusias moteris pasijusti gražiomis, ypatingomis. Naujųjų metų išvakarėse pasitelkus į pagalbą grožio specialistes penkioms moterims padarytos šukuosenos, makiažas. Po keletą metų nebuvusios kirpykloje moterys šventinį vakarą jautėsi kaip karalienės.
Prieš žiemos šventes apsilankiusi skurdžiose šeimose ten pamatytus vaizdus ir gyvenimo sąlygas Inga aprašė savo „Facebok“ paskyroje, pasiteiravo, gal kas turi nereikalingų daiktų, rūbų, kurie praverstų neturtingoms šeimoms. Tai buvo pradžia – atsiliepė daug žmonių. Gerumo banga ritasi iki šiol. Į Ingos „Facebook“ paskyrą parašo žmonės, kurie nori padėti, bet nežino kur kreiptis. „Čia galėtų labai padėti socialiniai darbuotojai. Jie daugiau žino, kam pagalba tikrai reikalinga“, – sako moteris planuojanti sukurti „Facebook“ paskyrą, kurioje be tarpininkavimo žmonės galėtų surasti vieni kitus.
I. Molevaitė pavasarį surengė bėgimo maratoną, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos dvejų metų Gerdutei klausos aparatui įsigyti.
Ir vienas lauke – karys. Inga niekad nebijojo prašyti pagalbos, ieškoti teisybės ar su pasiūlymais kreiptis į valdžią. Ji ne kartą ėjo į savivaldybę, susitiko su vadovais, išsakė savo idėjas ir ieškojo paramos.
Drąsiai ir garsiai
Padėti rengti šventes, pasirūpinti labdara – nesunku. Inga nori atkreipti žmonių dėmesį į pačias skaudžiausias problemas – alkoholio ir narkotikų vartojimą, vaikų padėtį asocialiose šeimose.
„Alkoholis – daugelio bėdų priežastis. Juo piktnaudžiaujantys asmenys padaro nusikaltimus, motinos pamiršta prižiūrėti vaikus, vyrai lupa moteris“, – įsitikinusi Inga. Savo darbe ji susiduria su narkotinėmis medžiagomis besisvaiginančiais penktokais, priklausomybę alkoholiui turinčiais paaugliais ir visiškai degradavusiais dvidešimtmečiais.
Pradžioje inspektorė bandė kalbėtis su geriančiomis moterimis: „Atrodė, štai pakalbėjau, jos mane suprato, pažadėjo negerti, ir viskas bus gražu. Žinoma, taip nebuvo. Kalbomis ir auklėjimu nieko nebepakeisi“, – įsitikinusi I. Molevaitė. Ji drąsiai kalba, kad nuo priklausomybių reikia gydyti priverstinai.
Dar viena tema, kurios kratosi žmogaus teisių sergėtojai – moterų sterilizacija. „Tos, kurios gimdo vaikus vieną po kito, dažnai neįgalius, ir pasmerkia juos gyventi skurde, mušamus, prievartaujamus, turi būti sterilizuojamos“, – Ingos nuomonė šiuo klausimu nepalaužiama.
Netrukus moteris žada surengti kai kam „neskanią“ akciją, kuria nori atkreipti dėmesį į šią problemą. Ir nereikia kalbėti, kad dėl sterilizacijos būtų pažeistos moterų teisės, nes jos iš savo vaikų atima visas teises.
Ingą piktina ir valstybėje formuojama nuomonė, kad vaikai turi augti savo šeimoje, kad ir kokia ji būtų. Globėjams keliami milijonai reikalavimų dėl gyvenimo sąlygų, o pas tikrus tėvus vaikas gali gyventi bjauresnėse sąlygose nei gyvuliai tvarte.
Permainų nebijo
Tai, kaip gyvena vaikai, Ingai ypač parūpo, kai pati tapo mama. Pirmokas Deiminas auga apsuptas meilės. Todėl Ingai svarbu ir kokioje aplinkoje auga jos sūnus – kokie žmonės jį supa mokykloje, gatvėje.
Neseniai Inga pasimatavo savo svajonių profesiją – tokia proga tėvams buvo suteikta mokykloje. Sūnaus klasei vedė kūno kultūros pamoką. „Buvo labai smagu, o ir sūnus turėjo progą didžiuotis savo mama“, – juokiasi Inga.
Moteris patenkinta savo gyvenimu – įdomiu darbu, prasminga veikla, aktyviu laisvalaikiu, kuriame daug laiko skiriama sportui ir sūnaus pramogoms, bei bendravimui su draugais, tačiau liūdina tai, kad du žmonės, dirbdami atsakingus darbus, Lietuvoje išgyvena sunkiai.
„Neatmetu minčių apie emigraciją. Visada esu laukiama Vokietijoje, kuri užima svarbią vietą mano širdyje, ir Anglijoje galėtume įsikurti. O gal imsiuosi verslo“, – sako Inga, nebijanti naujų iššūkių. Emigrantės duonos jai teko ragauti, kai norėjo užsidirbti studijoms ir triūsė Anglijoje, oro uosto restorane, o ne viena jos sugalvota verslo idėja buvo sėkmingai įgyvendinta kitų.
Gali ateiti diena, kai jauna šeima pakels sparnus į geresnį gyvenimą, tačiau kol kas Inga mato savo darbo prasmę: „Jei iš šimto procentų įgyvendini nors 20 ir kam nors padedi – tai jau yra gerai.“
Jūratė Stanaitienė
