Tradicinis pieno ūkis vis dažniau nepateisina ūkininkų pasitikėjimo ir neatperka įdėtų investicijų, todėl kaime gyvenantys žmonės dairosi alternatyvių verslų. Visai šalia Seredžiaus, Motiškių kaime, gyvenantys Vitalija ir Haroldas Bendziai Jurbarko valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje užregistravo pirmąją rajone alpakų bandą. Jauni ūkininkai tikisi, kad egzotiški gyvūnai, daugelio Lietuvoje laikomi kaip sodybos puošmena, jiems taps nauju verslu.
Alpakos yra kupranugarių šeimos prijaukinti gyvūnai, labai panašūs į lamas, tik mažesni. Tai švelnūs ir smalsūs gyvūnai, Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Čilėje auginami ypač aukštos kokybės vilnai. Lietuvoje alpakų atsirado prieš keletą metų, tačiau jos dažniausiai tik puošia sodybas.
Būrys jau suaugusių ir visai dar jaunų alpakų pro šalį keliaujančių žmonių žvilgsnius traukia ir Motiškių kaime, tačiau ūkininkai dešimtis tūkstančių litų už šiuos gyvūnus sumokėjo tikrai ne dėl to, kad papuoštų sodybą.
Finansininkė Vitalija ir statybininkas Haroldas ūkininkauja jau daugiau kaip dešimt metų ir gali tik džiaugtis savo darbo rezultatais. Jų pieno ūkis – vienas moderniausių apylinkėse, karvių banda sveika, o primilžiai – dideli. Bet didžiuotis tuo, pasak Haroldo, gali tik kol esi jaunas, stiprus ir sveikas. Kai praėjusį rudenį sušlubavo jo sveikata, šeima pajuto, kad pieno ūkio našta tapo per sunki.
„Mes visko turime, nusiperkame, ko norime, bet laikas, kurį galėtume skirti pomėgiams ar atostogoms, mums yra prabanga, kurios negalime sau suteikti. Supratome, kad visą gyvenimą nenorėsime būti pririšti prie karvių, todėl jau senokai svarstome įvairias verslo idėjas, o ne vieną jų jau esame ir išbandę“, – sakė H. Bendzius.
Televizijos laidoje pamatę alpakas, Bendziai iškart nutarė nuvažiuoti į Trakus jų pažiūrėti – ir dar tą pačią dieną išsirinko tris apvaisintas pateles. Pasak Haroldo, alpakos – nereiklūs gyvūnai. Žiemą prisiglaudžia daržinėje, voliojasi sniege, bet joms neužtenka, kaip daugelis bando įtikinti, vien tik saujos šieno ir vandens atsigerti.
„Kas taip sako – įžūliai meluoja. Specialius pašarų priedus alpakoms mes siunčiamės iš Švedijos, vasarą vaišiname jas obuoliais, morkomis, žiemą duodame runkelių, vitamino C atsargas žvėreliai papildo grauždami jaunas pušų šakeles. Jos labai mėgsta skabyti medžių šakas, ragauti krūmelių atžalas, sušlamščia net gėles“, – iš Vitalijos pastangų puoselėti sodybą juokėsi Haroldas.
Perskaičiusi, kad daugelis dabar alpakas perka tik tam, kad turėtų sodyboje gyvą žoliapjovę, Vitalija sunerimo: „Žmonės gali smarkiai nusivilti, kai pamatys, kad brangūs gyvūnai nepateisino jų lūkesčių. Alpakos tikrai niekam nepadės puoselėti vejos, atvirkščiai – sodybos grožį gali nepataisomai nuniokoti, nes jos mėgsta viską skabyti, trinasi į krūmus ir kiekvieno augalo nori paragauti“.
Vitalija baisisi, kad daug kas alpakas bando prilyginti nemokamoms žoliapjovėms. Keletą savaičių palaikę alpakas sode Bendziai pastebėjo, kad krūmelių šakos nulaužytos, o medžių lapai nuskabyti. Labiausiai nukentėjo agrastų krūmai, nes alpakoms labai patiko kasytis į jų spyglius. Po kelių iš eilės alpakų antpuolių agrastų krūmų nebeliko. Ant stalo lauke stovėjusi šeimininkės agava ilgą laiką gyvūnams neužkliuvo, bet kažkuri pamėgino paragauti – ir netrukus iš augalėlio liko tik apkramtytas kamienas.
„Alpakos – labai smalsūs, bet atsargūs gyvūnai. Vieną dieną jos nuskina lapelį, jei pilvo nesuskausta, kitą dieną vėl eina paragauti to paties augalėlio. O kai paragauja penkios ar dar daugiau, jau nebelieka ko ragauti“, – tikino Vitalija, šiek tiek vėlokai supratusi, kad sode šie gyvūnai nėra laukiami svečiai.
Alpakos į Bendzių ūkį atkeliavo vėlų rudenį. Iš pradžių daržinėje įsikūrė trys, po kelių savaičių – dar trys patelės. Vitalija ir Haroldas pastebėjo, kad gyvūnėliai turi itin stiprų bandos jausmą. Naujokės buvo baikščios, neprisileido žmonių ir visą laiką liūdėjo, tačiau kai tik kompanija pasipildė, gyvūnėliai iš karto atgijo. Sausio 3 d. Bendzių laukė staigmena. Nuėję į daržinę ankstų rytą ūkininkai pastebėjo, kad viena patelė atsivedė jauniklį.
„Mums buvo pasakyta, kad visos trys vaikus ves ne anksčiau kaip balandį. Alpakos jauniklius nešioja vienuolika su puse mėnesio ir veda tik vasarą, tačiau kai perki, ne visada sužinai teisybę. Mums tai buvo ir smagi staigmena, ir didžiulis šokas. Kadangi nežinojome, jog alpaka gimdys, tai ir nelaukėme jauniklio – pamatėme jį jau gerokai sušalusį. Laimė, nesinešėme į kambarį, nes alpakos labai saugo savo vaikus ir atskirtų jau nebepripažįsta“, – pasakojo Vitalija.
Sunešę į daržinę visus šildymo prietaisus, kiek namuose buvo, mažylį jie šildė karštą orą pučiančiu fenu, kas kelios valandos dieną ir naktį nešė motinai maitinti. „Labai vargome, tačiau ir džiaugsmo patyrėme. Alpaka buvo nepaprastai supratinga. Kai rūpinomės jos vaiku, ji padėdavo mums galvą ant peties, o mažylį kalbindavo tokiais išraiškingais garsais, kad verkti norėdavosi“, – sakė ūkininkė.
Vitalija pastebėjo, kad alpakos nujaučia žmogaus nuotaiką, todėl nesistebi, kad pasaulyje jos, kaip ir delfinai, naudojamos neįgaliųjų terapijai. Jų leidžiami garsai turi aiškią nuotaiką atspindinčią intonaciją, o pajutusios pavojų užkaukia tarsi signalizacija. Kai išgirdęs dundant griaustinį tokį garsą išleido patinas Grikis, visa patelių banda akimirksniu pasileido slėptis į daržinę.
Bendzių alpakos – itin draugiškos ir visai nebaikščios. Jos vaikšto po sodą, ėda iš rankų, žvalgosi į šeimininkų miegamąjį per langą, pamačiusios savo atvaizdą kraipo galvą ir kalbina atspindį. Vargo ūkio šeimininkai turi tik su gražuoliu Grikiu – išlepintu, piktu, įnoringu gyvūnu, kurį nori nenori reikia laikyti atskirame aptvare. Varomas nuo bandos jis Haroldui perkando pirštą, o kaimynui, atėjusiam pasigėrėti alpakomis, kojomis trenkė į nugarą.
Nepalyginamai draugiškesnis auga Kaštonas, kurį šeimininkų duktė Smiltė ir sūnus Eivinas vedžiojasi už pavadėlio ir myluoja apsikabinę kaklą. Bet Kaštonui dar reikia užaugti – patinas pajėgiu tampa tik sulaukęs 3–4 metų, todėl kainuoja iki 70 tūkst. Lt. Pikčiurna Grikis jau turi panelių – šiemet atskirame Bendzių ūkio aptvare visą mėnesį svečiavosi net kelios viešnios. Haroldas sako, kad sukergti užtektų savaitės, tačiau norint įsitikinti, kad patelė tikrai laukiasi, reikia ilgesnio laiko. Pastojusios jos nebeprisileidžia patino – sakoma, kad tai vienintelis būdas atspėti ankstyvą nėštumą.
Alpakas prižiūrėti nėra labai paprasta. Reikia ir nagus joms tvarkyti, ir dantis pašlifuoti, ir vilną kirpti. Būtent dėl itin aukštos kokybės vilnos šie gyvūnai labiausiai ir vertinami. Parduodantys alpakas dažnai tikina, kad iš vieno gyvūno gaunama iki 5 kg vilnos, bet tai, anot Haroldo, netiesa.
Tikrai geros kokybės vilna auga tik ant viršutinės alpakos kūno dalies. Kaklo vilna šiurkštesnė, kojų ir papilvės – trumpesnė, ne tokia graži, nors ir nesivelia.
„Nukirpome po 2 kg aukštos kokybės ir po 1 kg šiurkštesnės vilnos. Vokiečiai ją rūšiuoja pagal dešimt rodiklių, kurių svarbiausi yra spalva, šiurkštumas, banguotumas. Bet geriausia yra jaunų, metų dar nesulaukusių alpakų „beibių“ vilnelė – ji daug puresnė ir lengvesnė už suaugusių gyvūnų vilną“, – aiškino H. Bendzius.
Nukirpti alpakas nebuvo lengva net patyrusiam avių kirpėjui, Vitalija ir Haroldas užsispyrė vilnas suverpti. Surūšiavo pagal švelnumą, atrinko spalvas ir pradėjo ieškoti karšimo ir verpimo paslaugas atliekančių amatininkų. Daugelis išgirdę, kad reikia karšti ir verpti alpakų vilną, nėjo net į kalbas. Pagaliau suradę Žemaitijoje karšyklą, kurios savininkas sutiko pabandyti, ilgai ir atkakliai, net su ašaromis, turėjo įrodinėti, kad vilnų sumaišyti negalima – reikia karšti ir verpti kiekvieną spalvą atskirai. Teko ir nusivilti: lanolinu apnešti, seniai nevalyti įrengiami šiek tiek sugadino vilnos kokybę, tačiau Vitalija tikisi, kad išplovus siūlus jie vėl taps minkšti ir purūs.
„Svarbiausia, kad įsitikinome, jog alpakų vilną galima karšti ir verpti tradiciniais įrengimais. Žinoma, reikėtų atskirų įrengimų, kuriais apdoroti galima būtų tik alpakų vilną, bet tai – ateitis. Lietuvoje to kol kas niekas nedaro, o išskirtinės kokybės siūlų įsigyti norėtų nemažai žmonių. Alpakų vilna nesivelia, siūlai stipresni už avių vilnos, juose nesiveisia kandys ir dulkių erkutės – tai ypač svarbu alergiškiems žmonėms, todėl alpakų vilna labai daug kam naudojama. Bandysime užimti šią verslo nišą ir jau netrukus viešojon erdvėn išleisime interneto puslapį alpakuspalvos.lt“, – sakė H. Bendzius.
Šią vasarą Vitalija ir Haroldas augina penkias alpakų pateles, du jauniklius ir dar laukia šeimos pagausėjimo. Nė vieno mažylio parduoti nežada, nes nori susiformuoti savo bandą. Haroldas tikisi, kad ateinančią vasarą aptvare turės 15–16 gyvūnų ir jau galės norintiems pasiūlyti įsigyti siūlų. Šeimos draugai jau dabar domisi kainomis, o Vitalija su Haroldu ieško geriausio vilnos perdirbimo varianto.
„Kol kas tai verslas, kuriam reikia labai daug investicijų. Švedų ūkiuose alpakų auginimas pradėjo atsipirkti maždaug po šešerių metų. Mes apie tai dar negalime net galvoti, bet labai tikimės, kad kada nors alpakos mūsų ūkyje pakeis karves“, – tikisi H. Bendzius.
Apie alpakas šie jauni žmonės dabar žino labai daug, nes kiekvieną laisvą valandėlę sėda prie kompiuterio ir anglų, vokiečių, lenkų kalbomis ieško žinių internete. Prieš dešimtmetį pradėję kurti savo pieno ūkį jie taip pat labai daug mokėsi ir dabar jau neabejoja, kad būtent žinios užtikrina sėkmę. Kol kas alpakos Lietuvoje yra egzotika, tačiau tvirtu Haroldo įsitikinimu ateis laikas, kai žmonės supras, kad didžiausia jų duodama nauda yra vilna. Bendziai norėtų būti pirmieji, galintys pasiūlyti jos įsigyti.
Daiva BARTKIENĖ
